Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Kai po vakarienės išeinu iš jo namų, atsiduriu visiškai tamsioje siauroje gatvelėje. Nė vieno gatvės žibinto, tik tarp stogų matyti siauras pilko naktinio dangaus rėžis. Jeigu tai būtų buvusi turgaus diena, gatvę būtų užplūdę ji turbanai ir miao skarelės. Ji nelabai kuo tesiskiria nuo kitų mažų miestelių gatvelių.

Grįždamas į nakvynės namus, praeinu pro kino teatrą. Nežinau, ar šiuo metu kaip tik rodo kokį filmą, bet ryškūs šviesos spinduliai apšviečia plakate putlią krūtinę ir gundančias akis. Filmo pavadinime tikriausiai yra žodis „moteris“ arba bent jau „meilė“. Vis dar gana anksti, ir aš visai nenoriu grįžti į tuščią kambarį su keturiomis lovomis, todėl išlenkiu lankstą, kad užsukčiau pas bičiulį, su kuriuo susipažinau atvykęs čia. Jis studijavo universitete archeologiją, bet dėl kažkokių priežasčių buvo atsiųstas čia. Nepaklausiau, dėl kokių. O jis nesivargino skųstis, tik pridūrė, kad nebaigė doktorantūros.

Pasak jo, ji tautelė daugiausia įsikūrusi Dzinša upės deltoje ir palei jos intaką upę Jagong. Jų seniausieji protėviai yra čiangą tauta. Šangų ir Džou dinastijų laikais, kada vergovinė santvarka Centrinėje lygumoje subyrėjo, jų protėviai po truputį kėlėsi į pietus ir apsistojo čia. Vėliau, Kariaujančių Valstybių laikais, kada Čin ir Ču karalystės įsivėlė į karą ir užgrobė Čiandžong žemes, šeši protėviai susiskirstė į grupes ir patraukė toliau į pietus, į Junanį. Apie tai parašyta senajame ji tekste „Užrašai apie Ji pietvakariuose“ ir negali būti paneigta. Tačiau pernai Caohai jis aptiko virš šimto paleolitinių akmens dirbinių. Vėliau toje pat vietoje atrado neolitinių dirbinių, kurių forma labai priminė dirbinius iš akmens, atkastus Hemudu, Jangdzės žemupyje. Kaimyninėje Hedžango teritorijoje jis taip pat rado senovinę vietovę su kryžminio stiliaus pastatu. Taigi, jis tvirtina, jog neolito laikotarpiu ši vieta buvo susijusi su baltųjų ji žmonių protėvių kultūra.

Nusprendęs, kad atėjau pasižiūrėti akmeninių dirbinių, jis iš po vaiko lovos ištraukia pilną uolienų krepšį. Mes susižvalgom ir pratrūkstam juoktis.

— Aš atėjau ne dėl uolienų, — sakau.

— Tu teisus, yra dalykų, svarbesnių ir už uolienas, ateik, ateik! — Jis tuoj pat padeda krepšį už durų ir šūkteli savo žmonai: „Atnešk mums vyno!“

Sakau, kad ką tik gėriau. Bet jis atsako:

— Visai nesvarbu, gali gerti kiek nori, o tada pernakvoti pas mane ant sofos!

Panašu, kad jis iš Sičuanio. Jo sičuanietiškas akcentas man pasirodo labai savas, ir aš pradedu su juo kalbėtis Sičuanio dialektu. Jo žmona akimirksniu pagamina keletą patiekalų, kurie išskleidžia visą vyno skonių puokštę. Jo nuotaika labai pakili, ir jis pradeda postringauti įvairiausiomis temomis: nuo drakono kaulų, kuriuos pirkęs iš žuvininko gatvės prekeivio ir kurie, pasirodo, buvę stegodono54 fosilijos, iškastos Caohai pelkynuose iki vietinių kadrinių darbuotojų, kurie galį visą rytą diskutuoti — pirkti ar nepirkti skaitytuvą.

— Prieš pirkdami, jie būtinai turėdavo padeginti ir patikrinti, ar tai jaučio ragas, ar dažytas medis!

— Įsitikinti, ar daiktas autentiškas!

Mudu plyštam iš juoko, kol pradeda skaudėti pilvus. Tai nuostabi, laiminga akimirka.

Išėjęs iš jo namų, pėdose pajuntu lengvumą, o tai taip reta šitose aukštumų vietovėse. Žinau, kad išgėriau tinkamą kiekį vyno, kad tai tik aštuntadalis to, ką pajėgčiau išgerti. Po to prisimenu, kad pamiršau iš krepšio pasiimti akmeninį kirvuką, kurį kažkada naudojo palikuonis, vardu Juan. Tuo metu jis rodė į krepšį už durų ir šaukė:

— Pasiimk tiek, kiek nori, šiaip ar taip — tai mūsų protėvių palikimas!

21

Ji sako bijanti žiurkių, vien girdint, kaip jos bėgioja po grindis, ją apimąs siaubas. Ji bijanti ir gyvačių. Šiuose kalnuose jų pilna, ji bijanti dėmėtųjų gyvačių, atšliaužiančių gegnėmis ir įsirangančių į lovą, ji norinti, kad tu ją laikytum, laikytum stipriai, nes ji bijanti vienatvės.

Ji sako norinti girdėti tavo balsą, nes tavo balsas ramina. Ji norinti padėti galvą tau ant peties, ji norinti į ką nors atsiremti. Ji norinti girdėti tave kalbant, tęsk, nenustok kalbėti, kad ji nebebūtų vieniša.

Ji sako norinti, kad tu pasakotum jai istorijas, ji norinti sužinoti, kaip Antrasis Vadas sugebėjo gauti merginą, kurią paupy prie jos namų pagrobė plėšikai. Ir kaip mergina pakluso Antrajam Vadui ir tapo plėšikų vado žmona. Ir kaip po to Antrasis Vadas žuvo nuo jos rankos.

Ji sako nenorinti klausytis istorijos apie merginą, kuri šoko į upę. Nebekalbėk apie išpurtusį nuogą kūną, ištrauktą iš vandens, nes ji daugiau nebegalvojanti apie savižudybę. Ir ji nebenorinti klausytis istorijos apie sutryptus ir sulaužytus šonkaulius drakono žibintų varžybose. Ligoninės operacinėje ji prisižiūrėjusi per daug kraujo. Ji sako norinti klausytis įdomių istorijų, kaip, pavyzdžiui, apie džuhuapo, o ne kokių nors žiaurybių.

Ji klausia, ar tu taip darei ir su kitomis merginomis? Ji klausia ne apie tai, ką tu darei su kitomis merginomis, bet apie tai, ar tu irgi suviliodavai kitas merginas eiti su tavimi į kalnus, ar ji visgi pirmoji? Prašai, kad ji pati atsakytų, bet ji atsako, kad iš kur jai žinot? Tu nori, kad ji atspėtų. Bet ji sako, kad nesugebės atspėti, o net jeigu ir atspėtų, tu juk to jai nepasakytum. O, be to, ji visai nenorinti žinoti, ji suprantanti, kad ėjo savu noru, ir jeigu ji bus sugundyta, taip atsitiks jai pačiai to geidžiant. Ji sako nieko šią akimirką iš tavęs nenorinti, tik kad suprastum ją, rūpintumeisi ja, mylėtum ją.

Ji pasakoja, kad tas, kuris į ją pirmą kartą įsiskverbė, buvęs labai grubus. Ji kalbanti ne apie tave, o apie savo vaikiną, kuris ja visai nesirūpinęs. Tą kartą ji buvusi visiškai pasyvi, nieko nereikalavusi ir nejutusi visiškai jokio pasitenkinimo. Jis kaip paklaikęs plėšęs nuo jos sijoną... visą tą laiką ji viena koja rėmusis į grindis, kita — į lovos kraštą. Jis buvęs visiškas savanaudis, kiaulė, kuri tenorėjusi ją išprievartauti. Žinoma, ji tam nesipriešinusi. Bet tai buvę baisiai nepatogu, ir jis sukėlęs jai skausmą. Ji žinojusi, kad skaudės, tai buvo tarsi pareigos atlikimas tam, kad paskui jis mylėtų ją ir vestų ją.

Ji pasakoja, kad jai tai darant su juo nebuvę jokios ekstazės ir, išvydusi jo sėklą, tekančią jos šlaunimis, ji apsivėmusi. Po to, kaskart, kai užuosdavo tą kvapą, ją supykindavę. Ji sako tebuvusi jam kažkas’, kas padėdavęs patenkinti geismą, ir kaskart, kai jo daiktas ją liesdavęs, jos pačios kūnas keldavęs jai šleikštulį.

Ji sako, kad tai buvo pirmas kartas, kai ji leido pati sau pajusti malonumą, pirmas kartas, kai ji panaudojo savo kūną, mylėdamasi su vyru. Jos nesupykino, ir ji tau dėkinga, dėkinga už tai, kad suteikei jai pasitenkinimą. Ji sako, kad taip galės jam atkeršyti, atkeršyti tam vaikinui, ji pasakys jam, kad permiegojo su kitu vyru. Su daug vyresniu vyru, kuris žinojo, kaip suteikti jai malonumą.

Ji sako žinojusi, kad taip bus, kad ji galiausiai leis tau įsiskverbti į ją. Ir ji žinojusi, kad visa jos gynybinė strategija tėra saviapgaulė. Bet kam ji save šitaip baudžianti? Kodėl ji negalinti tiesiog tuo mėgautis? Ji sako, kad tu suteikei jai gyvenimą, suteikei jai viltį, ji vėl norinti gyventi ir vėl turinti aistrą.

Ji sako, kad, kai buvo maža, jos šeima turėjusi šunį, kuris mėgdavęs pažadinti uostinėdamas ją savo šlapia nosimi, kartais netgi įšokdavęs į jos lovą. Ji mėgdavusi apsikabinti šunį, bet motina, tada dar būdama gyva, perspėjusi, kad šunys turį blusų ir kad ji neleidžianti vestis šuns į miegamąjį. Kartą ją visą raudonai išbėrę, ir motina kalbėjusi, kad tai šuns blusos ją sukandžioję. Po to žmonėms mieste buvę uždrausta laikyti šunis ir kartą, kai jos nebuvę namie, šungaudžių būrys paėmęs šunį ir jį užmušęs. Ji labai verkusi ir nevalgiusi vakarienės. Tada ji jautėsi labai įskaudinta. Ji nesuprantanti, kodėl žmonės pasaulyje tokie niekšai. Kodėl aplink tiek mažai tarpusavio supratimo? Ji sako nesuprantanti, kodėl visa tai pasakoja.