Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Visgi dar esama nemažai žmonių, mokančių giedoti laidotuvių giesmes. Dzingdžou ir Dzianglingo regione, kur gyvena ču tauta, laidotuvių giesmės išliko iki pat mūsų dienų. Dar jos vadinamos kubilų mušimo dainomis, ir jas atlieka kaimo daoistai kartu su vyno aukojimu. Gana dokumentiškai tai aprašyta „Džuang zi“. Kai Džuang zi dalyvavo savo žmonos laidotuvėse, jis mušė kubilą ir dainavo, laikydamas laidotuves džiaugsmingu įvykiu. Įsivaizduoju, kad jis dainavo labai garsiai.

Neseniai atliktas ji tautelės tyrimas pateikė įrodymų, kad Fusi52, pirmasis hanių žmonių protėvis, ji tautelėje turėjo tigro totemą. Tigro totemo pėdsakų esama ba tautoje ir Ču regione. Han dinastijos laikų plytoje, atkastoje Sičuanio provincijoje, yra iškalta Vakarų Karalienė Motina, kuri neabejotinai yra tigrė su žmogaus veidu. Čia, ji dainiaus kalnų priebėgoje, susipynusių neįmantrių medžių šakų paunksmėje pamatau du vaikus, bešliaužiojančius aplink ir kažką bežaidžiančius, abu dėvi kepuraites su išsiuvinėtomis raudonomis tigro galvomis, kurios labai panašios į pietų Dziangsu ir pietų Anchui provincijų kalnų regionuose matytas vaikų kepurėles. Net tarp protingų ir išmintingų Čiangsu ir Džedziang žmonių, kilusių iš senųjų U ir Jue karalysčių Jangdzės žemupyje, išlikusi pagarbi tigrės baimė. Ar gali būti, kad tigro totemo garbinimas matrilinijinėse visuomenėse egzistuoja pasąmoninėje tautos atmintyje? Istorija dažnai glumina — ir tik bimo giedojimas yra garsus ir aiškus.

Klausiu dainiaus, ar jis galėtų man bent apytiksliai išversti skambantį tekstą. Jis pasakoja, kad tekstas nurodo kelią į žemutinį mirusiųjų, dvasių pasaulį, pasakoja apie dangaus dievybes ir dievybes keturių pasaulio pusių, pasakoja apie kalnų dievybes ir upių dievybes, ir galiausiai atskleidžia, iš kur atsirado mūsų protėviai. Sekdama nurodytu keliu, mirusiojo dvasia galės sugrįžti į protėvių žemes.

Klausiu bimo, Įdek buvo panaudota šautuvų didžiausiose jo rengtose laidotuvėse? Jis akimirką pagalvoja ir per dainių atsako — šimtas. Tačiau jam yra tekę matyti ir laidotuvių, kuriose būta dvylikos šimtų šautuvų. Tai valdovo šeimos laidotuvės — jas rengęs jo tėvas. Tuo metu jam tebuvę penkiolika, ir jis nuvykęs padėti tėvui. Jų šeimoje bimo statusas yra paveldimas.

Kadrinis ji kaimo darbuotojas entuziastingai pasirūpina nedideliu džipu, kuriuo nuveža mane į Jancangą pasižiūrėti milžiniško senovinio „Veidu Į Dangų“ kapo, kuriame palaidotas ji valdovas. Tai penkiasdešimties metrų aukščio apvali kalva su įdubusia viršūne. Tais laikais, kai visa šalis kraustėsi iš proto, bandydama išplėšti kuo daugiau dirbamos žemės Revoliucijos labui, žmonės išardė trijų aukštų akmeninę sieną, juosusią kapavietę, ir susmulkino akmenis, paversdami juos kalkėmis. Jie netgi atkasė ir sudaužė visas molines urnas, kuriose ilsėjosi palaikai, ir apsodino pliką kalvą kukurūzais. Visa, kas iš to šiandien beliko — keli sunykę žemaūgiai krūmokšniai ir vėjas. Ji mokslininkas įrodė, kad senosios Ba karalystės kapai, aprašyti Han dinastijos laikų tekste „Užrašai apie Huanjango Karalystę“, yra panašūs į vadinamuosius „Veidu Į Dangų“ ji tautos kapus.

Abiem atvejais jų kilmė siejama su protėvių garbinimu ir dangaus kūnų stebėjimu.

Jo nuomone, ji tautelės protėviai atėjo iš Abo regiono šiaurės vakarinėje Sičuanio provincijoje ir dalijasi tais pačiais protėviais su senąja čiangų tauta. Būtent čia gimė Ju Didysis, čiangų tautos įpėdinis. Ir aš su juo sutinku. Oda, veido bruožai ir ūgis tiek čiangų, tiek ir ji žmonių labai panašūs, kaip tik neseniai atvykau iš to regiono, sakau, ir galiu tai patvirtinti. Jis patapšnoja man per petį, kviesdamas į savo namus išgerti, ir mes tampame draugais. Pasiteirauju, ar, sutvirtindami draugystę, ji žmonės geria alkoholį, sumaišytą su krauju? Taip, atsako jis, tam užmušamas gaidys ir jo kraujo įlašinama į alkoholį. Tačiau kadangi gaidys jau verda puode, man teks palaukti, kol šis išvirs, ir tiesiog suvalgyti jį su alkoholiu. Jis turi dukrą, kuri ką tik įstojo į Pekino universitetą, ir jis paprašo manęs ja pasirūpinti. Be to, yra parašęs filmo scenarijų, paremtą senoviniu, žodžiu perduodamu ji tautelės epu, beje, ta istorija labai tragiška. Jis užsimena, kad jei padėčiau jam rasti filmo režisierių, jis galėtų suorganizuoti būrį ji raitelių filmavimams. Drįstu spėti, kad jis yra juodasis ji: juodieji ji buvo vergvaldžiai aristokratai. Jis to nepaneigia. Sako, kad pernai jam nuvykus į Daliango kalnus, vietiniam kadriniam ji darbuotojui pavyko išsiaiškinti, kad jie turėję dešimt, o gal ir keliasdešimt bendrų protėvių, tik nebeprisiminė, kiek kartų atgal.

Klausiu jo, ar praeityje genčių susiskirstymas ji bendruomenėje buvo labai griežtas? Pavyzdžiui, jei vyras ir moteris iš tos pačios genties susituokdavo arba kas nors sužinodavo apie jų seksualinius ryšius, ar juos pasmerkdavo mirčiai? Jei pusbrolis ir pusseserė iš motinos pusės susituokdavo arba kas nors sužinodavo apie jų seksualinius ryšius, ar juos pasiųsdavo į mirtį? O jei paaiškėdavo apie baltojo ji vergo ir juodosios ji aristokratės seksualinius ryšius, ar vyrą nužudydavo, o moterį priversdavo nusižudyti?

— Taip, bet negi tarp jūsų, hanių žmonių, niekada nebuvo tokių dalykų? — atsako jis.

Gerai pagalvojus — taip.

Esu girdėjęs, kad priverstinė savižudybė dažniausiai būdavo pasikarti, nusinuodyti, persipjauti pilvą, nusiskandinti arba nušokti nuo uolos. O mirties bausmė — pasmaugimas, uždaužymas, akmens parišimas po kaklu ir nuskandinimas, nustūmimas nuo uolos arba nudūrimas kardu ar ietimi. Klausiu jo, ar taip ir būdavo?

— Daugmaž taip. Bet argi tarp hanių žmonių ne taip buvo? — sako jis.

Tiesą sakant — taip.

Klausiu jo, ar tiesa, kad būdavo ir labai žiaurių bausmių, pavyzdžiui — kulnų nukapojimas, pirštų nupjaus tymas, akių išlupimas, akių išdūrimas, ausų nupjaustymas ir nosies perdūrimas.

— Taip, tiesa, bet taip būdavo praeityje. Beje, tai ne ką tesiskiria nuo bausmių, taikytų Kultūrinės Revoliucijos metu, — atsako jis.

Pagalvoju, kad tikrai, taip ir yra, ir tai manęs jau nebešokiruoja.

Jis pasakoja, kad Daliango kalnuose jis sutiko Nacionalistų karininką, kuris jam papasakojęs, kad tokiais ir tokiais metais, tokioj ir tokioj laidoj jis baigęs Huangpu Karo akademiją, tokiam ir tokiam daliny, tokioj ir tokioj divizijoj Nacionalistų Armijoje tarnavęs lauko karininku. Prieš keturiasdešimt metų genties valdovas paėmęs jį į nelaisvę ir padaręs savo asmeniniu vergu. Jam pavykę pabėgti, bet vėl buvęs sugautas, surakintas, nuvežtas į turgų ir parduotas kitam vergvaldžiui už keturiasdešimt sidabrinių liangų 53 . Vėliau atėjus Komunistų partijai, jis jau turėjęs vergo statusą ir niekas nebežinoję apie jo praeitį, taigi jam pavykę išvengti keleto politinių kampanijų. Ir tik dabar, kai visi ėmę kalbėti apie Nacionalistų partijos ir Komunistų partijos bendradarbiavimą, jis prabilęs apie savo praeitį. Apylinkės pareigūnai norėję suteikti jam komiteto nario statusą už politinį bendradarbiavimą, bet jis atsisakęs. Jam jau daugiau kaip septyniasdešimt ir jis turįs penkis vaikus — juos jo šeimininkas jam leidęs turėti ir jie gimę nuo dviejų vergių, jam dar būnant vergu. Iš viso jis turėjęs devynis vaikus, bet keturi mirę. Jis vis dar gyvenąs kalnuose ir nenorįs sužinoti, kas nutikę jo anksčiau buvusiai žmonai ir vaikui. Jis pasiteirauja, ar aš nerašau knygų? — galėtų atiduoti man savo istoriją už dyką.