Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Baisiai šalta! — sakau.

— Jei turėtume ko išgerti, iškart sušiltume, bet parduotuvėlėje nė gyvos dvasios, — atsiliepia jis.

— Velnias, kas čia per vieta, — nusikeikiu.

— Užtat čionykštės merginos, — sako jis, rodydamas man moters storomis lūpomis eskizą, — nepaprastai erotiškos.

— Ar kalbat apie lūpas?

— Šitas geidulingumas nėra iš velnio.

— Ar jūs tikite, kad geidulingumas nėra kažkas blogo? — perklausiu.

— Nėra negeidulingos moters, tačiau jos visada skleidžia gėrio jausmą, o tai ir yra svarbiausia mene, — atsako jis.

— O grožiu, kylančiu iš velnio, jūs turbūt netikite?

— Tai tik iliuzija, kuria žmonės patys save kvailina, — nukerta jis trumpai.

— Ar nenorėtumėte išeiti pasivaikščioti po kalnus naktį? — paklausiu.

— Žinoma, žinoma, — atsako jis, — tik kad lauke nieko nematyti, aš jau buvau. — Jis kruopščiai apžiūrinėja storąsias lūpas.

Išeinu į kiemą. Milžiniški ginkmedžiai, kylantys iš slėnio, užstoja lempų šviesą priešais pastatą ir jų lapai atrodo visiškai balti. Apsidairau aplink. Stačios uolos už nugaros ir dangus, pranykstantis nakties migloje, kuri nuo šviesos nupilkėja. Matyti tik apšviesta pastato pakraigė. Įkalintą šioje šviesoje, mane apima lengvas svaigulys.

Pagrindiniai vartai jau uždaryti. Surandu sklendę ir juos atidarau. Lauke iškart niurkteliu į tamsą. Visai šalia čiurlena upokšnis.

Žengiu keletą žingsnių ir atsigręžiu atgal, po uolom matyti blankios šviesos ir pilkšvai mėlynos neperregimos miglos sūkuriuoja aplink kalno viršūnę. Kažkur giliai slėnyje girdėti virpantis cikadų čirpesys. Upokšnio čiurlenimas tai suintensyvėja, tai nuščiūva. Skamba tarsi vėjas, bet šis veržiasi savu keliu per slėnį gaubiančią tamsą.

Slėnyje išsilieja drėgna migla, ir ginkmedžių kamienų siluetai tolumoje nuo šviesos sušvelnėja. Štai tada atsiskleidžia kalno forma. Nusileidžiu žemyn, gilų slėnį glėbia stačios uolos. Už juodo kalnagūbrio matyti blausus švytėjimas, tačiau visur aplink mane spiečiasi tiršta tamsa.

Pažvelgiu aukštyn. Viršum manęs niūkso grėsmingai stebeilydama baisinga juoda forma. Įsivaizduoju viduryje bekyšančią milžinišką pliko erelio galvą. Sparnai suglausti, tačiau atrodo, lyg jis būtų pasiruošęs kilti. Man belieka tik sulaikyti kvėpavimą po šios siaubūniškos kalnų dievybės nagais ir sparnais.

Tada įžengiu į didingą metasekvojų mišką ir iškart nieko nebematau. Tamsa tokia apčiuopiama, tarsi būtų siena, ir imu galvoti — jei žengsiu dar vieną žingsnį — į ją atsitrenksiu. Instinktyviai apsigręžiu, tarp medžių šešėlių — blausus elektros lempų švytėjimas, migla tarsi pojūčių raizgalynė, tarsi toliuose nesuvaikomi prisiminimai. Atrodo, lyg apžiūrinėčiau tašką, iš kurio atkeliavau. Čia nėra kelio, tik neišnykstančių pojūčių rinkinys plūduriuoja man prieš akis.

Pakeliu ranką, kad įsitikinčiau savo egzistavimu, bet nepajėgiu jos įžiūrėti. Ir tik užsidegęs žiebtuvėlį pamatau, kad ranka iškelta per aukštai, lyg laikyčiau liepsnojantį deglą. Žiebtuvėlis užgęsta, nors aplink jokio vėjo. Iš visų pusių gaubianti bekraštė tamsa dar labiau apsunksta. Net trūkinėjantis rudeninių vabzdžių čirpimas prityla. Mano ausys prisipildo tamsos, pirmykštės tamsos, kurios supamas žmogus ėmė garbinti ugnį, tokiu būdu įveikdamas savo vidinę tamsos baimę.

Vėl spragteliu žiebtuvėlį, bet silpna šokčiojanti liepsnelė iškart užgęsta nuo nematomo, beformio vėjo. Šioje laukinėje tamsoje mane po truputį kausto vis didesnė baimė, atimanti pasitikėjimai savimi ir krypties atmintį. „Jeigu eisiu toliau — nugarmėsiu į prarają“, — sakau sau. Akimirksniu apsisuku, bet vis tiek nesu kelyje. Pamėginu žengti keletą žingsnių. Silpnos šviesos juosta, lyg užtvaras tarp medžių, trumpam pasirodo ir dingsta. Suprantu, kad jau esu miške, kairėje kelio pusėje, tad kelias turėtų būti dešinėje. Atgaunu orientaciją, tiesa, apgraibomis. Pirma dar turiu susirasti tą pilkšvą aukštai iškilusią erelio uolą.

Išsidraikiusios miglos kyburiuoja virš žemės lyg dūmų užuolaida, pro kurią prasišviečia keletas šviesos spindulių. Pagaliau sugrįžtu prie slegiančios, juodos, aukštai iškilusios erelio uolos ir staiga pastebiu, kad pilkšvai balta krūtinė tarp dviejų suskleistų sparnų primena seną moterį, apsisiautusią skraiste. Jos veide nematyti nė menkiausio švelnumo pėdsako. Šamane. Jos galva palenkta, o iš po skraistės matyti išdžiūvęs kūnas. Apačioje, prie skraistės krašto, klūpo nuoga moteris, galiu net pajusti jos nugaros rėvelį. Parpuolusi ant abiejų kelių, ji desperatiškai maldauja piktąją dvasią juoda skraiste. Jos delnai sunerti, todėl rankos atitrauktos nuo viršutinės kūno dalies, ir jos nuogas torsas dar aiškiau matyti. Veido bruožų įžiūrėti neįmanoma, tačiau profilis iš dešinės gana dailus.

Jos ilgi plaukai krenta ant kairiojo peties ir rankos. Ir jos kūno priekinė dalis dabar daug aiškesnė. Ji sėdi klūpomis ant blauzdų, jos galva palenkta. Ji dar visai jaunutė mergaitė, visiškai persigandusi, ir atrodo, lyg kažko maldautų. Ji nuolat keičiasi. Dabar ji vėl jauna moteris, sunėrusi rankas maldai, bet vos tik nusisuku — vėl atvirsta mergaite ir jos kūno linijos tampa dar dailesnės. Trumpam pasirodo jos kairiosios krūties kreivė, o tada jau nieko nebesimato.

Įėjus pro vartus, tamsa visiškai pranyksta, ir aš vėl sugrįžtu į miglotą elektrinės šviesos pilkumą. Dauboje ant senų ginkmedžių užsilikę lapai lempų švytėjime visai bespalviai. Ir tik apšviesti koridoriai ir pakraigė aiškiai matyti.

17

Prieini kaimelio galą, pusamžė moteris, ant ilgos suknelės pasirišusi prijuostę, pasilenkusi prieš duris šalia upelio peiliu darinėja ne didesnį, nei pirštas žuvelioką. Palei upelį liepsnoja pušinis deglas, tai aukštyn, tai žemyn akindama sublykčioja peilio geležtė. Kiek tolėliau matyti tamsėjantys kalno šešėliai ir tik pačioje jo viršūnėje dar šiek tiek užsilikusių saulėlydžio gaisų, daugiau žmonių namų nematyti. Pasuki atgal, tikriausiai tave čia atviliojo anas pušinis deglas. Prieini pasiteirauti, ar galėtum pernakvoti.

— Žmonės čia dažnai apsistoja nakčiai. — Moteris iškart pasičiumpa tavo mintį, nužvelgia tavo bendrakeleivę, bet, nieko nebeklausdama, padeda peilį, nusišluosto rankas į prijuostę ir įeina į namą. Kambaryje įžiebia aliejinę lempelę ir pasiima ją su savimi. Seki jai įkandin, tau po kojom girgžda grindų lentos. Viršuje gaiviai kvepia šiaudais, ką tik šviežiai nupjautais.

— Čia tuščia. Aš atnešiu ką nors užsikloti, kalnuose naktimis baisiai atšąla. — Moteris pastato lempelę ant palangės ir nusileidžia žemyn.

Ji sako neliksianti apačioje, nes bijanti. Bet su tavimi kartu viename kambaryje ji taip pat nemiegosianti, nes irgi bijanti. Todėl tu palieki jai lempelę, paspiri šiaudų krūvą, suverstą ant grindų, ir išsikraustai į gretimą kambarį. Sakai, kad nemėgsti miegoti ant lentų lovos, bet ant šieno vartytis patiktų. Ji atsako, kad miegos atsisukus veidu į tave, todėl tu galėsi kalbėtis su ja per sieną. Medinė pertvara neprieina iki lubų, todėl gali matyti šviesos žiedą ant jos kambario gegnių.

— Nuostabu, — sakai.

Į kambarį grįžta moteris, nešina patalais. Ji pasiprašo jos karšto vandens.

Senoji moteris atneša jai mažą kubilėlį. Po kurio laiko išgirsti, kaip ji užšauna durų sklendę.

Nusirengi iki pusės, užsimeti ant peties nedidelį rankšluostį ir nulipi laiptais žemyn. Apačioje šviesos nėra, tikriausiai vienintelė visuose namuose žibalinė lempa dabar jos kambaryje. Virtuvėje prie krosnies pastebi šių namų moterį. Jos bereikšmis veidas, nušviestas krosnies šviesos, atrodo švelnesnis. Spraga degdamas šienas, užuodi verdamų ryžių kvapą.