Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Pasiimi kaušą ir eini žemyn prie upelio. Paskutiniai saulėlydžio likučiai kalnuose ištirpsta, ir užgula sutemos. Keli šviesos atspindžiai matyti skaidriame raibuliuojančiame vandenyje — tai virš galvos pasirodžiusios žvaigždės, aplink kurkia kelios varlės.

Priešais, giliame kalno šešėlyje anoj upelio pusėj, girdi besijuokiant vaikus. Panašu, kad kalno šešėlyje stovi kūlykla, o vaikai tikriausiai žaidžia slėpynių. Tirštame kalno šešėlyje nusidriekę ryžių laukai. Aukšta mergaitė juokiasi kūlykloje. Tai ji. Ji stovi priešais tave tamsoje: pamiršta praeitis atgyja, užtenka bent vienam iš vaikų būrio prisiminti vaikystę. Vieną gražią dieną cypaujantis ir rėkaujantis linksmas nesąmones berniuko balsas pastorėja, virsta žemu gerkliniu, ir jo nuoga pėda nušlepsi per kūlyklos akmenis, palikdama šlapius pėdsakus, keliaudamas iš vaikystės į didelį ir platų pasaulį. Girdi jį šlepsint juodais grindinio akmenimis. Vaikiūkštis prie tvenkinio plukdo močiutės siuvinėjimo rėmelį, lyg tai būtų laivas-buksyras. Kai močiutė jį šūkteli, jis nusisuka ir ima bėgti, ir jo nuogos pėdutės atsimuša į grindinį. Vėl išvysti jos nugarą, jos vienišą, ilgą, juodą kasą siaurame skersgatvyje. Šlapiuose Uidženio skersgatviuose pučia ledinis žiemos vėjas. Nešina ant karties pakabintu kibiru vandens, ji eina mažais, greitais žingsneliais, kibirui slegiant jos jaunus, trapius pečius ir lenkiant kūną žemyn. Vanduo kibire suteliūskuoja ir ištykšta ant juodų akmenų, kai ji, tau pašaukus, stabteli atsikvėpti. Grįžteli ir šypteli tau, o tada dar greitesniais ir mažesniais žingsneliais nueina. Avi violetiniais uždarais batukais. Tamsoje krykštauja ir šūkaloja vaikai. Jų balsai skardūs, nors tau ir nepavyksta suprasti, ką jie ten šaukia, nes viskas aplimpa keliasluoksniu aidu. Akimirką viskas vėl atgyja, Jaja...

Vaikystės prisiminimai trumpam tampa gyvi ir ryškūs. Riaumojantys bombonešiai sminga žemyn, tada staiga šauna, juoduodami sparnais, į viršų. Tu — motinos glėby po rūgščių datulių medeliu, kurio šakų spygliai perplėšė jos medvilninę bliuzelę, apnuogindami putlias rankas. Tada atsiranda žindyvė. Ji laiko tave ir tau patinka prie jos glaustytis, nes turi didelę liulančią krūtinę. Ji barsto druską ant ryžių guoba 48 , kurį tau skaniai iki geltonumo paspragino. Tau patinka būti su ja virtuvėje. Tamsoje spindi raudonos tavo auginamų baltųjų triušių porelės akutės. Vieną jų narve sudraskė žebenkštis, o kitas tiesiog dingo. Vėliau radai jį plūduriuojantį išvietės skylėje galiniame kieme, jo kailiukas buvo visai purvinas. Kieme iš čerpių ir plytų krūvos buvo išaugęs medis, ant čerpių vešėjo samanos. Galėjai matyti tik iki šakos, kuri augo sulig tvoros viršum, ir nežinojai, kas dedasi kitoje tvoros pusėje. Žinojai — jeigu atsistotum ant pirštų galų, galėtum pasiekti skylę kamiene, dažnai mėgdavai mėtyti į ją akmenukus. Žmonės kalbėjo, kad medžiai taip pat sugeba jausti ir kad medžių dvasios bijo kutenimo visai kaip žmonės, ir jeigu kaišiosi į medžio drevę lazdą, medis ims visas kretėti iš juoko visai taip pat, kaip ir ji, kai kutendavai jai pažastis, ji iškart atšokdavo į šalį ir tol juokdavosi, kol pritrūkdavo kvapo. Niekada nepamirši, kaip ji neteko danties, bedantė, bedantė, vardu Jaja. Tau šitaip ją išvadinus, ji baisiausiai supyko ir įsižeidusi nuėjo, nebekreipdama į tave dėmesio. Purvas, kaip juodi dūmai, gula žmonėms ant galvų, ant veidų, ant kūnų, tavo motina priropoja prie tavęs, krusteli tave, tau nieko nenutiko. O tada išgirsti veriantį klyksmą kitos moters, tačiau jos klyksmas jau nebeprimena žmogaus klyksmo. Vėliau tu be galo ilgai krataisi kalnų keliais brezentu dengtame sunkvežimyje, įspraustas tarp suaugusiųjų kojų ir lagaminų, nuo nosies galiuko tau kapsi lietus. „Joptvaimat, marš visi lauk stumti sunkvežimio!“ Ratai prasisuka purve, tėkšdami visiems į veidus. „Joptvaimat“, — sakai, mėgdžiodamas vairuotoją, tai pirmasis keiksmažodis, kurį išmoksti, nes purve pasiliko tavo batas, Jaja... Kūlykloje vis dar girdėti vaikų šūkavimas, jie juokiasi ir klykia, gaudydami vienas kitą. Tačiau tavo vaikystė jau nebeegzistuoja, visa, kas iškyla tau prieš akis — tik kalno šešėliai...

Prisiartini prie jos durų ir maldauji jas atidaryti. Ji sako: „liaukis erzinęs, palik viską taip kaip yra“, ji ir taip puikiai jaučiasi. Jai reikią ramybės, ji nenorinti būti priklausoma nuo aistros, jai reikią laiko, ji norinti pamiršti, jai reikią supratimo, o ne meilės, jai reikią žmogaus, kuriam galėtų išlieti savo širdį. Ji tikinti, kad tu nesugriausi šito ryšio, ji tik pradedanti tavimi pasitikėti, ji sako ir toliau keliausianti su tavimi, keliausianti tiesiai į Lingšanį. Bus užtektinai laiko pažinti vienas kitą, bet tikrai nebūtinai dabar. Ji prašanti tavęs jai atleisti, ji nenorinti, ir negalinti.

Sakai, kad tu ne apie tai. Išvydai silpną šviesą, sklindančią pro plyšį sienoje. Viršuje be judviejų yra dar kažkas. Nori, kad ji irgi išeitų pasižiūrėti.

Ji sako: „ne!“ Liaukis ją apgaudinėjęs, nustok ją gąsdinęs.

Sakai, kad šviesa sienos plyšyje blykčioja. Esi beveik tikras, kad už sienos esama dar vieno kambario. Išeini iš kambario ir suklumpi ant šienu pabarstytų grindų. Iškėlęs ranką, gali paliesti šlaitinio stogo čerpes, o toliau turi pasilenkti.

— Čia yra mažos durelės, — sakai, apgraibom tamsoje ieškodamas kelio.

— Ką matai? — ji lieka savo kambaryje.

— Nieko, vien medis be menkiausio sudūrimo, o, radau spyną.

— Tikrai darosi baisu, — girdi ją sakant iš anapus durų.

Grįžti į savo kambarį ir pastebi, kad jei apverstum didelį bambukinį kubilą ant šieno krūvos, atsistojęs ant jos, galėtum užsiropšti ant balkio.

— Greičiau sakyk, ką matai? — nerimsta ji.

— Aliejinė lempa dega prie mažo altorėlio, — sakai, — altorius pritaisytas prie stogo kraigo, o jame įtaisyta atminimo lentelė. Namų šeimininkė turbūt šamane, o čia ji susikviečia juodąsias mirusiųjų dvasias. Jos apsėda gyvųjų žmonių dvasias ir šie įeina į transą, o tada mirusiųjų dvasios įeina į šiuos žmones ir kalba jų lūpomis.

— Liaukis! — maldauja ji. Girdi, kaip jos kūnas per sieną nuslysta ant grindų.

Sakai, kad ji ne visada buvo šamane, jaunystėje ji buvo tokia, kaip ir kitos jos amžiaus moterys. Tačiau kai jai buvo dvidešimt, ėmė geisti kitų vyrų meilės, ir jos vyras buvo mirtinai sutraiškytas.

— Kaip jis mirė? — tyliai klausia ji.

Pasakoji, kad jis kartu su pusbroliu išėjo naktį į gretimą mišką nelegaliai nusikirsti kamparo49. Medis jau virto, kai jis atsidūrė visai šalia ir nebepajėgė orientuotis. Medis turėjo tikrai garsiai braškėti, o jis turėjo bėgti tolyn nuo jo, bet kažkodėl bėgo tiesiai į tą vietą, kur link šis virto. Jį sutraiškė anksčiau negu šis spėjo sušukti.

— Ar tu dar klausaisi? — pasiteirauji.

— Taip, — atsako ji.

Pasakoji, kad vyro pusbrolis baisiai išsigando ir kaži kur prapuolė, nedrįsdamas papasakoti, kas atsitiko. Moteris pamatė medžiaginius batus, kabančius ant naščių, kuriais kažkoks žmogus gabeno iš kalnų anglį — tokiu būdu šis bandė rasti, kas atpažintų kūną. Kaipgi ji galėjo nepažinti raudonos juostelės, kurią pati savo rankomis įaudė į medžiaginių batų padus bei kulnus? Ji parkrito ir ėmė daužyti galvą į žemę. Jai iš burnos ėmė virsti putos, kai ji voliojosi šaukdama: „Tegul visų mirusiųjų ir visų nusidėjėlių dvasios sugrįžta, tegul grįžta!“

— Aš irgi noriu šaukti, — sako ji.

— Tai šauk.

— Kad negaliu.