Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Mediume vis dar kažką vapa ir aš pasisuku į senutę paklausti, ką tai reiškia. Ji papurto galvą, bet nieko neaiškina. Regiu stambų traukulių kamuojamą kūną prie savo kojų, po truputį išriečiantį nugarą ir lėtai atsišliejantį į nendrinės kėdės koją, tarsi būtų sužeistas žvėris. Iš tiesų žmonės visai kaip žvėrys ir sužeisti gali virsti visiškais laukiniais. Leistis būti kito žmogaus terorizuojamam yra visiška beprotybė. Man netgi atrodo, kad kai žmonės išprotėja, jie užkankina save savo pačių beprotyste.

Ji išleidžia pratisą garsą, primenantį žvėries urzgimą. Vis dar užmerktomis akimis pagrabalioja aplink ir atsistoja. Senoji moteris puola jai į pagalbą ir pasodina ją į nendrinę kėdę. Man tikrai atrodo, kad ją buvo ištikęs isterijos priepuolis.

Ji pastebėjo, kad atėjau pasilinksminti, keršydama už tai ji mane iškeikė. Atlydėjusi mergina dar labiau susijaudina ir klausia senutės, ar negalima būtų surengti dar vieno susitikimo, uždegti už mane smilkalų ir pasimelsti. Senutė perklausia mediumės, kuri vis dar užsimerkusi kažką murma.

— Ji sako, kad toks susitikimas nepadės.

— O jeigu aš nupirkčiau daugiau smilkalų? — klausiu.

Mano palydovė pasiteirauja senutės, kiek tai kainuotų. Senutė atsako, kad dvidešimt juanių. Tokią sumą galėčiau akimirksniu pravalgyti su draugais, todėl iškart sutinku. Senoji moteris pasitaria su mediume ir atsako:

— Mokėkit nemokėję, tai vis tiek nepadės.

— Ar tai reiškia, kad aš nebeišvengsiu nelaimės? — klausiu.

Senoji moteris persako mano žodžius mediumei, ir ši vėl kažką sumurma, o senoji atsako:

— Bus matyti.

Kas bus matyti? Mano dievobaimingumas?

Pro langą girdėti balandžio burkavimas, jis tikriausiai jau prisiviliojo sau porą. Tik aš vis dar nesulaukiu bausmės dovanojimo.

15

Tamsūs kiparisai kaimo pakrašty pakąsti šalnos, jų lapai — sodriai’ raudoni, po kiparisais ant kauptuko parimęs vyras pelenų spalvos veidu. Paklausi jo, kaip vadinasi šis kaimas? Jis įsistebeilija tiesiai į tave, bet neatsako. Pasisuki į ją ir sakai, kad šis vaikinas yra kapų plėšikas, ji prunkšteli iš juoko. Kiek paėjėjus, ji sako tau į ausį: „tai dėl to, kad jis apsinuodijo gyvsidabriu.“ Atsakai, kad, beplėšdamas kapavietes, jis per ilgai užsibuvo kriptose, pradžioje jų buvo du, bet vienas nusinuodijo.

Pasakoji, kad jo prosenelis tuo užsiiminėjo visą gyvenimą, ir jo prosenelio prosenelis, ir jei kas nors iš protėvių turėjo kitokią profesiją, nuo to nusiplauti rankas vis tiek buvę labai sunku. Priešingai nei opiumo rūkymas, kuris suardo šeimas ir iššvaisto turtus, kapų plėšimas atneša naudą be jokio pradinio kapitalo. Jei esi kietaširdis ir turi gerą ranką, o dar ir laimikį randi, tada karta po kartos prie to tikrai pripras. Tau smagu jai tai pasakoti. Ji įsikibusi tau į ranką ir nuolankiai su viskuo sutinka.

Pasakoji jai, kad jo proproprosenelio laikais, imperatoriui Čianlongui atkeliavus į šias žemes, nebūtum radęs nė vieno vietinio valdininko, nenorėjusio pelnyti jo malonės. Labai pasistengę, jie surinko vietines gražuoles ir ankstesnių dinastijų brangenybes į krūvą. Jo proproprosenelio tėvas teturėjo vos du mu skurdžios protėvių žemės, kurią šiltuoju metų laiku dirbo, o šaltuoju metų laiku iš kelių dzinių 44 cukraus, uždažyto įvairiausiomis spalvomis, virdavo cukrinius žmogelius, ir, susikrovęs juos į krepšius, pririštus prie naščių, keliaudavo prekiaudamas per aplinkinius miestus ir kaimus. Gamindavo berniukus su bybukais, kiaules45 su žmonomis ant nugarų, bet argi tai galėjo atnešti bent kiek didesnį pelną? Proproprosenelis, kurio vardas buvo Li Trečiasis, labiau mėgo per dienų dienas bastytis — jam nepatiko mokytis cukrinių žmogeliukų gamybos paslapčių, užtai patiko nešioti ant nugaros žmonas. Vos pamatęs moterį, iškart lįsdavo ją pašnekint. Kaimiečiai pravardžiavo jį Skystaskūriu. Vieną dieną į kaimą atklydo gyvačių gydytojas. Ant nugaros jis nešėsi gyvačių odos krepšį, turėjo bambukinę lazdą, laužtuvą bei geležinį kablį ir ketino įsibrauti į keletą kapų. Nusprendęs, kad tai puiki pramoga, Li Trečiasis patraukė su juo. Gyvačių gydytojas davė jam gyvačių tabletę, kuri priminė juodąją pupelę, ir prisakė laikyti ją burnoje — ji buvo labai saldi, bet tuo pačiu vėsino ir malšino troškulį. Po pusės mėnesio jis pagaliau perprato esmę: gyvačių gaudymas tebuvo priedanga, o tikrasis užsiėmimas — kapų kasinėjimas. Taip gyvačių gydytojas susirado pagalbininką, o Li Trečiasis praturtėjo.

Li Trečiasis į kaimą grįžo dėvėdamas juodą atlasinę kepurėlę su nefrito saga ant viršugalvio. Tai buvo senas pigus šlamštas, kurį jis gavo Čenio Raupsuotojo lombarde Uidženyje (tai buvo dar prieš Ilgaplaukiams sudeginant senąją miestelio gatvę). Jis didžiavosi savimi ir pūtėsi, kaip sako kaimiečiai, ėmė rodyti charakterį, ir netrukus apylinkės žmonės pradėjo važinėti pas jo tėvą tartis dėl vestuvių, tačiau vedė jis galiausiai jauną našlę, žmonės taip ir liko nesupratę, ar tai jaunoji našlelė jį sugundė, ar vis tik jis ją pasigavo. Kaip ten bebūtų, iškėlęs nykštį vis gyrėsi, kad jis, Li Trečiasis, Uidženyje lankėsi Džiaugsmo Versmės Namuose su raudonaisiais žibintais. Galiausiai jam netgi pavyko „atsikratyti“ spindinčio sidabro luito. Tačiau nieko neužsiminė apie tai, kad tas luitas buvo pajuodęs nuo kapo kalkių ir sieros, ir kad turėjęs sunkiai ir ilgai grandyti jį bato šonu.

Kapas buvo ant uolėto kalno, dvi li į Rytus nuo Perinčio Fenikso atšlaitės. Jį surado jo mokytojas, pastebėjęs, kaip vanduo po didesnio lietaus subėga į skylę. Jiems baksnojant aplink nuo pietų iki sutemų, skylė vis plėtėsi, kol galiausiai pro ją jau galėjo pralįsti žmogus. Žinoma, jis ir buvo tas, kuris įlindo pirmas, šliaužte šliaužte, kol, velnias, iki pažastų įsmuko į buzą. Taip bemaknodamas, jis užtiko keletą uzbonų ir puodynių, kurias vienu ypu sukūlė. Ten taip pat buvo bronzinis veidrodis, kurį jis ištraukė iš medinio karsto, visai supuvusio ir panašaus į skystą sojų pupelių tyrelę. Veidrodis buvo pajuodęs ir netekęs blizgesio, ir tiko nebent moterims šukuotis. Tas kalės vaikas pasakojo, jei jo žodžiai bent iš dalies galėjo būti tiesa, kad jo mokytojas, senas niekšas, viską pasisavino, palikdamas jam kapšelį sidabrinių. Tai buvo nesąžiningas sandoris, bet vis tiek šio to vertas — dabar jis taip pat galėjo plėšti kapus.

Tu užsuki į šio kaimelio Li giminės šventyklą. Aplink naujai įstatytas paradines duris — senovinės akmeninės plokštės, su iškalinėtomis gervėmis, elniais, pušimis ir slyvų žiedais. Pastumi neužsklęstas duris ir iškart išgirsti senyvą balsą, klausiantį, ką čia veiki. Atsakai, kad užėjai pasidairyti. Iš kambario koridoriaus gale artinasi mažas kresnas, bet apetitu nesiskundžiantis senukas. Pasirodo, būti senovinės šventyklos prižiūrėtoju ne toks jau prastas darbas.

Senukas informuoja, kad šventykla nėra atvira lankytojams, ir, tai sakydamas mėgina tave išstumti atgal. Užsimeni, kad tavo pavardė taip pat Li ir kad esi iš tos pačios giminės, kad ilgai buvai išvykęs į užsienį ir dabar pargįžai aplankyti gimto kaimo. Jis suraukia tankius baltus antakius ir nužvelgia tave nuo galvos iki kojų. Paklausi, ar jis žino, kad anksčiau šiame kaime būta kapų plėšiko. Raukšlės jo veide pagilėja ir jo išraiška priverčia tave krūptelt, laikas vis tik nenuskausmina prisiminimų. Negali atspėti, ar jis mėgina tuos atsiminimus prasijoti, ar prisiminti tave. Šiaip ar taip, sunku žiūrėti į perkreiptą susenusį veidą. Jis dar kurį laiką murma po nosimi, nenorėdamas per daug greitai patikėti giminaičiu, avinčiu sportiniais bateliais, o ne kanapinėm vyžom. Po kurio laiko lepteli: „argi jis ne miręs?“ Neaišku, kas tas jis, bet tikriausiai tėvas, o ne sūnus ar anūkas.