Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Klausiu, ar galima pasiekti ežerą? Jis sako, kad, jei rytoj bus saulėta, jis pripūs guminę valtį ir plauks į ežerą kartu su manimi. Šiandien vėjas per stiprus, diena per šalta.

Aš atsisveikinu su juo ir patraukiu tiesiai link ežero.

Eidamas takeliu kalno atšlaitėje, pasiekiu nedidelį septynių ar aštuonių namų kaimelį. Visos gegnės ir sutvirtinimai — akmeniniai. Aplink vos keletas medžių, ir tie auga žmonių kiemuose arba prie namų, o kamienai ne storesnį, nei ryžių dubenėlis. Vaizduojuosi, kaip prieš keletą dešimtmečių tamsus, tankus miškas plytėjo visai šalia šio kaimelio.

Nusileidžiu žemyn prie ežero ir einu per kietą žemės lopinėlį, įsiterpusį pažliugusioje purvynėje. Nusiauti batus per šalta, bet einant toliau žemė minkštėja, o purvas, limpantis man prie batų, — vis klampesnis. Toliau kieta žemė baigiasi. Prie vandens stovi berniukas ir valtis. Jis laiko mažą kibirėlį ir meškerę. Noriu jį pasiekt ir padėti įstumti jo valtį į vandenį. Šūkteliu jam:

— Ar šia valtimi galima išplaukti į ežerą?

Jis basas. Jo kelnės užraitotos aukščiau kelių ir jam tikriausiai trylika arba keturiolika. Bet jo akys nekreipia į mane jokio dėmesio, jos žvelgia į kažką tiesiai už manęs. Apsigręžiu ir matau, kaip kažkas jam mojuoja iš kaimelio. Nors ir ganėtinai toli, bet matyti, kad tas kažkas apsivilkęs spalvota palaidine ir tikriausiai yra mergaitė. Žengiu dar vieną žingsnį link berniuko. Mano batai klimpsta purve.

— A — y — ja — jo, — iš taip toli neįmanoma suprasti, ką šaukia, bet jos balsas skaidrus ir gražus. Tikriausiai šaukia jį. Berniukas su meškere praskuodžia pro pat mane.

Darosi sunku eiti toliau, bet, pasiekęs ežerą, aš juk privalau po jį pasidairyti. Valtis daugiausia per dešimt žingsnių nuo manęs, man tereikia viena koja atsistoti ten, kur stovėjo berniukas, purvas ten akivaizdžiai sausesnis, ir galėsiu pasiekti valtį. Valtis iš tuščiavidurių bambukinių stiebų visai prieš nosį, ir aš jau regiu vandens paukščius, skrodžiančius vandenį tarp nendrių. Tai greičiausiai laukinės antys ir, atrodo, lyg šauktų kviesdamos. Nuo kranto pakyla vėjas ir begirdžiu tik tolimą dviejų vaikų šauksmą, o ne čia pat esančių paukščių klykavimą.

Mąstau, kad jei galėčiau išstumti valtį iš nendryno, atsidurčiau šitoj begalinėj vandens platybėj ir galėčiau plūduriuoti visiškai vienas vidury vienišo plokščio ežero. Man nebereikėtų su niekuo kalbėtis. Būtų visai neblogai tiesiog pranykti šiame vandenų ir kalnų peizaže, kur ežeras ir dangus susilieja.

Ištraukiu koją ir žengiu dar vieną žingsnį. Ir čia pat įsmunku į purvą ligi blauzdų. Nedrįstu perkelti svorio ant priekinės kojos, nes žinau — jei įklimpčiau iki kelių, nebesugebėčiau išsikapanoti iš šito liūno. Nedrįstu pajudinti ir kitos kojos. Nebegaliu eiti nei pirmyn, nei atgal, atsidūriau visiškoje pasirinkimo aklavietėje. Tai, žinoma, juokinga situacija, bet bėda ne ta, kad tai juokinga. Aplink niekas manęs nemato, niekas nesijuokia, ir niekas manęs neišgelbės, o tai daug blogiau.

Galbūt jie pastebės mane per teleskopą ten, viršuje, prižiūrėtojo stotyje, taip kaip aš pastebėjau žmones valtyje. Tačiau aš tebusiu bereikšmė judanti figūra, jie negalės įžiūrėti mano veido. Net jei jie ir sufokusuos lęšį, greičiausiai pamanys, kad esu kaimietis, stumiantis valtį ir ketinantis užsidirbti papildomą pinigą.

Virš vienišo ežero nebematyti net vandens paukščių. Spindintis vandens paviršius nežymiai apsitraukia migla, sutemos atsiskiria nuo nendrių, ir žvarba ima kilti nuo žemės. Mane ima krėsti šaltis, negirdėti nei cikadų čirpimo, nei varlių kurkimo. Nejaugi tai ir yra ta pirmykštė vienatvė, tokia nepanaši į tą, kurios taip troškau?

19

Tokią vėsią vėlyvo rudens naktį, kaip ši, tiršta, sunki tamsa apgaubia pirmykštį visaapimantį chaosą ir dangus nebesiskiria nuo žemės, medžiai nuo uolų, ką jau kalbėt apie kelią, tu tik stovi sustingęs, palinkęs pirmyn, ištiesęs abi rankas į priekį, ir grabalioji, grabalioji šitą tirštą, tamsią naktį, klausaisi, kaip juda, juda ne vėjas, o tamsa, kuri neturi krypties viršus-apačia-kairė-dešinė, neturi sekos, esi visai pasimetęs šiame chaose, suvoki tik tiek, kad kažkada turėjai kūno kontūrus, bet tie kontūrai tavo sąmonėje sparčiai nyksta, šviesa sklinda iš tavo kūno, blausi lyg žvakė tamsoje, kurios liepsnelė šviečia, bet nešildo, šalta šviesa, pripildanti tavo kūną, peržengianti tavo kūno kontūrus, ir jo kontūrus tavo galvoje, imi ją rankomis, stengiesi apsaugoti šitą šviesos kamuolį, šitą ledinį perregimą pojūtį, tau reikia jo, tu stengiesi jį apsaugoti, priešais tave skleidžiasi nurimęs ežeras, kitame krante — miškas pilnas medžių, kurie nusibarstė visus lapus, ir medžių, kurie dar nenumetė visų savo lapų, geltoni lapai ant aukštos tuopos ir du mažyčiai blyškiai gelsvi lapeliai, virpantys ant juodų datulės šakų, skaisčiai raudoni lajiniai sapium sebiferum medžiai — vienur tankūs, kitur reti — tarsi miglos tumulai, ežero paviršiuje nė raibuliuko, tik atspindžiai, aiškūs, ryškiaspalviai, daugybė šešėlių nuo tamsiai raudonos iki skaisčiai raudonos, oranžinės, šviesiai geltonos, melsvai žalios, pilkšvai rudos, mėlynos, įdėmiau įsižiūrėjus, jie čia pat išblykšta, virsdami skirtingais pilkos, juodos, baltos atspalviais, lyg senoje, išblukusioje, nespalvotoje fotografijoje, atgiję vaizdai liejasi priešais tavo akis, bet tu nestovi ant žemės, esi visai kitoje dimensijoje, sulaikęs kvapą spoksai į savo minčių paveikslą, taip ramu, taip nejaukiai ramu, tau net atrodo, kad tai sapnas, nėra ko nerimauti, bet tu negali nurimti, nes per daug keistai ramu aplinkui.

Klausi, ar ji irgi mato tuos vaizdus?

Ji sako matanti.

Klausi, ar ji mato mažą valtelę?

Ji sako, kad valtelė virš ežero kuria dar didesnę ramybę.

Netikėtai išgirsti jos alsavimą, palieti ją, tavo ranka nuslysta per jos kūną, ji sustabdo tave, tu sugriebi jos riešą, prisitrauki ją prie savęs, ji apsisuka, apsiveja apie tavo rankas, uodi jos plaukų šilumą, ieškai jos lūpų, ji stengiasi išsprūsti, jos šiltas kūnas pilnas gyvybės, jos alsavimas greitėja, jos širdis po tavo ranka ima daužytis.

Sakai, kad nori, jog ta maža valtelė nuskęstų.

Ji sako, kad valtelė jau pilna vandens.

Tu praskiri ją ir paneri į jos drėgną kūną.

Žinojau, kad taip ir bus, atsidūsta ji, o jos kūnas suglemba, lyg ji nebeturėtų kaulų.

Nori, kad ji sakytų, jog yra žuvis!

Ne!

Nori, kad ji sakytų, jog yra laisva.

O ne.

Nori, kad ji nuskęstų, kad viską pamirštų.

Ji sako bijanti.

Klausi, ko gi ji bijanti?

Ji sako nežinanti, po to sako bijanti tamsos, bijanti nuskęsti.

Išraudusius skruostus ir šokčiojančias liepsnas staiga nuryja tamsa, kūnai vyniojasi ir raitosi, ji sako, kad tu visai negrabus, ji šaukia, kad tu sukeli jai skausmą! Ji priešinasi, išvadina tave gyvuliu! Ji persekiojama, medžiojama, draskoma ir ryjama. Ai... šita tiršta apčiuopiama tamsa, pirmykštis chaosas, nei dangaus, nei žemės, nei erdvės, nei laiko, nei būties, nei nebūties, nei būties su nebūtim, o jei yra būties nebūtis, tai yra ir nebūties būtis, ir nebūties nebūtis, degančios medžio anglys, drėgnos akys, kylantys garai, degančios lūpos, agonijos gelmė, geismas, šokančios liepsnos, ji šaukia ir kūkčioja, žvėrys kandžiojasi, riaumoja ir, apsėsti dvasių, šokinėja, sukdami ratus aplink ugnį, kuri dega vis ryškiau ir ryškiau efemeriška beforme liepsna. Miglos pilname urve įsisiaučia įnirtinga kova, staigus puolimas, klyksmas, atšokimas, staugimas, užsmaugimas ir sudorojimas... Ugnies vagis pradingsta, deglas pranyksta tolumoje, panyra į tamsą, darosi vis mažesnis ir mažesnis, kol liepsna, dydžio sulig pupele, pasisūpuoja šaltame vėjyje ir visiškai išnyksta.