Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tu pasakoji, kad Li šeimos palikuonys užsienyje visi susirado savo laimę ir aukso gyslą. Jis išsižioja, pasitraukia į šalį, pasilenkia ir praleidžia tave gilyn į senovinės šventyklos salę. Pasirodo, jis besąs senasis šeimos tarnas. Anksčiau jis avėdavo juodais batais ir atlikdavo raktininko pareigas, kol šventyklos nepavertė pradine mokykla. Dabar ji vėl grąžinta šeimai, o pradinė mokykla perkelta kitur.

Jis mosteli į horizontalią lentelę. Ji panaši į archeologinę iškaseną, dažai nusilaupę, tačiau tušu standartiniu stiliumi įrašyti hieroglifai „Žymiausieji garbingosios giminės protėviai“ gana gerai matyti. Ant metalinio kablio po lentele turėtų kabėti giminės genealoginis medis, tačiau jį turi kaimo vyresnysis ir dažniausiai jo čia nekabina.

Sakai, kad jis įrėmintas geltonu šilku ir atrodo kaip pagrindinis centrinės salės ritinėlis. Taip, taip, beveik taip, atsiliepia jis. Per žemės reformą senąjį sudeginus, slapta buvo sukurtas naujas genealoginis medis ir paslėptas viršuje. Vėliau, konfiskuojant žmonių daiktus, išlupo grindis ir, radę jį, vėl sudegino. Dabartinį variantą sukūrė pradinės mokyklos mokytojo Mao Var tėvas, remdamasis tuo, ką trys broliai Li sugebėjo sudėti iš gabalėlių. Mao Var turi aštuonerių metukų dukterį ir nori turėti antrą kūdikį. Argi žmonės šiais laikais neprivalo rūpintis šeimos planavimu? Antrojo vaiko atsiradimas reiškia ne tik baudas, bet ir tai, kad nebus išduota asmens tapatybės kortelė! Sakai: „nejaugi?“, ir užsimeni, kad norėtum pasižiūrėti į tą medį. Jis patikina, kad tu jame esi, kad tikrai jame esi, nes visi, kurie kaime turi Li pavardę, yra įrašyti. Ir dar priduria, kad kaime tėra tik trys šeimos, turinčios kitokias pavades, tačiau į jas visas nutekėjo Li giminės moterys — kitu atveju tokios šeimos išvis nebūtų pasilikusios kaime. Bet žmonės su kitokiomis pavardėmis ir lieka žmonėmis su kitokiomis pavardėmis, ir net moterys nėra įtraukiamos į genealoginį medį.

Sakai, kad visa tai žinai. Tangų dinastijos įkūrėjo Li Šiminio pavardė, prieš jam tampant imperatoriumi, taip pat buvo Li. Iki Li giminei pareiškiant pretenzijas į giminystę su imperatoriškąja šeima, tarp mūsų protėvių būta generolų bei karo ministrų, ne tik kapų plėšikų.

Išėjus iš šventyklos, tave apspinta nežinia iš kur atsiradusių vaikų būrys. Jie velkasi tau iš paskos, o kai pavadini juos ruja šiknos kirminų, jie išbyra į šalis kikendami, o tau išsitraukus savo fotoaparatą, visai išsilaksto. Vienintelis gaujos vadeiva dar mėgina laikyti frontą ir sako, kad tavo aparate nėra fotojuostelės, ir kad tu gali įrodyti, tik jį atidarydamas. Vaikis gan protingas, liesas kaip šakaliukas, ir tarsi kokia lydeka vandeny veda paskui save mailiaus būrį.

— Ei, ar čia yra ką pasižiūrėti? — pasiteirauji jo.

— Operos sceną, — atsako jis.

— Kokią dar operos sceną?

Jie nuguža į siaurą skersgatvį. Seki jiems įkandin. Pamatiniame kampinio namo akmeny iškaltas užrašas: „Būk drąsus kaip Taišanio uola“. Tau taip niekada ir nepavyko suvokti tikslios šių žodžių reikšmės, net ir šiandien tikriausiai neatsirastų nė vieno, kuris paaiškintų, ką jie iš tikrųjų reiškia. Šiaip ar taip, tai tavo vaikystės prisiminimas. Šitam tuščiam siauram skersgatvy, kuriame telpa tik vienas žmogus, nešinas kartimi ir vienu krepšiu, vėl išgirsti garsų basų kojų šlepsėjimą per šlapius grindinio akmenis.

Tau išlindus iš skersgatvio, prieš akis staiga atsiveria ryžių ražienos, kyšančios išdžiūvusiame žemės lopinėlyje, nuo kurių oras pritvinksta skaidraus, salstelėjusio nupjautų ryžių kvapo. Tolimiausiame išdžiūvusio sklypo kampe iš tikrųjų stovi sena operos scena. Karkasas sukaltas iš sveikų rąstų, ant kurių pritaisyta platforma, iškilusi žmogui virš liemens ir apkrauta ryžių ryšuliais. Mažųjų beždžioniūkščių gauja karstosi ant atramų, šokinėja žemyn ant išdžiūvusios žemės ir griuvinėja ant ryžių krūvos.

Keturios lauko scenos atramos laiko platų stogą riestais kraigais ir išsišovusiais kampais. Ant balkių kažkada buvo kabinamos vėliavos, žibintai ir atlikėjams reikalingos virvės. Kažkada lakuotos atramos ir balkiai dabar visai nusilupę.

Čia būdavo vaidinamos operos, kapojamos galvos, rengiami susirinkimai ir šventės, čia žmonės ir klaupėsi, ir keliaklupsčiavo. Dabar per pjūtį ji pilna ryžių kaugių, o ant jos nuolat karstosi vaikai. Tie, kurie čia karstėsi prieš juos, dabar jau seni arba mirę. Nežinia, kurie iš mirusiųjų pakliuvo į genealoginį medį. Argi genealoginis medis nėra lygiai taip pat kuriamas iš prisiminimų, kaip ir pati genealogija? Galų gale ne taip jau ir svarbu, yra tas genealoginis medis ar jo nebėra, jeigu nenukeliauji per daug toli, turi ir toliau dirbti laukuose, kad pramistum. Ir lieka tik vaikai bei ryžių ryšuliai.

Priešingoj pusėj nei operos scena stovi šventykla. Atstatyta ant išlikusių senosios pamatų, vėl traukia akį ryškiomis spalvomis. Durų dievų pora — žalias ir purpurinis — išpiešta ant tamsiai raudonų paradinių durų, kiekvienas laiko po kardą bei kirvį, ir jų akys primena bronzinius varpus. Ant nubaltintos sienos juodu tušu užrašyta: „Huaguango šventyklos atstatymo darbus parėmė žemiau išvardyti žmonės. Toks ir toks — šimtas juanių, toks ir toks — šimtas dvidešimt juanių, toks ir toks — penkiasdešimt juanių, toks ir toks — šešiasdešimt juanių, toks ir toks — du šimtai juanių...“, parašas apačioje: „Lingjanio senimo, vidurinės kartos ir jaunimo atstovai.“

Užeini vidun. Prie Imperatoriaus Huaguango eilutė senų moteriškių, kai kurios iš jų stovi, kitos klūpo, visos apsivilkusios juodomis palaidinėmis ir juodomis kelnėmis, visos be dantų. Kai tos, kurios klūpo — atsistoja, tos, kurios stovėjo — atsiklaupia, būtina visoms prasibrauti uždegti smilkalų ir pasimelsti. Imperatoriaus Huaguango veidas meilus ir atviras, kvadratiniu smakru, laimingas veidas besiraitančiuose smilkalų dūmuose atrodo dar maloningesnis. Dėl teptuko, tušo ir tušinės, stovinčių priešais, jis primena valstybės tarnautoją, vykdantį visuomeninę pareigą. Virš aukų stalelio su žvakidėm ir smilkalinėm kybo raudonas audeklas, ant kurio ryškiaspalviais siūlais išsiuvinėta: „Apsaugok šalį ir pagelbėk liaudžiai.“ Juodoje lentelėje virš užuolaidų ir baldakimo iškalta: „Bendrystė su dangumi išpildo norus.“ Šalia, tik daug didesniais hieroglifais, užrašyta: „Puoselėjama Lingjanio žmonių.“ Tačiau neįžiūri, kuriais metais nei kurį mėnesį.

Visgi įsitikini, kad yra vieta, vadinama Lingjaniu, ir manai, kad ši nuostabi vietovė egzistuoja realiai, o tai reiškia, kad nesuklydai ir pasiryždamas ieškoti Lingšanio.

Pasiteirauji senųjų moteriškių. Jų įdubę burnos leidžia švokščiamuosius garsus, tačiau nė viena iš jų negali tiksliai nusakyti, kaip pakliūti į Lingjanį.

— Ar jis greta šio kaimo?

— S s s s...

— Ar netoli nuo šio kaimo?

— S s si si...

— Už posūkio?

— Si si ei ei...

— Paeiti dar porą li?

— Ci ei si si...

— Penkis li?

— Si si ci ci...

— Ne penkis, bet septynis?

— Si s ci s si s si...

Ar ten yra akmeninis tiltas? Nėra akmeninio tilto? Eiti palei kalnų upę? Ar geriau eiti pagrindiniu keliu? Einant pagrindiniu keliu bus daug ilgiau? Padaręs keletą lankstų, pajusi širdimi? Ir vos pajutęs širdimi, iškart surasi, ko ieškojęs? Svarbu būti nuoširdžiam? Jei tavo širdis nuoširdi, tada ir tavo noras bus išpildytas? Bus ar nebus jis išpildytas, priklauso nuo tavo likimo, laimingiems žmonėms ieškoti nereikia. Tai reiškia, kad jei avi senais geležiniais batais, tu niekur nerasi laimės ir jos paieškos tebus tik tuščias laiko gaišimas! Ar jūs norite pasakyti, kad tas Lingjanis tėra bejausmė uola? Jei negaliu taip sakyti, kaip tada turėčiau sakyti? Negaliu taip sakyti, nes taip sakyti neturėčiau ar negalėčiau? Tai visiškai priklauso nuo tavęs, jis bus toks, koks tu nori, kad jis būtų, jei manysi, kad jis gražus — jis ir bus gražus, jei tavo širdis bus apsėsta demonų — tai ir matysi vien demonus.