Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Papasakok dar. Ką papasakot? Papasakot apie Antrąjį Dėdę ir ją, ir apie tai, kaip ji tapo plėšiko žmona? Ar apie tai, kodėl ji visą laiką sėdi ant slenksčio? Anuomet jos akys nebuvo apsiblausę ir ji visada po krūtine nešiojosi plokščią bambukinę pintinėlę, o rankose nuolat laikė siuvinėjimo adatėlę. Tačiau tos baltos putlios rankelės ne tik siuvinėjo oranžinių ančiukų porytes, besiturškiančias tvenkinuke, ar vėduoklėmis uodegas išskėtusius povus. Juodą kaip smala kasą nešiojo susuktą į kuodą, į kurį įsegdavo jaspių inkrustuotą plaukų smeigtuką, paryškindavo antakius ir nuolat prižiūrėjo veidelį, ji buvo tokia daili, kad niekas nedrįsdavo jos net užkalbinti. Žinoma, aplinkiniai žinojo, kad po įvairiaspalviais šilkiniais siuvinėjimo siūlais toje bambukinėje pintinėlėje gulėjo du juodutėliai ir žvilgantys, kaip jos kasa, užtaisyti revolveriai. Jeigu prie kranto artintųsi būrys kareivių, meistriškai siuvinėjančios rankos taip pat meistriškai išpyškintų juos vieną po kito jiems taip ir nespėjus prisišvartuoti. O tuo tarpu Antrasis Dėdė galėtų nepastebėtas grįžti namo ir ramiai prisnūsti. Antrasis Dėdė atkreipė dėmesį į šią jauną moterį ir pasiglemžė ją sau, todėl jai beliko tik atlikti savo moterišką priedermę ir sekti paskui vyrą, už kurio buvo jėga ištekinta. Nejau miestelyje niekas apie ją nepranešė? Net triušis neieško žolės arti savo gūžtos. Tokiu būdu visai netyčia ji suprato, kad galima gyventi sau. Garsusis plėšikų vadas Antrasis Dėdė, nors buvo nepralenkiamas tarp plėšikų, kontroliavusių sausumos ir vandenų kelius, bet galą gavo visgi nuo šitos moters rankos. Kodėl? Antrasis Dėdė buvo žiaurus, tačiau toji moteris žiauresnė. Apskritai kalbant apie žiaurumą, vyriškas žiaurumas neprilygsta moteriškam. Jeigu netiki, gali nueiti ir paklausti šio miestelio vidurinės mokyklos mokytojo, vardu U, kuris, naujai įsteigto turizmo informacijos centro įpareigotas, sudarinėja Uidženio miestelio papročių, istorijų ir padavimų rinkinį. Turizmo informacijos centro direktorius yra mokytojo U sūnėno žmonos motinos brolis, ir jeigu ne ši giminystė, jis nebūtų gavęs šio darbo. Bet kuris kaime gimęs, kaime augęs pilvūzas žino aibes anekdotų, o jis — tikrai ne vienintelis šiame miestelyje gebantis rašyti. Kas gi nenorėtų įeiti į istoriją ir dar pasiimti avansu mokamą autorinį honorarą bei papildomą priemoką už viršvalandžius. Reikia pridurti, kad šis mokytojas U yra kilęs iš senos ir garbingos šeimos, kurios genealogijos medis buvo užrašytas ant plonyčio geltono penkių metrų ilgio Damasko šilko ritinėlio, kuris Kultūrinės Revoliucijos metais buvo surastas, konfiskuotas ir viešai sudegintas. Jo protėviai mėgavosi valdžia ir aukštais postais, pradedant aukštu valdininku Han25 dinastijos imperatoriaus U rūmuose ir Čingų dinastijos imperatoriaus Guangsiu26 Imperatoriškosios akademijos nariu, ir baigiant jo tėvu, kuris visą savo gyvenimą paskyrė Žemės reformai ir sklypų perskirstymui ir kurio nesėkmės keliasdešimčiai metų sunkiai užgulė jo giminaičių pečius. O ne per seniausiai jis pagaliau susitiko į pensiją išėjusį vyresnįjį brolį, atstumtą svetimoje šalyje, nutraukusį bet kokius susirašinėjimus su gimine, užsienyje dirbusį profesoriumi, kuris drauge su vietinės valdžios atstovais mažyte mašinėle pargrįžo aplankyti gimtinės. Grįžimo proga jam parvežė spalvotą televizorių. Miestelio kadriniai darbuotojai staiga irgi ėmė rodyti jam pagarbą. Nebepasakok šito. Gerai, tada papasakosiu apie ilgaplaukių Taipingų27 sukilimą, kai jie nakčia padegė pagrindinę gatvę. Anksčiau miestelio pagrindinė gatvė ėjo upės krantine iki prieplaukos. Dabartinė autobusų stotis yra kaip tik pagrindinės gatvės gale, toje vietoje, kur anksčiau stovėjo Drakono Karaliaus Šventykla. Pasakojama, kad prieš paverčiant Drakono Karaliaus Šventyklą griuvėsių krūva, penkioliktą pirmo mėnesio dieną pagal mėnulio kalendorių Žibintų šventės naktį, stovint ant šios Drakono Karaliaus Šventyklos pakylos, būdavo patogiausia stebėti kylančius į dangų žibintus... Žibintiniai drakonai iš visų keturių miestelių abipus upės susirenka čia, kiekviena komanda apsirišusi galvas vis kitos — raudonos, geltonos, mėlynos, baltos, juodos — spalvos raiščiais priklausomai nuo to, kurios spalvos drakoną vaidins. Sulig gongo dūžiu visų gatvėje susirinkusių žmonių galvos pradeda vieningai linguoti pagal ritmą. Pakrantės parduotuvėlės — visos ligi vienos — atidengusios bambukines žaliuzes ir prikabinėjusios raudonų hongbao 28 . Kas gi nenori, kad metų verslas būtų sėkmingas. Skersai gatvės, priešais Drakono Karaliaus Šventyklą įsikūrusioje Senio Cianio ryžių krautuvėlėje raudonieji hongbao kaip visada didžiausi, o dvi eilės po penkis šimtus petardų ir fejerverkų nuleistos žemyn nuo antrojo aukšto. Būtent fejerverkų šviesoje keturių miestelių atstovai ima demonstruoti savo sugebėjimus. Drakonai raitosi ir vartosi kūliais, sušokti drakono galvą ar imituoti šilkinių juostų rutulio ridinėjimąsi reikalauja daugiausia pastangų. Tai bepasakojant, pasirodo du drakonai: Gulaicunio kaimo Raudonasis ir šio miestelio Juodasis, kuriam vadovauja U Guidzi. Nebetęsk šitos istorijos, nebenoriu. Bet tu pasakoji toliau. Turbūt apie Juodąjį drakoną? Ir apie Juodajam drakonui vadovaujantį meistrą U Guidzi, kurį šiame miestelyje visi puikiai pažįsta? Jaunos žavios merginos dėl jo pameta galvas, vos jį pamatę ima šaukaliot — Guidzi, eime išgerti arbatos, arba ima siūlyt jam ryžių degtinės. Kokia gėda! Ką? Tu toliau pasakoji ką pradėjęs. Šitas U Guidzi, būdamas pagrindiniu aktoriumi, atvilioja Juodąjį drakoną ant pakylos. Nuo karščio jo kūnas garuoja, atsidūręs priešais Drakono Karaliaus Šventyklą, jis atsisagsto liemenę ir švysteli ją kažkam iš minios, tikriausiai bičiuliui. Ant jo krūtinės puikuojasi Juodojo drakono tatuiruotė. Aplink, nesitvardydami iš džiaugsmo, krykščia vaikai. Tuo metu Gulaicunio Raudonasis drakonas taip pat užlipa ant scenos iš kito gatvės galo. Dvidešimt ar daugiau jaunų vyrų, srūvančių jėga ir energija, taip pat atvyko prie Senio Cianio ryžių krautuvėlės kautis dėl pagrindinio prizo. Nė viena komanda neketina nusileisti ir abi vienu metu pradeda vaidinimą. Juodasis ir Raudonasis — du liepsnojantys drakonai, žibintai su viduje degančiomis žvakėmis, jie kraipo galvas ir vizgina uodegas tai virš žmonių galvų, tai palei pat kojas, o tasai U Guidzi šoka su ugnies kamuoliu, nuogas iki juosmens vartosi salto ant akmeninio grindinio, viliodamas Juodąjį drakoną susirangyti į ugninį žiedą. Tačiau Raudonasis drakonas nenusileidžia, seka savo šilkinį rutulį tai priartėdamas, tai nutoldamas, tarsi kokį gyvį kandžiojantis šimtakojis. Dvi juostos petardų jau baiginėjasi, todėl darbuotojai pastato keletą fakelų. Abiejų komandų vaikinai, gaudydami kvapą, permirkę prakaitu iki paskutinio siūlo, lyg ką tik iš vandens ištraukti unguriai, viens per kitą braunasi link prekystalio, kur ant bambukinių žaliuzių kabo raudonieji vokai. Akimirka — ir jauniausias Gulaicunio vaikinukas jau laiko juos rankose, tačiau U Guidzi vaikinai tokio pažeminimo negali leisti. Abiejų pusių keiksmai užgožia petardų keliamą traškesį, kol galiausiai juodieji ir raudonieji drakonai įsivelia į kumštynes, nebeatskirsi kur kieno koja, kur kieno ranka. Iš šono stebintieji taipogi nebegali patvirtinti, kas pirmasis pakėlė ranką, nes kumščiai abiem pusėms jau seniai niežtėjo, o taip juk dažniausiai ir prasideda muštynės. Kaip visada, ima klykti vaikai ir merginos, o tarpduriuose ant kėdžių įsitaisiusios moterys, pastebėjusios užverdant tikrą košę, stveria vaikiščius ir slepiasi už durų. Lauke paliktos kėdės akimirksniu virsta abiem pusėms grėsmingu ginklu. Vienintelis miestelio milicininkas tokių švenčių metu nelaukia kol kas pakvies išlenkti taurelę, bet stoviniuoja prie madžongo stalų, akylai stebėdamas, kaip žmonės lošia, ir reikšmingu galvos linksėjimu versdamas susimokėti duoklę — juk ramybė palaikoma irgi ne už dyką. Tokio kalibro visuomeniniai konfliktai, kaip andai minėti neramumai, kurių metu Juodojo drakono komandoje žuvo vienas žmogus, o Raudonojo drakono komandoje — du, neskaičiuojant Jingdzi vyresniojo brolio, kurį kažkas per spūstį visai be jokios priežasties partrenkė, ir šiam tik dairantis, kas čia vyksta, užlipo ant pilvo ir sulaužė tris šonkaulius, nepasiekia teismų. Laimei, greta raudonaisiais žibintais nukabinėto Kvapniųjų Džiaugsmo Namų bordelio gyvenantis Raupsuotasis Tangas grąžino jį į gyvenimą, sulopęs protėvių perduotu būdu — šuns odos pleistru. Tu juk visa tai išsigalvojai. Galėtum šią istoriją pasakoti toliau, tik ji nebenori klausytis.