Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tu prašai ją tęsti.

Ji sako nesuprantanti, kaip tai atsitiko, bet toks jausmas, lyg užtvankos vartai atsidarė, ir ji nebegalinti nustoti kalbėjusi.

Tu sakai, kad tai labai gerai.

Ji sako niekada nenorėjusi užaugti, bet tuo pačiu ji ir norinti užaugti. Ji norinti būti mylima, norinti, kad visi į ją žiūrėtų, bet bijanti vyrų žvilgsnio. Ji mano, kad vyrų žvilgsniai visada nepadorūs. Kai jie į ką nors žiūri, jie nežiūri į žmogaus grožį, jie žiūri kažkur visai kitur.

Sakai, kad tu taip pat esi vyras.

Tu išimtis, sako ji, tu leidi jai atsipalaiduoti, ji norinti būti tavo glėbyje.

Klausi, ar ji nemananti, kad ir jis esąs nepadorus?

Nekalbėk taip, sako ji. Ne, ji nemananti, tu jai patinki. Viskas, kas susiję su tavimi, yra miela, ji sako dabar žinanti, ką reiškia gyventi. Bet buvo laikas, kai ji labai bijojusi, ir gyvenimas jai atrodęs begalinė skylė.

Ji mano, kad niekas iš tikrųjų jos nemyli, o jei niekas jos nemyli, tai kokia tada prasmė yra gyventi? Ji sako, kad tai ją ypač gąsdina. Vyrų meilė tokia savanaudiška, jie visada nori tave turėti, bet ar už tai ką duoda?

Taip, duoda, sakai.

Bet tik tai, ką patys nori.

Bet argi vyras nėra moteriai būtinas? Sakai, Dangaus valia sujungė vyrą ir moterį kaip dvi girnapuses, tai yra žmogaus prigimtyje. Sakai, kad visiškai nėra ko bijoti.

Ji sako, kad tu ją jaudini.

Tu klausi, ar jai tai malonu?

Tol, kol tai natūralu, atsako ji.

Ateik, priimk tai visu savo kūnu ir visa širdim, kurstai ją.

Ei, ji sako norinti dainuoti.

Klausi, apie ką ji norinti dainuoti?

Dainuoti apie mane ir tave, sako ji.

Tada dainuok, dainuok garsiai, ragini ją.

Ji nori, kad tu ją glamonėtum.

Sakai, kad ji turinti atsipalaiduoti.

Ji nori, kad tu bučiuotum jos spenelius...

Tu imi ją bučiuoti.

Ji sako, kad jai patinka tavo kūnas, ir niekas jame jos daugiau nebebaugina, ji darysianti viską, ko tik tu panorėsi, ach, ji sako norinti matyti, kaip tu įsiskverbi į jos kūną.

Tu sakai, kad ji tampa tikra moterimi.

Taip, pritaria ji, vyro moterimi. Ji sako nebežinanti, kokias nesąmones kalbanti, ji sako, kad dar niekada nejautusi tokio malonumo, kaip dabar, ji sako, kad yra valtyje, kuri plaukia į nežinią, ji daugiau savęs nebekontroliuojanti. Tegul plaukia juodu jūros paviršiumi, ji ir tu, ne, ten tik ji, jai nebaisu, tik ji jaučiasi siaubingai tuščia, ji norinti mirti, mirtis irgi yra pagunda, ji norinti pasinerti į jūrą, leistis apsemiama juodo jūros vandens, jai reikia tavęs, tavo kūno šiluma, netgi tavo niūrumas sukuria jai saugumo jausmą, ji klausia, ar tu suprantąs, kad ji beprotiškai norinti!

Norinti vyro? Bandai ją gundyti.

Taip, norinti vyro meilės, priklausyti jam. Ji sutinka, ji norinti kažkam priklausyti, ji norinti pamiršti save, pamiršti viską, ach, ji jaučianti tau tokį dėkingumą, tiesa, pirmą kartą ji sumišusi, ji norėjusi, ji žinojusi, kad nori, bet pasimetusi, nežinojusi, kaip elgtis, ji norėjusi apsiverkti, ji norėjusi klykti, ji norėjusi, kad viesulas nuneštų ją į tyrus, nuplėštų jos drabužius ir tol plaktų ją šakomis, kol suplyštų oda, ir ji mirtų iš skausmo, būtų sudraskyta laukinių žvėrių! Ji sakosi mačiusi ją, tą juodai apsirengusią, pasileidusią moterį, kuri gniaužė savo krūtis, mačiusi tą šypsnį jos veide, ir kaip ji ėjo, siūbuodama klubais, pasileidusi moteris, sako ji, tu nesupranti, tu to nesupranti, tu nieko nesupranti, mulki.

22

Sėdu į autobusą ir iš ji tautos žmonių gyvenamo rajono Junanio ir Guidžou pasienyje atvykstu į Šuičengą ir beveik visą dieną pralaukiu traukinio. Stotis yra šiek tiek atokiau nuo apylinkės centro, kuris neatrodo nei tikras miestas, nei ūkininkų kaimas, ir kelia nestabilumo pojūtį, ypač perskaičius užrašą ant vieno namo, pajuodusiomis nuo senumo gegnėmis, palangės: „Jei už lango žaidžia vaikai, vadinasi, žmonės ir viduj, ir lauke jaučiasi saugūs Rodos, lyg nebekeliaučiau pirmyn, bet grįžčiau atgal į savo vaikystę, sekdamas sau pačiam iš paskos. Rodos, lyg nebūčiau perėjęs karo, nebūčiau išgyvenęs revoliucijos, nebūčiau ištvėręs begalinių posėdžių, nebūčiau atlaikęs kritikos ir kritikos kritikos, visiško ir ne visiško dabartinių reformų apsivertimo. Tarsi mano tėvai nebūtų mirę, o aš nebūčiau patyręs jokios kančios. Tiesą sakant, esu toje erdvėje, kuri buvo prieš man užaugant ir pasiekiant ašarų pakrantę.

Vėliau, prisėdus ant rąstų krūvos, išverstos palei geležinkelio bėgius, pamąstyti apie įvykius savo gyvenime, prie manęs prieina susijaudinusi maždaug trisdešimties metų moteris ir prašo padėti jai nusipirkti traukinio bilietą. Greičiausiai tik tada, kai paprašau stotyje prie langelio bilieto, ji susiprotėja, kad esu nevietinis. Ji sako norinti nuvykti į Pekiną, paduoti ieškinį, bet neturinti pinigų bilietui. Pasiteirauju, kokį ieškinį ji ketinanti pateikti. Ji pasakoja ištisą pusdienį, bet aišku tik tiek, kad tai susiję su neteisingu nuosprendžiu, dėl kurio buvo nužudytas jos vyras. Iki šiol niekas neprisiėmęs už tai atsakomybės, o ji negavusi nė cento kompensacijos. Duodu jai vieną juanį ir pasiunčiu, tada paeinu tolėliau prie upės ir prisėdęs kelias valandas stebeiliju peizažą kitame krante.

Gerokai po aštuntos vakaro pagaliau pasiekiu Anšunį. Pirmiausia turiu susirasti saugojimo kamerą savo kuprinei, nes ji baisiai pasunkėjo nuo Han dinastijos laikų dekoruotos plytos. Suradau ją Hedžange, kur vietiniai ūkininkai statė kiaulių gardus iš Han dinastijos plytų, surastų kapuose. Saugojimo kameros lange dega šviesa, tačiau viduje nieko nematyti. Kelis kartus pabeldus į langą, pasirodo darbuotoja, išrašo mano kuprinei kvitą, paima pinigus, padeda kuprinę į tuščią lentyną ir vėl dingsta kažkur viduje. Didžiulė laukimo salė visiškai tuščia ir vargiai teprimena stotį. Stotyse dažniausiai pilna žmonių, triukšmingai besimalančių aplink, sėdinčių parietus kojas palei sienas, gulinčių ant suolų, sėdinčių ant lagaminų, ar tiesiog besiblaškančių aplink, visada pilna žmonių, kurie pardavinėja ir perpardavinėja daiktus, norėdami užsidirbti truputį pinigų. Palikdamas šitą apleistą stotį, išgirstu savo paties žingsnius.

Tamspilkiai debesys plaukia viršum galvos, bet nakties dangus šviesus. Saulėlydžio žara ir žemi debesys nusidažę įvairiausiomis spalvomis. Tiesiai priešais iš lygumos dygsta apvalaini kalnai ir jų viršūnės primena putlias moterų krūtis. Tačiau iš arčiau jie atrodo labai dideli ir slegiantys. Nežinau, ar tai dėl tų debesų, slenkančių viršum galvos, bet mane apima jausmas, tarsi žemė būtų pasvirusi, o aš turėčiau vieną ilgą ir vieną trumpą koją, nors tikrai nesu išgėręs, matyt, tai naktinis Anšunis man sukelia tą keistą jausmą.

Priešais traukinių stotį aptinku nedidelius užeigos namus. Prieblandoje negaliu įžiūrėti, kokia namo konstrukcija, bet kambarys primena balandžio narvelį, ir mano galva įsiremia į lubas, šiame kambaryje tik taip ir įmanoma gulėti.

Išeinu į gatvę, kurios šaligatviai nustatyti staliukais, plieskia elektrinė šviesa, keista, tačiau nėra nė vieno kliento. Baugi naktis, imu varžytis ir nebegaliu čia valgyti. Maždaug už dvidešimties ar trisdešimties metrų prie kvadratinio staliuko sėdi du klientai. Prisėdu netoliese ir užsisakau dubenį ryžinių makaronų su jautiena ir paprika.

Abu vyriškiai prie staliuko ganėtinai liesi, vienas laiko skardinį indą su vynu, kitas sėdi vieną koją užsikėlęs ant suolo. Rankose abu turi po mažą išmargintą dubenėlį vynui, bet nepanašu, kad būtų užsisakę ko valgyti. Abu laiko po vieną valgomąją lazdelę ir tą pačią akimirką, sudurdami jas galais, sako: „Džiovintos krevetės!“ ir „Naščiai!“ Nė vienas nelaimi, ir abu atitraukia lazdeles. Jie žaidžia išgertuvių žaidimą-skaičiuotę, abiems susikaupus, jų lazdelės vėl susiliečia. Vienas sako „naščiai“, kitas — „šuo“. Naščiai primuša šunį, todėl tas, kuris pasakė „šuo“, — pralaimėjo. Laimėtojas atsuka skardinio indo kamštį ir įpila šiek tiek vyno į išmargintą vyno dubenėlį priešininko rankoje. Pralaimėjusysis išgeria vienu mauku ir lazdelės vėl susiliečia. Stebėdamas jų lėtus ir tikslius judesius, pradedu galvoti, ar jie kartais nėra nemirtingieji. Įsižiūrėjęs atidžiau pamatau, kad jie visiškai paprasti žmonės. Šiaip ar taip, įsivaizduoju, kad nemirtingieji išgertuvių žaidimą-skaičiuotę žaidžia būtent taip.