Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Nebūtum nė pagalvojęs, kad šioje gatvelėje sutemus bus šitaip triukšminga. Tik metalinės universalinės parduotuvės durys užkaltos, o ant stiklinių vitrinų užleistos metalinės grotos. Daugelis kitų parduotuvėlių, kaip ir anksčiau, atidarytos, tiktai dienos metu gatvėje stovėję prekystaliai sunešti vidun, o vietoj jų pastatyti mažyčiai staliukai su kėdutėm arba bambukinės kušetės ir gultai. Gatvėse valgoma, gatvėse šnekučiuojamasi arba žiūrimas televizorius, esantis parduotuvės viduje, tuo pat metu ir žiūrint, ir valgant, ir kalbant apie orą. Viršutiniuose languose pro užuolaidas matyti judantys žmonių šešėliai. Kažkur groja fleita, kažkur klykia mažas vaikas, kiekvienas namas, kiekviena šeima skleidžia savą garsų amplitudę. Magnetofonas groja mieste prieš keletą metų labai populiarias dainas — švelnumas praskiestas irzloku tekstu ir aštrokai kalančiu elektroniniu ritmu. Žmonės sėdi prie savo namų durų ir šnekučiuojasi su kaimynais iš priešingos gatvelės pusės. Garbingos ištekėjusios moterys tokiu metu vienmarškinės, įsispraudusios į šortukus, įsispyrusios į plastmasines paplūdimio šlepetes, pasistvėrusios voneles, pilnas pamazgų, jomis užpila gatves. Visur pilna pusaugių berniūkščių, besiburiančių į gaujas, tyčia besibrūžinančių apie susikibusias už rankų jaunutes mergaites. Staiga prie vaisių prekystalio tu vėl išvysti ją. Paspartini žingsnį. Ji perka greipfrutus, kurių sezonas dar tik prasideda. Prasibruki arčiau ir pasiteirauji kainos. Ji ranka paliečia vieną dar visai žalią apvalainą greipfrutą ir nueina. Tu taip pat mesteli — taip, dar neprinokę. Pasiveji ją — gal einam pasivaikščioti? Tau pasirodo, kad išgirdai, o gal pamatei, kad ji sutiko — vos vos linktelėjo galva ir jos plaukai švelniai subangavo. Nervinaisi ir nerimavai, bijojai, kad gausi per nosį ir tuo viskas pasibaigs, ir net nenujautei, kad ji taip lengvai sutiks. Tad iškart atsipalaiduoji ir prisigretini prie jos.

Ar tu čia taip pat ieškai Lingšanio? Galėjai sugalvoti ir ką nors protingesnio, negu tai. Jos plaukai dar kartą subanguoja, šitaip prasideda jūsų pokalbis.

Viena?

Ji neatsiliepia. Priešais kirpyklą, dienos šviesumo lempoms nutvieskus, pagaliau pamatai jos veidą. Jaunas, nors truputį pavargęs, žvilgsnis švelnus ir patraukiantis. Akys užkliūva už moterų, elektriniais fenais džiovinančių galvas ir garbanoj ančių plaukus, lepteli, kad būtent čia modernizacija akivaizdžiai sparčiausia. Ji nusuka akis ir nusijuokia, tu juokiesi drauge. Jos plaukai išdrikę guli ant pečių, juodi kaip degutas, net švytintys. Nori sakyti — tavo plaukai labai gražūs, bet čia pat susigriebi, kad to būtų jau per daug, todėl nepraveri burnos. Tu ir ji einate kartu, nieko nekalbate. Ne todėl, kad nenorėtum artimiau su ja susipažinti, bet kad negali rasti tinkamų žodžių. Jautiesi visiškai sutrikęs ir norėtum kaip galima greičiau išsipainioti iš šios keblios padėties.

Ar galėčiau eiti su tavimi? Kvailiau pasakyti negalėjai.

Tu tikrai malonus. Regis, girdi ją šnabždant, ir tau atrodo, kad tai ir priekaištas, ir pritarimas. Tačiau tau pasirodo, kad ji ima tyčia pabrėžtinai skubėti, norėdamas nuo jos neatsilikti, esi priverstas paspartinti žingsnį. Ji gi nebe vaikas, o tu irgi nebe vėjavaikis paauglys. Tu juk mėgini su ja flirtuoti.

Galėčiau būti tavo gidu, sakai, čia — Mingų21 dinastijos laikų architektūra, nereikia net sakyti, kad šiandien galima skaičiuoti jos penkių šimtų metų istoriją. Tu kalbi apie karštį sulaikančią sienelę, esančią už tradicine kinų medicina prekiaujančios krautuvėlės, skriejantį kalnų sienos stogo kraigą, pro tamsų dugną po truputį prasisunkiančią žvaigždžių šviesą. Šįvakar nėra mėnesienos. Mingų dinastijos laikais prieš penkis šimtus metų, ne, kad ir šiais laikais, prieš keletą dešimtmečių, vaikštant šitomis gatvelėmis, naktį įprasta būdavo nešiotis žibintą. Jeigu netiki — tereikia išsukti iš pagrindinės gatvės į tamsų skersgatvį, neprireiks ir tų kelių dešimtmečių, vos dvidešimties trisdešimties žingsnių, ir kaipmat sugrįši į anuos senus laikus.

Bekalbėdami judu atsiduriate prie Ypatingo Skonio ir Kvapo Arbatinės, palei sieną ir prie įėjimo būriuojasi ganėtinai daug žmonių — ir suaugusių, ir vaikų. Jūs pasistiebę užmetat akį vidun ir taip pat sustojat. Siauros paradinės durys veda į uždarą, labai ilgą arbatinę, kurioje visi kvadratiniai staliukai išstumdyti į šalis. Virš tvarkingai viena prie kitos sustatytų kėdžių matyti ištempti kaklai ir galvos, o pačiame viduryje — kvadratinis stalas, uždengtas iki žemės krentančia raudona staltiese geltonais kraštais. Ant aukštos kėdės už stalo, apsivilkęs mantiją ilgomis rankovėmis, sėdi pasakorius:

— Saulė krypsta į Vakarus, tiršti debesys paslepia mėnulį, Gyvačių Karalius ir Gyvatė Žmona, kaip įprasta, kartu su demonų svita pargįžta į Mėlynųjų Tyrų Rūmus. Išvydęs būrį riebių ir baltų, lyg iš pieno plaukusių, jaunuolių ir merginų, kairėj dešinėj — stalus, nuklotus kiauliena, jautiena, aviena, širdyje jis didžiai nudžiunga. Gyvačių Karalius taria Gyvatei Žmonai: linkiu tau, mano žmona, laimės, šiandien ši gimtadienio dovana tikrai dosni. Kažkas iš minios įsiterpia: šiandien — didelė Ponios šventė, todėl neapsieisim be styginių ir pučiamųjų orkestro, Urvo Mokytojas kaip tik tuo pasirūpins. Ir kad trenks! Medine tarškykle per stalą. Iš tikrųjų, aukšti siekiai gimdo didžias idėjas!

Jis padeda į šalį medinę tarškyklę, paima lazdeles ir vos vos — tylutėliai, beveik liūdnai — keliskart užgauna minkštutėlę būgno odą, kita ranka pakelia metalu kaustytą tamburiną, lėtai kresteli, išgaudamas švelnų tilindžiavimą, o tada senyvu prikimusiu balsu ima pasakoti:

— Tuoj pat Gyvačių Karalius duoda nurodymus, visur aplink užverda darbas ir neilgai trukus Mėlynųjų Tyrų Rūmai išpuošiami margaspalvėm dekoracijom, unisonu užgroja orkestras. Staiga jis pakelia balsą: vos tai išgirdusios, uždainuoja Varlė ir Cikada, o Pelėda pradeda mosuoti dirigento lazdele. Jis tyčia pamėgdžioja televizijos laidų aktorių intonaciją, priversdamas visą besiklausančiųjų minią plyšti iš juoko.

Tu pažvelgi į ją, ir judu nusijuokiat. Taip norėjai pagaliau išvysti besišypsantį veidą.

Užeinam prisėsti? Pagaliau sugalvoji ką pasakyti. Vediesi ją, vingiuodamas tarp medinių suolelių ir žmonių kojų, išrenki staliuką, prie kurio mažiausiai prisigrūdę, ir jūs įsispraudę atsisėdate. Tuo metu pasakorius, norėdamas nuraminti įsitriukšmavusią auditoriją, atsistoja ir ima skardžiai barškinti tarškykle: Gimtadienio sveikinimai prasideda! Mažieji demonai vienas po kito...

Jis ima šūkčioti u-i-i-ai-a-a, pasisukęs į kairę, pagarbiai sudeda rankas krūtinės aukštyje, vaizduodamas pasveikinimą, pasisukęs į dešinę — mojuoja ranka ir, nutaisęs senyvos viliokės balsą, uždainuoja: nereikėjo, nereikėjo...

Šitą istoriją pasakoja jau tūkstantį metų, šnibždi jai tiesiai į ausį.

Ir vis dar pasakoja, atitaria ji tarsi tavo aidas.

Ar pasakos ir dar tūkstantį? Klausi.

Mmm, nutęsia ji, sučiaupusi lūpas, tarsi mažas išdykęs vaikas, ir tu pasijunti labai laimingas.

— Grįžkime prie Čen Fatongo. Kelią, kurį žmonės sukaria per — septynis kart septynias — keturiasdešimt devynias dienas22, jis įveikia per tris ir atsiduria prie Dongkongo23 kalno, kur susitinka daoistą vienuolį Vangą. Fatongas pagarbiai nusilenkia ir taria: Garbusis Mokytojau, norėčiau Jūsų paklausti. Daoistas vienuolis Vangas atsako į keliautojo pasveikinimą, ir Fatongas pasiteirauja: norėčiau paklausti, kur yra Mėlynųjų Tyrų rūmai? O kam klausi? Ten pilna baisiai nuožmių demonų, kas gi drįstų ten žengti? Mano pavardė Čen, vardas — Fatongas, atkeliavau čia, kad juos nugalėčiau. Daoistas vienuolis atsidūsta ir sako, kad būrys jaunuolių ir merginų jau bus ten pasiųstas, kas žino, gal jie jau Gyvačių Karaliaus pilve. Tai išgirdęs, Fatongas aikteli ir sušunka: reikia paskubėti gelbėti tuos žmones!