Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Aš bijau, sako ji.

Ko tu bijai? Klausi.

Aš nieko nebijau, bet noriu sakyti, kad bijau.

Kvailas vaikas.

Kitas krantas.

Ką sakai?

Tu nesuprasi.

Ar tu myli mane?

Nežinau.

Ar tu manęs nekenti?

Nežinau.

Ar tu niekada?

Aš tik žinojau, kad anksčiau ar vėliau ši diena ateis.

Ar tu laiminga?

Aš tavo, kalbėk man ką nors švelnaus, kalbėk man apie tamsą.

Pangu50 turėjo dangų perskeliantį kirvį.

Nekalbėk apie Pangu.

Tai apie ką kalbėti?

Kalbėk apie tą valtį.

Valtis jau beveik skendo.

Beveik skendo, bet nenuskendo.

Ar galiausiai ji vis dėlto nuskendo?

Nežinau.

Tu visai kaip vaikas.

Pasek man pasaką.

Kai išsiliejo Didysis Tvanas, pasaulyje liko tik ši mažytė valtelė, valtelėje buvo brolis ir jo jaunesnioji sesuo, jiedu negalėjo tverti vienatvės, todėl prisiglaudė vienas prie kito, nes tik kito kūnas bebuvo realus ir galėjo patvirtinti savo paties egzistavimą.

Tu myli mane.

Mergaitę suvedžiojo gyvatė.

Gyvatė buvo mano brolis.

20

Vienas ji dainius nusiveža mane į keletą ji tautos stovyklaviečių kalnuose už Caohai. Kuo giliau į kalnus, tuo kalnai apskritesnį ir miškai vešlesni, viskas tarsi persmelkta pirmykščio moteriškumo.

Ji tautos moterų oda tamsi, nosis aukšta ir tiesi, akys siauros, visos nepaprastai gražios. Jos labai retai tepakelia akis į svetimą, net siaurutėje kalnų perėjoje kaktomuša susidūrusios su žmogumi, nudelbia akis žemyn, netardamos nė žodžio ir laukdamos, kol šis praeis.

Mano gidas dainuoja man gausybę ji dainų, jos visos atrodo nepaprastai gilios ir spaudžiančios ašarą, net ir tos, kurios apie meilę.

Mėnesienai nakčia pasirodžius

Keliaudams nedeki žibinto

Nes jei eidams žibintą uždegsi

Mėnesiena sielvartaus

Ir kai žiedais apsipils daržovės

Neimk su savimi pintinės

Nes jei nešinas pintine ateisi

Daržovių žiedai sielvartaus

Ir jei nuoširdžiai myli mergaitę

Nebūki jai abejingas

Nes jei abejingas jai būsi

Mergaitė sielvartaus.

Jis pasakoja, kad santuokas tarp ji žmonių vis dar suplanuoja tėvai. Jauniems įsimylėjėliams belieka tik slapčia susitikinėti kalnuose. Jeigu tėvai juos suseka — parvaro namo, o anksčiau būdavo kad ir nužudydavo.

Balandėlis ir vištelė kartu ieško lesalėlio,

Višta turi šeimininką, bet balandis jo netur,

Jeigu vištos šeimininkas parsivestų ją namo,

Vienišas, oj, vienišas balandėlis liktų.

Mergužėlė ir bernelis žaidžia kartu būdami,

Merga turi šeimininką, bet bernelis jo netur,

Jeigu mergos šeimininkas parsivestų ją namo,

Vienišas, oj, vienišas bernužėlis liktų.

Jis negali dainuoti tokių meilės dainų namie savo žmonos ir vaikų akivaizdoje, todėl ateina į kaimelio nakvynės namus, kuriuose aš esu apsistojęs. Užvėręs kambario duris, jis dainuoja švelnia ji kalba ir čia pat iš karto man verčia.

Jis vilki ilgą mantiją, perjuostą per liemenį, veidas siauras, o akys liūdnos. Tai jo paties dainų vertimai į bendrinę kinų kalbą, o žodžių nuoširdumas plaukia tiesiai iš širdies. Tikras poetas iš prigimties.

Jis tvirtina, kad yra senas, nors tarp mūsų ne toks jau didelis amžiaus skirtumas. Tvirtina, kad šiame gyvenime jau nieko nebepasieks, ir tai mane labai stebina. Jis sakosi esąs dviejų vaikų — dvylikametės dukters ir septyniolikmečio sūnaus — tėvas, privaląs dirbti vaikų labui. Vėliau apsilankau ir jo namuose kalnuose. Kiaulidė, kurioje jie augina dvi kiaules, sujungta su pagrindiniu kambariu. Viduryje — krosnis, o pasieny stovinti lova užklota senu, suodinu, pradilusiu medvilne kimštu, dygsniuotu užtiesalu. Žmona kažkuo pasiligojusi, tad gyvenimas jam — tik sunki našta.

Jis nusiveda mane pasižiūrėti bimo, ji žynio. Pereiname keletą tamsių, siaurų perėjų ir pasiekiame nediduką kiemelį su vienais varteliais ir vienom durim ant vieno vyrio. Jis stumteli vartelius, šūkteli ir, vyriškam balsui atsiliepus, atidaro duris, kviesdamas mane eiti vidun. Nuo stalo prie lango pakyla vyras ilga mėlyna mantija. Jis apsijuosęs liemenį plačia juosta, o galvą pridengęs juodu turbanu.

Ji kalba jis papasakoja apie mane bimo, o tada papasakoja man apie jį. Bimo kilęs iš plačios giminės, gyvenusios aukštai kalnuose, vietovėje, kuri vadinama Kele. Jam buvo liepta nusileisti į kaimelį, kuriame gyvena ji žmonės, ir atlikinėti jiems ritualus. Jam penkiasdešimt treji. Jo akys žiūri į mane nemirksėdamos. Tačiau, taip įdėmiai stebeilydamas į mane, jis iš tikrųjų regi kitką, kažkokį kitą mišką ar dvasinį pasaulį.

Atsisėdu už stalo priešais bimo. Dainius paaiškina jam mano vizito tikslą. Jis perrašinėja šventą ji tekstą kaligrafiniu teptuku taip, kaip rašydavo kinai Han dinastijos laikais. Išklausęs jis linkteli, nusausina teptuką į tušinės kraštą, uždengia teptuko galiuką ir užsuka tušo buteliuką. Tada tiesiai priešais save pasideda gelsvo grubaus popieriaus knygą, išrašytą teptuku, atverčia skyriaus pradžią ir čia pat pradeda skardžiu balsu giedoti. Jo balso per daug tokiam mažam kambarėliui. Jis pradeda aukštai, tada vingiuoja tai žemyn, tai aukštyn, akimirksniu nunešdamas mintis į aukštikalnių tyrus. Jo balsas tikrai pajėgia sklisti labai toli.

Už jo, anapus nejaukaus kambario lango, atsispindėdama ant purvinos kiemo žemės, skaisčiai šviečia saulė. Gaidys kilsteli galvą, tarsi mėgintų įdėmiau įsiklausyti, bet apsipranta su garsu ir šis jo nebegąsdina, vėl nuleidžia galvą ir toliau lesinėja žemę, tarsi patvirtindamas, kad šventųjų tekstų giedojimas toks ir turėtų būti.

Klausiu dainiaus, apie ką gieda žynys? Jis sako, kad tai laidotuvių giesmė, parašyta senąja ji kalba, ir jis nelabai suprantąs. Esu anksčiau teiravęsis jo apie vestuvių ir laidotuvių ritualus, ypač — ar nepasitaikytų galimybė man pačiam išvysti tokių laidotuvių, apie kokias jis man pasakojo, nes šiandien tatai retenybė. Stačiai kylantis ir smingantis bimo giedojimas atsklinda iš jo gerklės, atsimuša į gomurį, pereina per nosies ertmes, sukeldamas rezonansą, ir pasklinda pro kaktą. Jo gyvybinė či energija puikiai išlavinta, nors ir išduoda senatvę. Klausydamasis jo giedojimo, beveik regiu laidotuvių procesiją: žmonės muša gongus ir būgnus, pučia suona 51 , neša vėliavas, popierines žmonių ir arklių figūras. Moterys joja raitos ant žirgų, o vyrai nešasi šautuvus ir, eidami pakeliui, retkarčiais iššauna.

Ant karsto regiu dvasių namelį, supintą iš bambukų ir apklijuotą spalvotu popieriumi, ir tvorelę iš šakelių. Kapą apsupę daugybė laužų, aplink kuriuos sėdi atskiros šeimos, priklausančios mirusiojo giminei. Ir kai jie gieda laidotuvių giesmes, liepsnos kyla vis aukščiau ir aukščiau į nakties orą. Žmonės šoka, muša būgnus ir gongus, šaudo iš šautuvų.

Žmonės ateina į Žemę raudodami ir aimanuodami, o išeidami stengiasi kelti dar didesnį triukšmą — tokia ta žmogaus prigimtis.

Šitokius ritualus praktikuoja ne tik ji tautelė aukštikalnėse. Tokių ritualų užuominų aptinkama visoje plačioje Jangdzės deltoje, tačiau daugeliu atvejų jie jau vulgarizuoti ir praradę pirminę šių triukšmingų susibūrimų prasmę. Pavyzdžiui, Fengdu, esančiame Sičuanio provincijoje, žinomame kaip Dvasių Miestas, ir kuriame gyvena ba tauta, neseniai universalinės parduotuvės valdytojo tėvo laidotuvėse apylinkės centre ant karsto taip pat pūpsojo dvasių namelis, išpuoštas popieriaus juostelėmis. Vienoje pusėje buvo išrikiuoti dviračiai, kuriais žmonės atvažiavo į laidotuves, kitoje prikrauta vainikų, popierinių žmonių ir žirgų. Palei kelią prie trijų stalų sėdėjo muzikantai, kurie grojo paeiliui visą naktį, bet liūdintys artimieji, draugai ir pažįstami laidotuvių giesmių negiedojo ir laidotuvių šokių nešoko, vietoj to lošė pokerį ant kieme sustatytų staliukų. Kai mėginau nufotografuoti tuos šiuolaikinių laidotuvių papročius, valdytojas išplėšė man iš rankų fotoaparatą, reikalaudamas parodyti akreditacinį raštą.