Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

16

Visą dieną keliauju kalnų keliukais, kol, prieš pat sutemstant, pasiekiu Lingjanį. Einu ilgu tarpekliu, iš abiejų pusių — stati sodriai rudų uolų siena, ir tik tose vietose, kur sruvena vanduo, galima aptikti tamsiai žalių samanų. Vakaro žara, lyg gaisro liepsnos, atsispindi ant kalnagūbrio uolų slėnio gilumoj.

Už sekvojų, miško uolų papėdėje, po tūkstantmečiais ginkmedžiais pastatytas vienuolynas, paverstas bendrabučiu, glaudžiančiu ir turistus. Praeinu pro vartus. Žemė nubarstyta blyškiai gelsvais ginkmedžių lapais, nepanašu, kad čia būtų kas nors gyvas. Pasidairau žemutiniame aukšte ir, tik nusigavęs iki galinio kiemo, kairėje surandu ten puodus begramdantį virėją. Paprašau jo ko nors užkąsti, bet jis nė nežvilgtelėjęs atsako, kad pietų metas jau baigėsi.

— O kada tas pietų metas čia baigiasi? — paklausiu.

— Šeštą valandą.

Parodau jam savo laikrodį. Dar tik penkios keturiasdešimt.

— Nėra jokios prasmės su manimi ginčytis, susiraskit žmogų, kuris už tai atsakingas, aš tik gaminu valgį pagal maisto korteles, — jis toliau brūžina savo puodus.

Apsuku dar vieną ratą po gigantišką, tuščią pastatą su vėjuotais koridoriais, bet vis dar nieko nerandu, todėl rikteliu: „Ei, ar yra budintis?“

Dar kelis kartus šūktelėjus, pasigirsta vangus balsas, tada žingsniai — ir koridoriuje pasirodo patarnautojas balta uniforma. Jis paima pinigus už kambarį, užstatą už maitinimą ir kambario raktą, atrakina kambarį, įspraudžia man į delną raktą ir nueina. Vakarienei — pastovėjusios daržovės ir ganėtinai pravėsusi kiaušinių sriuba. Gailiuosi, kad nepasilikau nakčiai jos namuose.

Ją sutikau kalnų kelyje, eidamas nuo Drakono Tvenkinio. Nešina dviem ryšuliais šaknų, pririštų prie karties, užsimestos ant pečių, ji ėjo pirmyn. Vilkėjo gėlėtais marškiniais ir kelnėm. Buvo antra ar trečia valanda dienos, ir vėlyvo rudens saulė vis dar kaitino, prakaitas žliaugė jos nugara, drabužis lipo prie nugaros rėvelio. Jos nugara buvo tiesi, judėjo tik klubai ir kojos. Ėjau jai iš paskos visai šalia. Ji išgirdo, kad prisiartinau, ir pasuko savo kartį metaliniais galais, leisdama man praeiti, tačiau didžiuliai šaknų ryšuliai užtvėrė siaurutį takelį.

— Nieko tokio, tu tiesiog eik.

Po kurio laiko mes priėjome mažytį upelį, ir ji nusiėmė naščius, kad galėtų atsikvėpti. Būtent tada pamačiau jos išraudusius skruostus, aplipusius išsidraikiusiom šlapių plaukų sruogelėm. Jos lūpos buvo storos, veidelis kaip vaiko, bet užtai didžiulė krūtinė.

Paklausiau, kiek jai metų? Be kalniečių kaimo mergaitėms būdingo drovumo, sutikus nepažįstamąjį, iškart atsakė, kad jai šešiolika.

— Nebijai viena vaikščioti kalnuose? Aplink nė gyvos dvasios, netgi kaimo netoliese nesimato.

Ji žvilgtelėjo į naščius, metalu kaustytais galais, ir atsakė:

— Einant į kalnus vienam reikia tik pasiimti kartį, ja galima apsiginti nuo vilkų.

Papasakojo, kad jos namai visai netoli, ten, tame kalnų slėnyje.

Paklausiau, ar ji vis dar eina į mokyklą?

Ji atsakė, kad lankė pradinę mokyklą, bet dabar ją lanko jos jaunesnysis broliukas.

Paklausiau, kodėl jos tėvas neleido jai tęsti mokslų?

Ji atsakė, kad jos tėvas miręs.

Tada paklausiau, kas dar yra jos šeimoje?

Ji atsakė, kad dar turi mamą.

Pasakiau, kad jos nešulys tikriausiai sveria šimtą dešimt cinių 46.

Ji atsakė, kad aplink nebėra malkų, todėl jiems tenka kūrenti šaknis.

Ji leido man eiti priekyje. Pakilęs šiek tiek aukščiau, pamačiau prie kelio vienišą trobelę šlaitiniu čerpių stogu.

— O ten, šalia žydinčios slyvos, mano namai, — pasakė ji.

Beveik visi medžio lapai buvo nukritę, tik keli likę raudonai oranžiniai virpėjo ant plikų rausvai violetinių šakų.

— Mūsų slyva nepaprasta. Ji jau žydėjo vieną kartą pavasarį, o dabar, rudenį, ir vėl žydi. Vos prieš keletą dienų nubyrėjo paskutiniai sniego baltumo žiedlapiai. Tačiau priešingai nei pavasarį, šį kartą neužsimezgė nė vienas vaisius, — pasakojo ji.

Priėjus jos namus, ji pakvietė užeiti vidun arbatos. Palypėjau laiptukais ir prisėdau ant girnapusės tarpduryje. Ji užsimetė ant nugaros šaknų ryšulius ir dingo namo gilumoje.

Po kurio laiko atstūmė sklendę ir įėjo iš kito kambario, nešina moliniu arbatiniu, ketindama įpilti arbatos į dubenėlį mėlynu krašteliu. Arbatinis tikriausiai buvo ką tik nuo karštų krosnies pelenų, nes arbata buvo verdanti.

Gulėdamas viešbučio lovoje ant palmių ašutų, baigiu mirtinai sušalti. Langas uždarytas, bet antrojo aukšto kambarėlio sienos medinės, ir šaltas vėjas kiaurai perpučia, nereikia pamiršti, kad dabar vėlyvo rudens naktis kalnuose. Dar sykį išvystu ją mintyse: pilančią man arbatą, žiūrinčią į mane ir besijuokiančią, kai paimu dubenėlį abiem rankom. Jos lūpos prasivėrė ir aš pastebėjau, kad apatinė buvo labai stora, tarsi ištinusi, ji vis dar vilkėjo prakaitu persisunkusius marškinius.

— Tu gali taip ir persišaldyt, — pasakiau.

— Taip gali nutikti tik jums, miesto žmonėms, o aš net žiemą maudausi lediniame vandenyje, — atsakė ji. — Nepasiliksi čia nakčiai? — Pastebėjusi, kad ketinu atsisakyti, ji greitai pridūrė: — Vasarą čia būna daug turistų, mes priimam juos nakvynei.

Jos akys įkalbėjo mane sekti jai įkandin. Pusė medinės kambario sienos buvo nukabinėta spalvotais paveikslėliais iš Fan Lihua pasakos. Regis, buvau girdėjęs šią istoriją vaikystėje, bet negalėjau prisiminti, apie ką ji buvo.

— Tau patinka skaityti istorijas? — paklausiau, turėdamas omenyje tradicinius pasakojimus47.

— Labiausiai aš mėgstu klausytis operų.

Supratau, kad ji turėjo omenyje tradicinės kinų operos transliacijas per radiją.

— Ar nenorėtum nusiprausti veido? Gal atnešti karšto vandens? — paklausė ji.

Atsakiau, kad nebūtina, galiu pats nueiti. Ji tuojau pat nusivedė mane į virtuvę, paėmė praustuvę, mikliai pasėmė vandens iš virdulio, iššveitė ir praskalavo jį, tada pasėmė karšto vandens, iš puodo nuo krosnies, padavė ir, stebeilydama į mane, pasakė:

— Apžiūrėk kambarį, jis švarus.

Nebegalėjau atlaikyti jos aistringo žvilgsnio ir jau buvau beapsisprendžiąs pasilikti.

— Kas čia? — niūrus moters balsas atsklido iš už medinės sienos.

— Mama, čia svečias, — garsiai atsiliepė ji, o atsisukusi į mane, tarė: — Ji serga, jau metus prirakinta prie lovos.

Paėmiau karštą rankšluostį, kurį ji man padavė. Ji nuėjo į kambarį, ir aš girdėjau jas tyliai šnekantis. Nusiprausus veidą, grįžo ir blaivus protas, nešinas kuprine išėjau į lauką ir atsisėdau ant girnapusės kieme. Kai ji išėjo, paklausiau:

— Kiek skolingas už vandenį?

— Neskolingas.

Ištraukiau iš kišenės pilną saują monetų ir įbrukau jai į delną. Ji suraukė antakius ir dėbtelėjo į mane. Išėjau į kelią ir, šiek tiek paėjęs, atsisukau. Ji vis dar stovėjo prie girnapusės, spausdama saujoje monetas.

Man būtinai reikia susirasti žmogų, su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Išlipu iš lovos ir imu mindžikuoti po kambarį. Kaimynystėje girdėti grindų girgždesys. Pabeldžiu į sieną ir pasiteirauju:

— Ar ten kas nors yra?

— Kas čia? — pasigirsta žemas vyriškas balsas.

— Ar jūs irgi kalnų turistas? — klausiu.

— Ne, aš čia dirbu, — atsako neryžtingai.

— Ar galėčiau jus trumpam sutrukdyti?

— Prašom.

Išeinu į koridorių ir pasibeldžiu į jo duris, jis atidaro, ant stalo ir palangės — keletas aliejiniais dažais atliktų eskizų, jo plaukai ir barzda jau kuris laikas nekirpti, bet tikriausiai toks jo įvaizdis.