Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

8

Žemesniojoje stoties dalyje, klevų ir liepų miškelyje, kartu su manimi į kalnus išsiruošęs senasis botanikas aptinka milžinišką metasekvoją29, milijono metų senumo keturiasdešimties metrų aukščio ledynmečio palikimą. Žiūriu, užvertęs galvą, aukštyn į viršūnę, tikėdamasis įžiūrėti smulkučius lapų ūglius. Kamiene žioji plati skylė, panašu į pandos guolį. Jis liepia man užsikabaroti ir pažiūrėti, sakydamas, kad jei ten ir būta pandos, tai nebent žiemos metu. Išklausęs instruktažą, užsikabaroju viršun. Viduje visos sienos iškimštos samanom. Milžiniško medžio vidus ir išorė apžėlus gaurais, išgumbėjusios šakos ir išsisukinėjusios šaknys rangosi aplink, tarsi pro aukštą žolę ir krūmynus besibraunantys drakonai ir gyvatės.

— Štai tau ir pirmykštė gamta, jaunuoli, — prataria, bilsnodamas alpinistų kirtikliu metasekvoją, stotyje jis visus vadina jaunuoliais. Mažiausiai jam galėtum duoti šešiasdešimt, jis puikios sveikatos ir, kad ir kur eitų, visad nešasi alpinistų kirtiklį, kurį naudoja vietoj lazdos.

— Jie kerta visus medžius iš eilės ir naudoja kaip medieną, jei ne drevė, šis medis jau seniai būtų baigęs savo dieneles. Kalbant tiesiai šviesiai, čia nėra pirmapradžio miško, geriausiu atveju tai galima pavadinti antrarūšiu mišku, — atsidūsta.

Jis atkeliavo rinkti pagrindinio didžiųjų pandų maisto — bambukų ūglių pavyzdžių. Kartu su juo nusigaunu iki nudžiūvusių bambukų sąžalyno, aukščio sulig žmogaus ūgiu, kuriame nėra nė vieno gyvo bambuko. Pasak jo, kol bambukų stiebai pereina visą ratą nuo žydėjimo, sėklų brandinimo, išdžiūvimo iki sėklų sudygimo, išsistiebimo ir sužydėjimo, jiems prireikia visų šešiasdešimties metų. Remiantis budistiniu šio pasaulio aiškinimu, tai yra tarsi vienas kalpa30 ratas.

— Žmogus seka žeme, žemė seka dangumi, dangus seka dao, dao seka prigimtimi, — ištaria jis garsiai, — nevalia daryti to, kas prieštarauja natūralumui, nedaryk to, ko nebūtina daryti.

— Tada kokią mokslinę prasmę turi pandų apsauga? — pasiteirauju.

— Tai ne daugiau nei simbolis — saugumo simbolis, žmogus pats nori būti apgaudinėjamas, o mes užsiiminėjame savaime nebesugebančių išlikti rūšių saugojimu, vis sparčiau naikindami natūralią paties žmogaus aplinką. Štai abiejuose upės Min krantuose — keliaudamas čionai turėjai pastebėti — miškas švarut švarutėliai iškirstas net šviečia, o pati upė Min virtusi juodu kimsynu, ką jau kalbėt apie Jangdzę. Maža to, ketinama statyti Trijų Kanjonų elektrinę31 ir vandens rezervuarą! Žinoma, pasiduoti laukinėms fantazijoms labai romantiška. Tačiau, pasak istorinių šaltinių, šiose vietovėse dėl „gamtinės klaidos“ užfiksuota apsčiai nuošliaužų, todėl nereikia net sakyti, kad, užtvėrus upę ir pastačius užtvanką, natūrali Jangdzės32 upės baseino ekologinė sistema bus sunaikinta, o tai gali sukelti milžinišką žemės drebėjimą, kurio metu šimtai milijonų žemesnėse vietovėse gyvenančių žmonių virs žuvimis ir vėžliais! Žinoma, tokio senio, kaip aš, nieks nesiklauso, bet kai žmonės šitaip šturmuoja gamtą, gamta neabejotinai imasi revanšo!

Einame per mišką, supami tamsiakamienių cyrtomium fortune, kurių lapai susisukę į milžiniškus piltuvėlius. Ten, kur žalia nutamsėja iki mėlynos, lapai auga po septynis iš centro ir primena tulpes. Aplink tvyro drėgmė.

— Ar šiuose sąžalynuose esama gyvačių? — nesusilaikiau nepaklausęs.

— Dar ne sezonas, nuožmiausios jos būna atšilus, vasaros pradžioje.

— O laukinių žvėrių?

— Bijoti reikia ne laukinių žvėrių, bet žmonių! — ir jis ima pasakoti, kaip kartą jaunystėje vidury dienos susidūrė iškart su trimis tigrais: patelė ir jauniklis sekė jam įkandin, o patinas iššoko tiesiai priešais. Kurį laiką jiedu spitrijo viens į kitą, kol jis nusuko žvilgsnį ir tigras nuėjo sau. — Tigrai žmonių dažniausiai nepuldinėja, tai žmonės persekioja ir medžioja tigrus. Kinijos pietuose tigrai jau išnyko. Šiandien, norėdamas susitikti tigrą, turėtum ganėtinai pasistengti, — ironizuoja jis.

— O tigro kaulų trauktinė? — klausiu.

— Klastotė! Tigro kaulų pavyzdžių net muziejams į rankas nepakliūva, o per pastarąjį dešimtmetį visoje šalyje nebuvo įsigyta nė vieno tikro tigro kailio. Vienas žmogelis Fudzianio provincijoje šiaip ne taip nusipirko tigro kaukolę, tačiau ištyrinėjus paaiškėjo, jog tai tebuvo kiaulės ir šuns kaukolių junginys! — jis taip užsikvatoja, kad net prireikia pasiremti lazda, kad atgautų kvapą ir galėtų kalbėti toliau:

— Per savo gyvenimėlį kelis kartus vos per plauką išvengiau mirties, ir visus kartus tai nebuvo laukinio žvėries nagai. Pirmą kartą mane sučiupo plėšikai, tikėdamiesi, kad būsiu išpirktas aukso plyta, nes manė mane esant iš turčių giminės. Jie visai neįtarė, kad buvau tik vargšas studentas, atkeliavęs į kalnus atlikinėti tyrimų, ir net laikrodis ant mano rankos buvo draugo skolintas. Kitą sykį tai nutiko per japonų bombonešių antskrydį, bombai nukritus tiesiai ant stogo kraigo, po kuriuo gyvenau, stogo čerpės išsilakstė į visas puses, bet bomba nesprogo. O dar vieną kartą buvau žmonių įskųstas, apšauktas dešiniuoju ir išsiųstas į perauklėjamojo darbo ūkį. Sunkūs laikai pasitaikė, valgyti nebuvo ko, visą kūną apsėdo edema, buvau beveik miręs. Jaunuoli, gamtos bijoti nereikia, bijoti reikia žmonių! Tik susipažink su ja ir ji akimirksniu taps tavo draugu, kitas reikalas su žmogum, — atrodytų protingu sutvėrimu, juk šitiek visko sugeba sukurti? Nuo gandų iki kūdikių mėgintuvėlyje, tačiau čia pat apsisukęs kasdien sunaikina po dvi tris gyvūnų rūšis, štai tokia ta žmogiškoji dilema.

Šioje stotyje jis vienintelis žmogus, su kuriuo randu bendrą kalbą. Galbūt dėl to, kad abu esame atklydę iš ano triukšmingojo pasaulio. Likusieji didžiąją metų dalį praleidžia kalnuose, tylūs tarsi medžiai, nepratariantys nė žodžio. Po poros dienų jis irgi grįžta namo. Erzinuosi, negebėdamas dalintis su jais savo mintimis. Puikiausiai suprantu, kad aš jų akyse ne daugiau, nei smalsus turistas. Bet ko gi tada atsibrukau į šituos kalnus? Ar tik tam, kad išbandyčiau gyvenimą mokslinių tyrinėjimų stotyje? Kokia tokio išbandymo prasmė? Jeigu tik pabėgti nuo užgulusių sunkumų, tai esama ir lengvesnių kelių. Gal ketinu atrasti naują gyvenimo būdą? Toli palikti nebepakenčiamą erzinantį žmonių pasaulį? Bet jeigu bėgu nuo pasaulio, kodėl tada bendrauju su kitais žmonėmis? Nežinojimas, ko ieškai, yra tikroji kančia. Per daug beprasmių apmąstymų, per daug logikos, per daug prasmės!

Gyvenimas pats savaime yra alogiškas, kam gi ieškoti loginio jo prasmės paaiškinimo? Ir be to, kas yra toji logika? Manau, kad turėčiau pagaliau išsilaisvinti iš analitinio mąstymo, nes būtent tai ir yra manoji negalia.

Pasiteirauju senojo U, kuris išlupo man erkę, ar čia kur nesama pirmykščio miško?

Jis sako, kad anksčiau visur aplink būta pirmykščio miško.

Sakau, kad suprantu, bet perklausiu, kur tokį būtų galima surasti šiandien.

— Tau reikia eiti link Baltosios Uolos, mes ten pramynėm siaurutį takelį.

Pasitikslinu, ar kartais tai ne tas pats takelis, kuris eina stoties žemesniąja dalimi link slėnio. Status, plikas slėnio šlaitas iš toli atrodo kaip balta uola, išnirusi iš mėlynai žalios miškų jūros.

Jis pritariamai linkteli galva.

Esu ten buvęs, miškas ten baugus, o kalnų upelis užgriozdytas milžiniškais juodais srovės neišplautais kamienais.

— Juos irgi nukirto? — sakau.

— Dar prieš rezervato įkūrimą, — paaiškina jis.