Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Belaukdamas, kol teismo nuosprendžiu bus paskirta mirties bausmė, atsidūriau visiškoje niekieno zonoje ir tik žiūrėjau pro langą į saulės šviesą ir kartojau pusbalsiu Namo Amitofu.

Mano klasės draugas nebesulaukdamas pasibeldė ir įsigrūdo į tamsųjį kabinetą, mano brolis jaunėlis užėjo drauge, tačiau netrukus buvo išprašytas lauk ir atsistojo prie lango, pro kurį sruvo spinduliai. Po kurio laiko išėjo ir mano draugas bei taip pat atsistojo laukti prie lango. Jų rūpestis mirtininku transformavosi į patį mirties nuosprendį. Šis palyginimas nebuvo labai vykęs. Stebėjau juos vėl įeinančius į kabinetą, tarsi būčiau nieko bendra neturintis pašalinis stebėtojas, ir vis iš naujo ir iš naujo kartojau Namo Amitofu. Po kurio laiko staiga išgirdau juos šaukiant.

— Kaip tai?

— Nėra?

— Dar kartą patikrinkit!

— Priešpiet tik šis vienintelis šoninis plaučių rentgenas ir tebuvo.

Laikydami už kraštų, jie prispaudė prie rėmo nuotrauką ir iškėlę ėmė apžiūrinėti, net rentgeno juostų ryškinto jas išlindo iš tamsaus kambarėlio, klausiamai pažvelgė į nuotrauką ir, nė kiek nenustebęs, išgrūdo juos lauk.

Ir Buda ištarė džiaugsmą. Ir Budos ištartą džiaugsmą, pakeitusį Namo Amitofu, vėliau pakeitė visiems įprastas džiugesys ir visuotinis pakylėjimas. Tai buvo pirmoji reakcija, išlaisvinusi mane iš kapo, man neįtikėtinai pasisekė, aš buvau palaimintas Budos — šitaip įvyko stebuklas. Tačiau aš džiaugiausi paslapčiomis, nedrįsdamas to atvirai parodyti.

Vis dar negalėjau nusiraminti, todėl nunešiau nuotrauką vyriausiajam gydytojui su akiniais patikrinti.

Jis pasižiūrėjo į nuotrauką, labai teatrališkai mostelėjo rankomis ir pasakė:

— Argi tai ne nuostabu?

— O tai gal reikia dar padaryti? — paklausiau, turėdamas galvoje suklaidinusias rentgeno nuotraukas.

— Dar padaryti ką? — piktokai drėbtelėjo gydytojas, kuris buvo žmonių gelbėtojas, kas, matyt, suteikė jam teisę piktintis.

Tada pastatė mane priešais rentgeno aparatą su projektoriumi ir liepė giliai įkvėpti, iškvėpti, apsisukti, pasisukti į kairę, pasisukti į dešinę.

— Galite pats tuo įsitikinti, — pasakė, rodydamas į ekraną. — Pažiūrėkit pažiūrėkit.

Tiesą sakant, aš nieko taip ir neįžiūrėjau, mano smegenys virto tešlos gumulėliu, ir vienintelis dalykas, ką mačiau, buvo neaiškus šonkaulių narvas.

— Juk nieko nėra, tiesa? — riktelėjo ant manęs, lyg tyčia jį erzinčiau.

— Tačiau kaip tada paaiškinti tas dvi ankstesnes rentgeno nuotraukas? — nesilioviau kamantinėjęs.

— Jei nieko nėra, tai nieko ir nėra, išnyko. Kaip tai paaiškinti? Persišaldymas, plaučių uždegimas taip pat gali būti užfiksuota kaip šešėlis, o kai juos išsigydot, šešėliai išnyksta.

Aš vis tik neuždaviau jam klausimo apie žmogaus dvasinę būseną ir ar tai turi įtakos šešėliui?

— Eikit ir gyvenkit teisingą gyvenimą, jaunuoli, — jis apsisuko ant kėdės, tuo parodydamas, kad konsultacija baigta.

Ir tikrai, aš ką tik laimėjau naują gyvenimo nuomos sutartį, buvau jaunesnis už ką tik gimusį kūdikį.

Mano jaunėlis brolis dviračiu išskubėjo į susitikimą.

Saulės šviesa vėl priklausė man, vėl galėjau ja džiaugtis, mudu su klasės draugu prisėdom į krėslus netoli pievelės ir ėmėm diskutuoti apie lemtį. Būtent tada, kai to visiškai nereikia, žmonės pradeda kalbas apie lemtį.

— Keistas daiktas ta lemtis, — kalbėjo jis, — visiškas atsitiktinumas. Atsitiktinai susidėliojęs chromosomų rinkinys. Bet ar jis gali susidėlioti prieš iškrisdamas konkrečiam atvejui įsčiose? — jis kalbėjo nesustodamas, studijavo genų inžineriją, bet jo disertacijoje aprašytos eksperimentų išvados skyrėsi nuo katedros vedėjo išvadų. Pakviestas į pokalbį su partijos generaliniu sekretoriumi, jis išdėstė argumentus ir po baigimo buvo išsiųstas auginti elnių į elnių fermą Dasinganlingo plynaukštėje Vidinėje Mongolijoje. Vėliau, įveikus daugybę trukdžių, jam pavyko gauti dėstytojo vietą naujai įsteigtame Tangšanio universitete. Kas gi galėjo įtarti, kad vėliau jam teks žymėti nagus ir dantis Juodosios Antirevoliucinės grupuotės elementams ir slėptis nuo visuomenės kritikos. Jis kentėjo beveik dešimt metų, kol buvo paskelbta, kad „byla nepagrįsta“. Iš Tangšanio jis buvo iškeldintas dešimt dienų iki didžiojo 1976-ųjų žemės drebėjimo. Tie, kurie turėjo kozirį prieš jį, buvo palaidoti po griuvėsiais, viskas nutiko vidurnaktį, nė vienas neišsigelbėjo.

— Akivaizdu, kad tamsiajame chaose yra lemtis! — ištarė jis.

Tuo tarpu man reikėjo apsvarstyti, kaip turėčiau pakeisti gyvenimą, kuriam ką tik išlošiau bausmės vykdymo atidėjimą?

13

Priešais akis veriasi kaimo vaizdas. Kaimas prigulęs tarp ryžių terasų ir kalno palei upę, vienodos juodos plytos ir čerpės išdėmėja vandens paviršių. Srovė, tekanti pro kaimelį, iš abiejų pusių aprėminta uolienų sienomis. Tu vėl matai gatvelę, grįstą juodomis plokštėmis su gilia vienaračių įspausta vaga, vedančią į kaimelį. Ir vėl girdi basų kojų šlepsėjimą per akmenis, sekdamas į kaimą vedančiais pėdsakais. Ir vėl kaip vaikystėje pasileidi purvu aptaškyta gatve. Pro grindinio plokštes girdi apačioje tekant upę. Prie kiekvienų vartų paguldyta po plokštę, kad ant jos pasistojus būtų galima skalbti ir velėti, kartu su raibuliuojančiomis vilnimis plaukia žalių daržovių liekanos. Prie pagrindinių vartų išgirsti triukšmingai knebinėjantis ir plasčiojant po kiemą maisto beieškančias vištas. Gatvelėje nėra nieko, net vaikų ir šunų. Tvyro keistoka tyla.

Pro namų stogus prasprūdę saulės spinduliai ištepa akinamai baltą sienelę, nutaškuodama ją daugybe saulės zuikučių, bet pačiame skersgatvyje ganėtinai vėsu. Veidrodiniai blikai pro durų sąramas, aštuonios trigramos išgraviruotos aplink ant briaunų. Jeigu nueitum ir atsistotum po pakraige prie durų, pamatytum, kad tie aštuonių trigramų atspindžiai nukreipti į priešais esančios, šilumą sulaikančios sienelės banguotą stogą, kad atmuštų blogąsias jėgas. Jeigu bandytum sukomponuoti šioje vietoje fotografiją, susidurtum su visišku spalvų kontrastu — intensyvioje saulės šviesoje auksine žara liepsnojanti siena, pilkšvai mėlyni šešėliai gatvelėje ir juodos grindinio plokštės — tačiau visgi tai nuteikia maloniai ir kuria ramybės jausmą, ant banguotų stogų suskilusios čerpės ir įtrūkimai plytų sienose pabudina nostalgiją. Pakeitęs rakursą, gali nufotografuoti duris, aštuonių trigramų atspindį ir akmeninį slenkstį, nutryptą ir blizgantį iš ant jo prisėdusio vaiko žiūros taško, visiškai autentiškai, bet tuo pačiu ir neatskleidžiant neapykantos, karta iš kartos besitęsiančios tarp šeimų, gyvenančių šiuose namuose.

Tu pasakoji žiaurias barbariškas istorijas, aš nenoriu jų klausytis, sako ji.

Tai apie ką norėtum išgirsti?

Papasakok apie gražius žmones ir gražius įvykius.

Papasakoti apie džuhuapo?

Aš nenoriu girdėti istorijų apie raganas.

Džuhuapo visai ne tas pats, kas ragana, nes ragana — tai piktavalė sena moteriškė. O džuhuapo — labai graži jauna mergina.

Tokia kaip plėšiko Antrojo Vado žmona? Aš nenoriu girdėti tokių žiaurių istorija, kaip toji.

Džuhuapo yra žavi ir gera.

Ji eina samanomis apžėlusiomis uolomis, avėdama odiniais batais, sakai, kad ji taip toli nenueis, taigi ji leidžia tau laikyti jos ranką. Tų ją perspėjai, bet ji vis tiek paslysta. Čiumpi ją į glėbį, sakydamas, kad nedarei to tyčia. Ji sako, kad tu blogas, ir meta piktą žvilgsnį, bet jos kietai sučiauptų lūpų kampučiuose matyti šypsenos užuomina. Nebesusilaikai ir pabučiuoji ją, jos lūpos atsileidžia ir nustebina tave savo švelnumu. Tu mėgaujiesi jos šiluma ir trapumu, kalbėdamas, kad kalnuose taip dažnai nutinka. Ji gundo tave ir tu pasiduodi, ji jaukiai priglunda prie tavo rankų ir užsimerkia.