Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Pasakok.

Ką pasakoti?

Pasakok apie džuhuapo.

Jos dažniausiai gundo vyrus tuose keliuose, kurie staiga suka į tamsiąją kalno pusę, dažniausiai paviljonuose kalnų viršūnėse...

Ar tu kada jas matei?

Žinoma, mačiau. Viena jų sėdėjo oriai ant akmeninio suolelio paviljone, pastatytame kaip tik ant kalnų keliuko. Norėdamas eiti tolyn, turėjai praeiti pro ją. Ji buvo jauna kalnų moteris, apsitaisiusi išblukusia melsva gero medvilninio audinio palaidine mazgelių sagutėmis, nubėgančiomis per krūtinę iki juosmens ir baltai apsiūta apykakle bei rankogaliais, vašku sutepti plaukai, surišti lyg turbanas ant galvos. Tu nevalingai prilėtinai žingsnį ir prisėdai ant suoliuko priešais. Nė nepasisukdama, ji atsainiai tave nužvelgė. Jos juodi antakiai buvo išpiešti alksniniu angliuku, o jos putlios lūpos surauktos. Ji puikiai jautė, kad tave gundo, ir nė neketino to slėpti. Kai akys ima taip provokuojančiai žibėti, vyras dažniausiai pasijunta gan nepatogiai. Tu pirmas pradėjai nervintis ir atsistojai eiti, bet čia, tamsiojoje kalno pusėje, kur nėra nė gyvos dvasios, ji akimirksniu užbūrė tave savo kerais. Aišku, žinojai, kad šiai patraukliai ir velniškai gražiai džuhuapo turėtum jausti tris dešimtadalius meilės ir septynis dešimtadalius pagarbos, ir net jeigu įsimylėtum, neturėtum skubėti. Sakai, kad tau tai papasakojo kalnų akmenskaldžiai, kurių pašiūrėje praleidai visą naktį, gerdamas ir kalbėdamasis apie moteris. Prisipažįsti, kad nebūtum galėjęs pasiimti jos į tokią vietą nakčiai — jeigu jų tarpe atsiranda moteris, ji būtinai prišaukia nelaimę, tuos akmenskaldžius gali suvaldyti tik džuhuapo. Jie taip pat pasakojo, kad džuhuapo puikiai išmano žmogaus kūno taškus, jų rankų gydymo menas paveldimas iš kartos į kartą, švelniu rankos palytėjimu jos gali išgydyti pačias sunkiausias ligas, kurių nesugeba išgydyti vyrai, nuo paprastųjų traukulių iki vienos pusės paralyžiaus. Žmonės taip pat patiki jų išmintingiems liežuviams teisę aiškinti santuoką, mirtį, gimimą bei vyrų ir moterų intymiausias paslaptis. Kalnuose sutikęs tokią laukinę gėlelę, žiūrėk, bet neskink. Jie pasakojo, kad kartą buvo trys broliai jaunuoliai, kurie iš to patarimo pasityčiojo. Jie nukeliavo į kalnus pas džuhuapo, turėdami nedorų ketinimų. Nejau mes, trys broliai, nesutvarkysim vienos moters, paskaičiavo jie, su triukšmu tempdami džuhuapo į kalnų olą. Šiaip ar taip, ji buvo moteris ir negalėjo pasipriešinti trims stipriems vaikinams. Kai du vyresnėliai baigė, atėjo eilė jauniausiajam broliui. Džuhuapo ėmė jo maldauti, kalbėdama: gėris gimdo gėrį, blogis gimdo blogį, o tu dar toks jaunas, nesek blogu savo brolių pavyzdžiu. Jeigu paklausysi manęs ir mane paleisi, aš tau atskleisiu slaptą receptą, kuris tau vėliau gyvenime pravers. Kai užsidirbsi pakankamai pinigų, galėsi vesti jauną gražią merginą ir laimingai nugyventi gyvenimą. Vaikinas nebuvo tikras, tikėti ja ar abejoti, bet buvo dar jaunas ir, matydamas moterį tokioje padėtyje, pajuto jai užuojautą ir leido pabėgti.

O tu ją išprievartavai ar irgi leidai pabėgti? Paklausia ji.

Sakai jai, kad atsistojai ir mėginai traukti tolyn, bet neatsispyrei pagundai dar sykį užmesti į ją žvilgsnį, o atsigręžęs pamatei kitą jos veido pusę. Į plaukus ji buvo įsisegusi skaisčiai raudoną gėlės žiedą. Šviesa žybtelėjo jos antakiuose ir lūpų kampučiuose, ir atrodė, lyg žaibas staiga būtų nušvietęs šešėlyje skendintį kalną ir slėnį. Tavo širdis užsiplieskė ir ėmė daužytis, nė nesupratai, kaip akimirksniu atsidūrei prie pat džuhuapo. Ji sėdėjo tiesiai priešais tave, jos stangri krūtinė veržėsi pro šviesiai mėlyną suknelę, ant rankos buvo pasikabinusi bambukinę pintinę, uždengtą gėlėta popierine servetėle, ir avėjo naujutėliais mėlynais medžiaginiais bateliais su prisegtomis popierinėmis gėlėmis, kurių forma priminė popierinius karpinius languose.

Ateik čionai! Pakviečia ji mane.

Sėdi ant akmens, laikydama rankose aukštakulnius batelius, ir atsargiai liečia basa koja upelio nugludintus akmenėlius. Jos balti, nuogi pirštukai, lyg putlūs mažyčiai vikšriukai, kruta skaidriame vandenyje. Tu jau nebesupranti, kaip visa tai prasideda, tik staiga palinksti prie pat jos galvos virš žolės pamiškėje ant kranto. Ji atsisėda, tu sugraibai liemenėlės kabliukus jai už nugaros, ir jos nuostabios apvalios baltos krūtys suspindi vidudienio saulėje. Matai jos standžius rausvus spenelius ir melsvas venas aplink. Ji švelniai rikteli, jos kojoms slystant į vandenį. Juodas paukštis baltais pirštukais, atpažįsti — tai medšarkė, stypso upės vidury ant pilkšvai rudų akmenų, ir tie akmenys tokie tobulai apvalaini, lyg moters krūtys. Ant akmenų šonų atsispindi raibuliuojantys vandens blikai. Judu abu įvirstat į vandenį, ji ima jaudintis, kad jos sijonas sušlapo, pamiršdama, kad ji pati taip pat visa šlapia, ir jos drėgnos akys, kaip saulės atspindžiai, žėruoja vandenyje. Tu pagaliau sučiumpi ją, šitą atkakliai besipriešinantį laukinį žvėrelį, ir ji staiga tavo rankose nurimsta ir tylutėliai pravirksta.

Juodoji medšarkė baltomis kojytėmis dairosi tai į vieną, tai į kitą pusę, pešiodama savo uodegą, lyg išvaškuotu raudonu snapu mojuodama aukštyn žemyn. Vos tau priartėjus, ji tuoj pat purpteli, nuslysdama vandens paviršiumi, ir nutupia ant kito akmens. Atsisukus įžūliai dėbteli į tave, linkčiodama galvą ir kraipydama uodegą. Ji vis kviečia tave prieiti arčiau, o tada vėl paskrenda toliau ir vėl laukia tavęs, čirkšdama spigiu balsu. Ši juodoji dvasia — tai ji.

Kas?

Jos dvasia.

Kas ta ji?

Sakai, kad ji jau mirusi. Tie niekšai išsivedė ją naktį pasimaudyti upėje, o grįžę pasakė, kad ji kažkur pradingo. Visa tai buvo melas, bet jie siekė įtikinti savąja versija. Siūlė atlikti skrodimą, pasikviesti profesionalų medicinos ekspertą, jeigu jais abejojama. Jos tėvai to daryti nesutiko, būtų neištvėrę, dukrai tebuvo šešiolika, kai mirė. Tuo metu tu buvai jaunesnis už ją, bet žinojai, kad tai buvo suplanuota iš anksto. Žinojai, kad tai nebe pirmas kartas. Jie išsivesdavo ją naktį, smaugdavo po tiltu, iš eilės ją prievartaudavo, vėliau susitikdavo ir aptarinėdavo, keisdavosi patirtimi. Jie tyčiojosi iš tavęs ir vadino visišku kvailiu, kad jos neragauji, kad nelieti jos. Seniai planavo ją pagauti. Ne kartą girdėjai juos bjauriai kalbant ir minint jos vardą. Patyliukais perspėjai ją, kad būtų atsargi ir nakčia su jais neitų. Ji prisipažino tau, kad bijo jų. Bet nedrįso pasipriešinti ir išėjo drauge. Ji buvo įbauginta, bet argi tu pats nebijojai? Visiškas bailys! Tie niekšai ją nukankino ir neišdrįso prisipažinti. O tu taip ir nedrįsai jų išduoti, daugelį metų ji gyvena tavo širdy kaip košmaras. Jos nuskriausta siela nepalieka tavęs ramybėje ir apsireiškia skirtingais pavidalais, nors tau ji liko tokia, kokia buvo tą naktį, kai pranyko tarp tilto polių. Ši čirpianti juodoji dvasia, ši medšarkė baltomis kojelėmis ir raudonu snapu — ji visada tau prieš akis. Praskėti neįmantrią lapiją ir įsitveri už šakų, kad galėtum per įtrūkimus uolose užsikabaroti į krantą.

Čia yra takas, sakai, iš čia galėtum pačiupti jos ranką ir liepi jai atsispirti kojomis nuo akmenų.

Ji surinka.

Kas atsitiko?

Išsinarinau kulkšnį.

Negalima kopti į kalnus su aukštakulniais batais.

Aš ir neketinau kopti į kalnus.

Bet kad jau esi kalnuose, tai būk pasiruošusi pakentėti.

14

Viščiuko žarnos siaurumo skersgatvyje, žvelgiant pro seno namo langą, matyti čerpių stogai, besileidžiantys visomis kryptimis ir besijungiantys tarpusavy į begalinę virtinę. Tarp dviejų stogo kraigų vėpso kambarėlio langas, po kuriuo ant čerpių saulėje džiūsta batai. Kambarėlyje stovi drožinėta medinė lova su tinkleliu nuo uodų ir raudona medinė spinta su apvaliu veidrodžiu, prie lango pastatyta nendrinė kėdė, o prie durų — suolelis. Ji pasisodina mane šalia savęs ant ankšto suolelio, kambarėlyje beveik nėra vietos pajudėti. Susipažinau su ja praeitą naktį vieno draugo žurnalisto namuose, kur mes kartu rūkėm, gėrėm ir šnekučiavomės, ir kai kalba perėjo prie nešvankių juokelių, ji visai nesutriko, tokiuose nedideliuose kalnų miesteliuose būtent taip elgiasi madingos merginos. Kai aš priminiau apie reikalą, mano draugas patikino, kad mergina galėtų mane nusivesti. Ji iškart sutiko ir atsivedė mane čia.