Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Jos balsas pasidaro gailiai duslus. Tačiau nors tu nuoširdžiai kvieti ją ateiti, ji vis dar sako „ne“ iš anapus sienos. Visgi nori, kad pasakotum toliau.

— Apie ką?

— Apie ją, apie tą pamišusią moterį.

Pasakoji, kad kaimelio moterys nepajėgė jos sutramdyti, prireikė net kelių vyrų, kuriems teko, ant jos atsisėdus, užlaužti rankas, kad pagaliau galėtų ją surišti. Nuo tada ji tapo pamišėle ir visada perspėdavo apie kaimą ištiksiančias nelaimes. Ji išpranašavo, kad Si Mao motina taps našle, ir taip iš tikrųjų įvyko.

— Aš irgi noriu atkeršyti.

— Atkeršyti kam? Anam vaikinui? Ar tai moteriai, kuri rezga su juo romaną? Ar norėtum, kad jis paliktų ją po to, kai su ja pasilinksmino? Kaip kad jis pasielgė su tavim?

— Jis sakė, kad mane myli, o su ja tiesiog linksminasi.

— Ar ji jaunesnė? Ar ji gražesnė už tave?

— Jos visas veidas strazdanotas ir burna didelė!

— Ar ji seksualesnė už tave?

— Jis sakė, kad ji absoliučiai nieko nesivaržo, kad ji gali daryti bet ką, jis norėjo, kad ir aš būčiau į ją panaši!

— Kuo?

— Nebūk smalsus.

— Tai tu žinojai viską, kas tarp jų buvo?

— Taip.

— O ji irgi žinojo viską, kas buvo tarp jūsų?

— Ei, nekalbėk taip.

— Tai apie ką kalbėti? Apie raganas?

— Aš tikrai noriu atkeršyti!

— Taip kaip toji ragana?

— O kaip ji keršijo?

— Visos moterys bijodavo jos prakeiksmų, bet visi vyrai mėgdavo su ja pasišnekėt, ji juos suvedžiodavo ir pamesdavo. Po to ji ėmė miltuotis veidą, įsirengė altorių ir ėmė atvirai šauktis dvasių. Visi jos baisiai bijojo.

— Kodėl ji taip darė?

— Turėtum žinoti, kad kai jai buvo šešeri, ją pažadėjo dar negimusiam vaikui — jos anytos įsčiose esančiam vyrui. Būdama dvylikos, ji įžengė į savo vyro namus kaip nuotaka, nors jos vyras tebuvo snarglius. Kartą, kaip tik čia, viršuje, ant šitų grindų ją šiauduose išprievartavo jos uošvis. Tada jai tebuvo keturiolika. Nuo tada ji paniškai bijodavo likti namuose viena su uošviu. Vėliau ji mėgino glaustytis prie savo jaunojo vyro, bet jis tik nutampė jai spenelius. Buvo labai sunku laukti metų metus, kol jos vyras pagaliau galės panešti naščius, sukapoti malkas, paimti į rankas plūgą ir pagaliau taps vyru, kai pagaliau sužinos, kad jis ją myli. Ir kaip tik tada jį mirtinai sutraiškė. Uošviai jau buvo seni, laukų darbais ir namų ruoša rūpinosi ji, tad jie nedrįso jos kaip nors varžyti, kol ji antrą kartą neištekės. Abu uošviai šiandien jau mirę, o moteris yra įsitikinusi, kad gali bendrauti su dvasiomis. Jos palaiminimas gali atnešti sėkmę, jos prakeiksmas gali užtraukti nelaimę, todėl suprantama, kodėl žmonės jai neša taip vadinamus „smilkalų pinigus“. O nuostabiausia tai, kad jį įvarė dešimties metų mergaitę į transą, iškvietė mergaitės seniai mirusią močiutę, kurios mergaitė niekada nebuvo mačiusi, ir ši prakalbo tos mergaitės lūpomis. Žmonės, kurie tai matė, suakmenėjo ir...

— Liaukis, man baisu, — ima maldauti ji.

18

Diena, kai atvykau prie Caohai pakrantės, iš kur prasideda upė U, pasitaikė apniukus ir baisiai šalta. Ant ežero kranto neseniai pradėtas statyti nedidelis pastatas — rezervato prižiūrėtojo stotis. Aukštai iškilęs uolinis pamatas stypso vienišas neaprėpiamoje pelkių platybėje. Į ją vedantis keliukas — pažliugus minkšta purvynė. Ežeras tolokai atsitraukė, bet tose vietose, kur kažkada jo būta, prarečiui kur ne kur kyšo nendrės. Užlipu akmeniniais laipteliais palei namo sieną atvirais langais į kambarius, pilnus natūralios šviesos, užgriozdintus įvairiausių paukščių, žuvų ir roplių pavyzdžiais.

Rezervato stoties viršininkas — aukštas plačiaveidis vyras. Jis įjungia elektrinį virdulį, užpliko arbatos dideliame emaliuotame puode ir prisėda ant radiatoriaus, kviesdamas mane sušilti ir išgerti arbatos.

Jis ima pasakoti, kad maždaug prieš dešimt metų kelių šimtų kilometrų spinduliu aplink šį plynaukštės ežerą kalnai buvo apaugę miškais. Prieš dvidešimt metų tankūs juodi miškai siekė ežero krantus, o žmonės juose sutikdavo net tigrų. Šiandien šie kalnai plikai nuskusti, malkų trūksta net maisto ruošai, ką jau kalbėt apie šildymą. Pastarąjį dešimtmetį pavasariai ir žiemos baisiai atšalo, pirmasis speigas užeina anksti, o pavasarį užklumpa net kelios sausros. Kultūrinės Revoliucijos metu naujasis apylinkės revoliucinis komitetas nusprendė įgyvendinti naują iniciatyvą: nusausinti ežerą ir paversti jį dirbamais laukais. Jie mobilizavo šimtą tūkstančių darbininkų, išsprogdino daugybę drenažo kanalų ir pastatė atramines sienas, kad numelioruotų šitą dalį ežero ir panaudotų ją žemės dirbimui. Bet nusausinti ežero dugną, kuris per keletą milijonų metų buvo ganėtinai primirkęs, nebuvo taip lengva. Tais metais virš ežero praūžė tornadas ir vietiniai kalbėjo, kad Juodasis Caohai Drakonas buvo priverstas palikti ežerą. Iš ežero teliko trečdalis to, kas buvo, o apylinkės virto pelkėmis, kurios nebesiduoda nei galutinai nusausinamos, nei vėl paverčiamos ežeru.

Prie lango įmontuotas galingas teleskopas, per lęšį žybčioja už kelių kilometrų tyvuliuojanti balta vandens masė. Tai, kas plika akimi atrodo lyg nežymus šešėlis, pasirodo beesanti valtis, kurios pirmagaly stovi du žmonės, nors jų veidų įžiūrėti neįmanoma. Dar vienas juda laivagalyje, ir panašu, kad užmetinėja tinklus.

— Tokią milžinišką ežero teritoriją sunku sužiūrėti, jau senokai niekas nebuvo įkliuvęs, — sako jis.

— Ar ežere daug žuvies? — klausiu.

— Ištraukti šimtą ar tūkstantį dzinių žuvies yra vienas juokas. Problema ta, kad jie vis dar naudoja sprogmenis, žmonės tokie godūs, kad nėra ką daryt, — vyriausiasis rezervato prižiūrėtojas tik purto galvą.

Jis pasakoja, kad 1950-taisiais vienas užsienietis mokslininkas savanoriškai atvyko čionai iš Šanchajaus, kupinas entuziazmo. Su savimi atsivežė keturis biologijos bei marinistikos diplomantus ir ant Caohai kranto įkūrė laukinių gyvūnų veisimo stotį, kur sėkmingai veisė nutrijas, šermuonėlius, dėmėtagalves žąsis ir keleto rūšių žuvis bei vandens paukščius. Tačiau sugebėjo įžeisti keletą kaimo brakonierių, ir vieną dieną, beeinantį per kukurūzų lauką, jį iš pasalų užpuolė, užrišo akis, prie kaklo pririšo krepšį su kukurūzais, apkaltino vagyste ir daužė tol, kol šis paplūdo kraujais. Apylinkės komiteto kadriniai darbuotojai negalėjo pakęsti šalia išsilavinusio žmogaus, tad senis taip ir mirė neatgavęs sąmonės. Veisimo stotis buvo išmontuota, o nutrijos išdalintos įvairiems apylinkės komiteto skyriams ir suvalgytos.

— Ar jis turėjo šeimą? — klausiu.

— Niekas nebegali pasakyti, studentai, kurie dirbo su juo, jau seniai perkelti ir dėsto Čongčingo ir Guijango universitetuose.

— Ir niekas iki šiol šituo nesidomėjo?

Jis pasakoja, kad tik tada, kai apylinkėje buvo rūšiuojami kažkokie seni archyvai, rasta dešimt ar daugiau jo sąsiuvinių. Juose apstu ataskaitų apie Caohai ekologinę situaciją. Jo tyrimas labai smulkiai detalizuotas ir puikiai aprašytas. Jeigu tai mane sudomino, jis galėtų man juos parodyti.

Iš kažkur atsklinda duslus garsas, panašus į seno žmogaus kosulį.

— Kas čia? — klausiu.

— Gervės, — atsako jis.

Nusiveda mane žemyn į rūsį, kur įrengtoje veisykloje metaliniame aptvare jie laiko metro aukščio raudongalvę juodakaklę ir keletą pilkųjų gervių, kurios kartais dusliai klykteli. Jis sako, kad juodakaklė gervė susižeidė koją, ir jiems teko ją sugauti, kad išgydytų. Pilkosios gervės yra šiųmečiai jaunikliai, paimti iš lizdo prieš jiems išmokstant skraidyti. Vėlyvą rudenį būriai gervių atskrisdavo čia žiemoti, žmonės matydavo jas nendrynuose ir laukuose, bet vėliau jas taip intensyviai gaudė, kad šios beveik visai išnyko. Įsteigus rezervatą, užpernai grįžo daugiau nei šešiasdešimt, o pernai čia atskrido daugiau nei trys šimtai juodakaklių ir dar didesnis skaičius pilkųjų, tik vis dar nematyti gervių raudongalvių.