Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Baigiu valgyti ryžių makaronus su jautiena, pakylu ir išeinu. Vis dar girdžiu juos žaidžiant, jų balsai garsiai aidi tuščioje gatvėje.

Iš čia pakliūnu į seną gatvelę. Ilgaamžiai namai abipus tuoj ims griūti, o jų stogai baigiasi tiesiai viršum gatvės. Kuo toliau einu, tuo gatvelė darosi siauresnė, ir stogai beveik susiliečia. Ženklai aiškiai byloja apie neišvengiamą griuvimą. Kiekvieno namo tarpduryje — prekystalis su parduodamais daiktais: keli buteliai vyno, keletas greipfrutų, šiek tiek džiovintų vaisių arba pora drabužių, kyburiuojančių čia pat ir besisūpuojančių tarsi pakaruokliai. Gatvelė pasitaiko be galo ilga, tarsi vestų į patį pasaulio galą. Mano mirusi močiutė iš motinos pusės, regis, bus čia mane atsivežusi, nes užsispyriau, kad nupirktų sukutį. Vyresnis kaimynų berniukas turėjo sukutį, ir aš jam baisiausiai pavydėjau, tačiau tokie sukučiai buvo parduodami tik Pavasario šventės metu, ir netgi žaislų skyriai didelėse parduotuvėse jų neturėjo. Mano močiutė iš motinos pusės pasiėmė mane į Miesto Dievo šventyklą miesto pietuose, nors ten buvo tik vaidinančios beždžionėlės ir žmonės, praktikuojantys kovų menus. Sukučių buvo galima rasti nebent tokiose vietose, kur pardavinėjami gydomieji šuns odos pleistrai. Pamenu, kai keliavau į Miesto Dievo šventyklą pirkti sukučio, kaip tik ir ėjau tokia gatve. Prabėgo daug laiko nuo tada, kai žaidžiau šituo paprastu žaislu — kuo daugiau jį paspaudi, tuo greičiau jis sukasi. Bet nė vienas žmogus šioje gatvėje nebeparduoda sukučių, prekės beveik visos vienodos, ir kuo ilgiau žiūriu, tuo viskas darosi nuobodžiau. Įdomu, kas čia perka? Ar jie tikrai užsiima prekyba, ar visa tai tėra demonstravimasis? Ar jie turi normalius darbus? O gal kiekviena šeima atsidaro po parduotuvėlę, kaip kad prieš keletą metų kiekviena šeima turėjo prisiklijuoti senio Mao posakius, kad įspūdingiau atrodytų jų durys?

Vėliau kažkur įsuku ir patenku į didelę gatvę. Joje pilna valstybinių parduotuvių, tačiau jos jau uždarytos nakčiai — kaip tik tada, kai galėtų padaryti didžiausią apyvartą, jos dažniausiai nedirba. Tačiau gatvė vis tiek pilna žmonių. Akį ypač traukia moterys — visos pasidažiusios lūpas, triukšmingai kaukši aukštakulniais ir dėvi berankovėmis, kūną aptempiančiomis, neskoningomis Honkongo stiliaus suknelėmis giliomis iškirptėmis, kurios buvo arba kontrabanda atvežtos, arba daugybę kartų pelningai perparduotos. Ne, jos išsiruošusios ne į naktinį klubą, tačiau atrodo taip, lyg eitų į pasimatymą.

Sankryžoje dar didesnė spūstis, tarsi visi miestelio gyventojai išėjo laukan ir paprasčiausiai vaikštinėja gatvės viduriu. Nematyti nė vienos mašinos, ir atrodo, lyg šita gatvė būtų tyčia nutiesta ne mašinoms, o pėstiesiems. Sprendžiant iš sankryžos dydžio ir čia stovinčių namų stiliaus, spėju, kad esu centrinėje miesto sankryžoje. Šioje aukštikalnėje miesto centrą dažnai vadina „Didžiuoju dešimt“55, tačiau jame visgi yra ganėtinai tamsu, palyginti su skaisčiomis parduotuvėlių šviesomis siauruose, vingiuotuose skersgatviuose. Kas žino, gal šioje vietoje jaučiamas elektros stygius, o gal pamaininiai darbuotojai pamiršo įjungti gatvės lempas? Pasinaudoju šviesa, sklindančia pro langą, ir nueinu pasižiūrėti į kelio ženklą. Tiesą sakant, ten taip ir parašyta: „Didysis dešimt“, tad čia ir yra miesto centras, ceremonijų ir paradų veiksmo vieta.

Šaligatviu iš tamsos atsirita tylus juokas. Nustebęs prieinu pasižiūrėti ir palei sieną pamatau žmones, sėdinčius vienas šalia kito. Geriau įsižiūrėjęs, pastebiu, kad tai senukai, keli šimtai senukų, kurie nei medituoja, nei piketuoja. Jie tiesiog čiauška, juokiasi ir dainuoja. Kažkam ant kelių cypia išderintas hučin 56 , nors su tuo skuduru ant kelių anas hučin meistras labiau primena puskvailį batsiuvį. Šalia jo guli senyvas žmogus, atsirėmęs į sieną, ir niūniuoja dainą „Penki sargybiniai muša būgnus“, kurioje kasnakt iki ryto išvardijami visi penki sargybiniai ir pasakojama apie apsvaigusią mergaitę, laukiančią savo mylimojo. Senukai aplink klausosi lyg pakerėti. Įdomiausia, kad čia ne tik vyrai, esama ir senų moterų, iškraipytais pečiais ir kuprotom nugarom, primenančių šešėlius. Ir nors jie garsiai košėja, bet atrodo, lyg tai būtų popierinių žmonių kosulys. Kažkas tyliai šneka, lyg kalbėtų per miegus arba kalbėtųsi pats su savimi. Tačiau kad ir kaip būtų keista, į jo kalbėjimą atliepia juokas. Slapta pasiklausius, paaiškėja, kad tai — senukas, uoliai flirtuojantis su senute. Kokios medienos vyresnysis brolis parnešė iš kalnų? Kokius batukus jaunesnioji sesuo išsiuvinėjo savo rankomis? Vienas klausia, o kitas atsako, lyg dainuotų kalniečių meilės dainą. Galbūt, prisidengdami nakties tamsa, „Didįjį dešimt“ perkeičia į jaunystės dainų slėnį, galbūt čia ir buvo ta vieta, kur jie jaunystėje flirtavo ir prisipažino meilėje. Yra ir daugiau porų, dainuojančių meilės dainas, ir daugiau nuoširdaus plepėjimo bei juokavimo. Nesuprantu, ką jie kalba ir kodėl jiems taip linksma, nes tik jie tegali suprasti šnypštimą, sklindantį pro jų išretėjusius dantis. Imu įtarti, kad sapnuoju, todėl atidžiau apžiūrinėju tuos žmones, kad įsitikinčiau, jog jie tikri. Įsižnybu sau į šlaunį ir pajuntu skausmą — vadinasi, neapsirikau. Pasiekęs šitą aukštikalnę, turėčiau keliauti iš šiaurės į pietus, rytoj pasigausiu tolimojo reiso autobusą ir keliausiu toliau į pietus, į Huangguošu, kur yra krioklys, jo vandeniu nuplausiu šituos keistus vaizdinius ir abejonę mane supančia aplinka ir mano paties realumu.

Pakeliui į Huangguošu krioklį užsuku į Longgongą. Miniatiūrinės spalvotos apžvalginės valtelės lėtai supasi ant neišmatuojamo gilumo veidrodinio vandens paviršiaus. Ekskursantai, ropšdamiesi į valteles, nepastebi angos apžėlusioje stačioje uoloje, ir jiems priartėjus prie tos vietos, galinga vandens srovė kliokteli tiesiai ant jų. Ir tik pasiekus kalno papėdę, kur prasiveržia kunkuliuojanti kalnų upė, paaiškėja, kaip vis dėlto tai pavojinga. Nepaisant to, apžvalginės valtelės kartais priartėja per tris-penkis metrus nuo angos, tarsi prieš nuskęsdamos žaistų kažkokį nesuprantamą žaidimą. Visa tai vyksta skaisčioje dienos šviesoje, bet kol aš sėdžiu valtelėje, negaliu nustoti stebėjęsis šita realybe.

Pakelės srovė neša pirmyn baltus kalnų upokšnio purslus, apvalios kalnų viršūnės ir giedras dangus tiesiog akina savo skaistumu, saulės šviesoje mirguliuoja šiferiniai stogai. Linijos aiškios ir ryškios, tarsi spalvotoje gongbi 57 tapyboje. Kratymasis aukštyn žemyn kalnų keliais greitį akivaizdžiai viršijančiame autobuse sukelia nesvarumo būseną, pakylu ir imu plaukti, nežinia nei kur, nei ko ieškodamas.

23

Sakai, kad susapnavai sapną, ką tik, užsnūdęs ant jos. Ji sako — tai tetrukę akimirką, ji netgi su tavimi kalbėjosi, tu, regis, net nebuvai visiškai užmigęs, jį sako glosčiusi tave, kol tu sapnavai, ir jautusi tavo pulsą — tai tetruko vieną minutę. Taip, sakai, prieš akimirką viskas buvo taip gyva, tu jauti jos krūtų šilumą, jos pilvo kilnojimąsi. Ji sako laikiusi tave ir jautusi tavo pulsą. Tu sakai, kad matei kylant juodąją jūrą, kylant jos lygų paviršių — lėtai ir nenumaldomai. Kai ji pakilo virš tavęs, horizontas tarp dangaus ir jūros buvo visiškai suspaustas, ir juodoji jūra užliejo visą vaizdą. Ji sako, kad tu tiesiog užmigai, prisispaudęs prie jos krūtų. Tu sakai, kad jautei jos krūtis banguojant, tarsi juodos bangos, tarsi kylantis potvynis, tarsi kylantis geismas, vis labiau ir labiau augantis, besikėsinantis tave praryti, sakai, kad tave tai baugino. Ji sako, kad tu, tarsi mažas vaikas, jaukiai gulėjai jos glėbyje, bet staiga pradėjai smarkiai virpėti. Tu sakai, kad kažkodėl pasijutai prislėgtas banguojančio, nenumaldomai plintančio potvynio, virstančio milžinišku lygut lygutėliu, be menkiausios bangelės, kylančio virš tavęs, lygaus ir glotnaus, kaip juodas satinas, neturinčio nei pradžios, nei pabaigos, tamsiu kriokliu, kuris srūva iš kaži kur aukštai, krenta žemyn nevaržomai į bedugnę prarają. Ji sako: kvailuti, leisk, aš tave paglamonėsiu. Tu sakai, kad matei juodą jūrą, matei lygų paviršių, virstantį potvyniu, banguojantį, plūstantį, užliejantį visą vaizdą, nubloškiantį bet kokį pasipriešinimą. Juk tu buvai mano glėbyje, sako ji, tai aš tave apglėbiau savo šiluma, juk žinai, kad tai buvo mano krūtys, mano krūtys, kurios bangavo. Tu sakai — ne. Ji sako — taip, ji laikė tave, jausdama, kaip tu vis labiau ir labiau virpėjai. Tu sakai, kad kylančiame juodame potvynyje buvo sidabrinis ungurys, šlapias, slidus, nardantis kaip žaibo blykstelėjimas, jis irgi buvo visiškai prarytas juodojo potvynio. Ji sako mačiusi jį ir pajutusi jį. Po to ant kranto, atslūgus potvyniui, teliko vien begalinė platybė, lygi ir užpilta smėliu. Potvyniui atsitraukus ir pasilikus tik putoms, tu išvydai juodus žmonių kūnus: klūpančius, tįsančius, susipynusius, susirietusius, susikūprinusius vienas ant kito, kartu besiverčiančius ir mėginančius pasisukti, badančius vienas kitą be garso tuščiame paplūdimyje, kur net vėjo nebuvo girdėti, krypuojančius ir susipinančius, besikeliančius ir parkrintančius, neatskiriamai persipynusiomis galvomis ir pėdomis, rankomis ir kojomis, tarsi juodi jūrų vėpliai, bet ne visai, besiritančius — kylančius ir krintančius, vėl besiritančius, kylančius, krintančius. Ji sako jautusi tave smarkiai suvirpėjus ir nurimus, tada vėl suvirpėjus ir vėl nurimus — ji visa tai jautė. Tu sakai, kad matei į žmones panašių jūros gyvūnų kūnus, o gal į gyvūnus panašių žmonių, juodus, žvilgančius kūnus, blizgančius juodu satinu, o gal drėgnu kailiu, besiritančius, kylančius ir krintančius, visą laiką besivoliojančius, visą laiką neatskiriamai persipynusius, todėl nebuvo įmanoma pasakyti, ar jie badė ragais, ar žudė vienas kitą peiliais, nebuvo jokio garso, nė menkiausio garso, visa tai buvo taip gyva visiškai apleistame paplūdimyje, kur net vėjo nebuvo girdėti, toli toli besiritantys, besivoliojantys kūnai — visiškai be garso. Ji sako, kad tai tu virpėjai, blaškeisi, nurimai, atsikvėpei ir vėl blaškeisi, ir vėl rimai. Tu sakai, kad matei juodus, žvilgančius į žmones panašių jūros gyvūnų kūnus, o gal į gyvūnus panašių žmonių, spindinčius, blizgančius juodu satinu, o gal drėgnu kailiu, judančius ir besivoliojančius, kylančius ir krintančius, visą laiką neatskiriamai persipynusius, lėtai, tingiai besibadančius ragais ar bežudančius viens kitą peiliais, visa tai buvo taip gyva, visiškai lygiame paplūdimyje, kažkur toli toli jie tikrai voliojosi. Ji sako, kad tu, tarsi mažas vaikas, gulėjai ant jos, prisispaudęs prie jos krūtų, ir visas išprakaitavai. Tu sakai, kad susapnavai sapną, ką tik, užsnūdęs ant jos. Ji sako, kad tai tetruko akimirką, ji girdėjo tave kvėpuojant jai į ausį. Tu sakai, kad tai buvo taip gyva, tu vis dar gali tai matyti, juodas kylantis jūros paviršius, nenumaldomai kylantis virš tavęs — tave tai baugino. Ji sako — kvailuti, vaikuti, tu nieko nesupranti. Bet tu sakai, kad matai jį visiškai aiškiai, kylantį virš tavęs, užliejantį visą tavo regėjimo lauką, begalinį juodą potvynį, kylantį nenumaldomai, be garso, glotniai tarsi juodas satinas, išsiliejantį tarsi krioklys, juodą, nesulaikomą, be purslų, kliokiantį į tamsos gelmes — tu matei visa tai. Ji sako, kad tai jos krūtys taip smarkiai į tave rėmėsi, tavo nugara žliaugė prakaitas. Ta glotni juoda siena, grėsmingai pakylanti ir srūvanti žemyn, tave baugino, tu instinktyviai užsimerkei ir, sąmoningai atsitraukęs nuo savo paties egzistencijos, neturėdamas nė menkiausios vilties, leidai jai netrukdomai srūti, tu viską matei, tu nematei nieko, jūra pasviro, tu panirai ir vėl iškilai į paviršių, juodi gyvūnai, badantys vienas kitą ragais, o gal peiliais, amžinai besivoliojantys, apleistas paplūdimys, jokio vėjo. Jos rankų supimas, fizinis artumas verčia tave prisiminti kiekvieną tos minutės detalę, bet tu nebegali vėl viso to išgyventi. Ji sako norinti vėl pajusti tave virpant, ji norinti, ir dar ji norinti to begarsio besivartančių žmonių-gyvulių mūšio, judėjimo susipynus, tuščiame paplūdimyje, kur tėra tik smėlis ir putos, ji nori dar. Kai juodas potvynis atsitraukia, kas lieka ant kranto?