Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Įspėdama ji paslaptingai sušnibžda man į ausį: „Kai ji ateis, paprašyk smilkalų ir pulk kniūbsčias ant kelių tris kartus, šitą ritualą būtina atlikti.“ Jos balsas ir judesiai darosi tokie patys, kaip ir kitų čionykščių moterų. Susidūręs grūstyje su ja siauroje gatvelėje, pasijusčiau visai nejaukiai. Į tokius mažus miestelius, kur visi pažįsta visus, poros atvyksta užsiiminėti neteisėtu seksu. Užuodžiu aitrų konservuotų daržovių kvapą. Bet kambarys nepriekaištingai švarus, grindų lentos kambario viduryje taip švariai numazgotos, kad net matyti natūrali medienos spalva, o tapetai aplink duris be menkiausios dėmelės. Šis kambarys tikrai neskirtas daržovėms laikyti.

Jos plaukai lengvai paliečia mano veidą, kai ji sako man į ausį:

— Ateina!

Pirmoji įeina apkūni pusamžė moteris, jai iš paskos atseka senutė. Apkūnioji moteris nusiriša prijuostę ir pasitaiso suknelę, kuri nuo skalbimo pabluko, bet atrodo švari. Ji ką tik baigė apačioje ruošti valgį. Sudžiūvusi vargana senoji moteris, kuri atlydėjo ją į kambarį, man linkteli. Mano palydovė primena:

— Eik su ja.

Atsistoju ir seku jai įkandin laiptų link, ji atidaro slaptas dureles ir įeina vidun. Miniatiūrinis kambarėlis, kuriame stovi stalelis su smilkalų altoriumi dviem daoizmo dievybėms — garbingajam Aukščiausiajam Valdovui ir didžiajam Šviesos Imperatoriui, ir taip pat Guanjin 42 . Šalia sudėtos aukos: pyragėliai, vaisiai, vanduo ir vynas. Ant medinių sienų kabo raudonos vėliavos juodais apsiuvais ir geltonais dantytais kraštais, ant visų jų užrašyti hieroglifai, prišaukiantys sėkmę ir išsklaidantys nelaimes. Saulės šviesa srūva pro čerpių plyšius, smilkalų dūmai lėtai po vieną kyla link šviesos spindulių, sukurdami tokią atmosferą, kurios nevalia trikdyti kalbomis. Tik dabar suprantu, kodėl mano palydovė šnibždėjo nuo pat tos sekundės, kai įėjome į šiuos namus. Iš skylės altoriuje senutė ištraukia ryšulėlį plonyčių smilkalų lazdelių, suvyniotų į geltoną popierių. Primokytas atlydėjusios merginos, aš iškart įspraudžiu vieną juanį jai į delną, paimu smilkalus, uždegu juos liepsnojančiu popieriumi, pakeltu virš smilkyklės, laikydamas smilkalus abiem rankom puolu keliaklupsčias ant pagalvėlės priešais altorių ir tris kartus nusilenkiu. Senoji moteris sučepsi pritardama mano dievobaimingumui, paima iš manęs smilkalų lazdeles ir įkiša jas į smilkyklę trijose vietose.

Grįžęs į kambarį, randu apkūniąją moterį jau pasiruošusią ir išdidžiai sėdinčią ant nendrinės kėdės užmerktomis akimis. Akivaizdu, kad ji ir yra dvasių mediume. Senutė prisėda ant tolimiausio lovos krašto, kad kažką žemu balsu jai pasakytų, tada atsisuka į mano palydovę ir klausia mano zodiako ženklo. Diktuoju jai savo gimimo datą pagal saulės kalendorių, bet negaliu prisiminti tikslios datos pagal mėnulio kalendorių, nors galėčiau tai ir išgalvoti. Senoji moteris klausia mano gimimo valandos, atsakau, kad abudu mano tėvai jau mirę, nėra kaip sužinoti. Senoji moteris akivaizdžiai susierzina ir persimeta keliais sakiniais su mediume. Mediume atsako kažką panašaus į „nesvarbu“, pasideda rankas ant kelių, užmerkia akis ir pradeda medituoti. Ant čerpių stogo anapus lango, prie kurio ji sėdi, nutūpia balandis ir ima burkuoti. Juosta ryškių švytinčių plunksnų aplink jo kaklą pasipučia ir aš suprantu, kad tai balandis patinėlis, šokantis poravimosi šokį. Mediume staiga įkvepia, ir paukštis nuskrenda.

Matant čerpių stogus, persidengiančius lyg žuvų žvynai, mane visada apima liūdesys, nes tai primena vaikystę. Atkuriu mintyse lietingą dieną, kai permatomi vandens lašai kyburiuodavo ant stogo krašto, o kambario kampe nuo vėjo šiurpdavo voro tinklas. Tai visada priverčia mane susimąstyti, kodėl esu šiame pasaulyje. Stebeilydamas į stogo čerpes, pasijuntu silpnas ir pasiduodu inercijai. Norėčiau apsiverkti, bet šitą gebėjimą jau seniai praradau.

Mediume kelis kartus atsiriaugėja — tikriausiai prie jos jungiasi dvasia. Ji riaugėja nesustodama, joje prisikaupė tiek dujų, kad net aš nesusivaldau ir norėčiau nusiriaugėti sykiu. Bet nedrįstu ir užgniaužiu tai savyje — nenoriu nutraukti mūsų ryšio ir sukelti jai įtarimų, kad atsigrūdau čia tik kelti rūpesčių ir iš jos pasityčioti. Protu ir širdim aš esu nuoširdus, nors visu šituo ir netikiu. Ji riaugėja vis laisviau ir laisviau, visą jos kūną apima konvulsijos, regis, ji visai neapsimetinėja. Mano supratimu, jos konvulsijos — čigong padarinys. Jos kūnas pradeda drebėti, pirštai staiga ima badyti orą, tiksliau sakant, rodyti į mano pusę. Jos akys vis dar stipriai užmerktos, visi dešimt pirštų išsitiesia, o du smiliai aiškiai susminga į mane. Man už nugaros medinė siena, nepaspruksiu, belieka tik susiimti. Nedrįstu net pažvelgti į savo palydovę, kuri be abejonės nusiteikusi daug pagarbiau, nei aš, juk ji ir atvedė mane čionai, kad sužinočiau savo likimą. Nendrinė kėdė garsiai girgžda nuo moters kūno svorio, jos veik neįmanoma suprasti, kai ji monotonišku balsu beria užkalbėjimus, skambančius maždaug taip: „Lingtongo rūmuose Vakarų Karalienės Motinos ir Dangaus bei Žemės valdovų veikime auga pušis, turinti galią pasukti Dangaus ir Žemės ratus ir visiškai sutriuškinti jaučius, demonus ir gyvates dvasias.“ Ji kalba vis greičiau ir greičiau, vis labiau ir labiau skubėdama, ir tam reikia milžiniškos praktikos, todėl turiu pripažinti, kad ji tikra profesionalė. Senoji moteris prikiša ausį jai prie burnos ir, kiek pasiklausiusi, nutaiso grėsmingą miną ir sako:

— Tau šie metai ypatingai pavojingi, būk atsargus!

Mediume toliau kažką vapa, neįmanoma nieko suprasti. Senutė vėl paaiškina:

— Ji sako, kad tu susitikai su Baltojo Tigro žvaigžde!

Esu girdėjęs Baltuoju Tigru vadinant labai patrauklią moterį, iš kurios kerų dažniausiai nebeįmanoma ištrūkti. Tiesą sakant, būčiau visai ne prieš turėti tokį gerą likimą, kuris leistų su ja susidurti, bet mane visgi labiau domina, ar pajėgsiu pabėgti nuo savo blogojo likimo. Senė papurto galvą:

— Iš šios keblios padėties pabėgti bus labai nelengva.

Į mane pasižiūrėjus, nepasakytum, kad būčiau laimės kūdikis, sėkmė manęs niekada nelydėjo. Tai, ko trokštu, man niekada neišsipildo, o tai, ko nenoriu, visada įvyksta. Mano gyvenime buvo nesuskaičiuojama daugybė nesėkmių, buvo ginčų ir konfliktų su moterimis, tas tiesa, man netgi grasino, beje, nebūtinai moterys. Tikrų interesų konfliktų lyg ir nebuvo, nemanau, kad esu kam nors kliūtis, labai tikiuosi, kad ir man niekas netaps kliūtimi.

— Artėja didžiulės nelaimės ir katastrofos, tu esi apsuptas Mažųjų žmonių, — tęsia senoji moteris.

Žinau, kas yra Mažieji žmonės, jie aprašyti senajame daoistų veikale „Daozang“43. Tie mažyčiai nuogi žmogeliai, dar vadinami „trigubais lavonėliais“, parazituoja žmogaus kūne, slėpdamiesi žmogaus gerklėj ir misdami jos gleivėmis. Kai žmogus užsnūsta, jie nusėlina į Dangiškuosius Rūmus ir paskundžia jo blogą elgesį.

Dar senoji moteris sako, kad mane mėgina nubausti Įsiutę žmonės krauju pasruvusiomis akimis ir kad netgi smilkalai ir maldos man nepadės nuo jų pasprukti.

Apkūnioji moteris nuslysta nuo nendrinės kėdės ir ima voliotis ant grindų. Štai dėl ko tos grindys taip švariai išmazgotos. Akimirksniu suprantu, kad mano netyros mintys sukelia prakeiksmų virtinę. Ji toliau mane keikia, kalbėdama, kad esu apsuptas net devynių Baltųjų Tigrų.

— Tai ar aš begaliu būti išgelbėtas? — klausiu, žiūrėdamas į ją.

Jai iš burnos ima virsti putos, jos akių baltymai išvirsta, jos veidą perkreipia siaubinga išraiška. Visa tai pasiekiama savihipnozės būdu, dabar ji jau beveik ištikta isterijos. Kambaryje per mažai vietos voliotis ir ji atsitrenkia į mano kojas. Staigiai jas atitraukiu, atsistojęs žvelgiu į šitą didelį moters kūną, pašėlusiai besivartantį aplinkui, ir mane sukausto baimė — nebežinau, ar tą baimę sukelia mano likimas, ar jos traukuliai. Mokėjau pinigus, kad pasilinksminčiau, į ją bežiūrėdamas, ir dabar būsiu už tai nubaustas. Žmonių tarpusavio santykiai yra siaubingas dalykas.