Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

24

Drožinėta medinė žvėries kaukė žmogaus veidu, viršugalvyje kyšo du ragai, o po jais kiti du mažesni, aštresni ragiukai — tikrai negalėtų vaizduoti jaučio, avies ar kokio kito naminio gyvulio. Greičiausiai tai koks laukinis žvėris, jo demoniškai nuožmioje išraiškoje nėra nė lašelio elniško romumo, o vietoj elniškai švelnių akių — dvi apvalios skylės, iš kurių išsišovusios akiduobės. Po antakių keterom — gilios raukšlės, kakta atsikišusi, raukšlės, einančios aukštyn iš centro ir akiduobės — dar labiau išsišovusios. Būtent akys baugina priešą, nes jis puikiai žino, kas atsitinka žmogui, susidūrus su pabaisa.

Užsidėjus kaukę, jos akys pro kiauras iššokusias akiduobes tamsoje ima švytėti žvėrišku įkarščiu, tyčia pažemintos akiduobės, išskaptuotos tarp dviejų juodų pusmėnulio formos vertikalių raukšlių, atrodo dar baugiau. Nosis, lūpos, skruostikauliai ir smakras išdrožti kruopščiai ir atidžiai, primena senį įdubusia burna. Įtrūkimas ant smakro pasiliko tikrai ne dėl užmaršumo, o sausa, susiraukšlėjusi oda aiškiai atskleidžia kaulų struktūrą. Gerai matomos kaulų linijos išdrožinėtos paprastai, bet įtaigiai, taigi tai ne šiaip senis, o toks, kuris spinduliuoja nepalaužiamą gyvybinę energiją. Abiejuose kietai sučiauptų lūpų kampuose išdrožta po aštrią iltį, kylančią tiesiai iki šnervės. Šnervės liepsnoja, ir tai sukuria paniekos ir pajuokos kupiną išraišką. Dantys nuo senatvės neišbyrėję, tačiau priekiniai išlupti, kad būtų galima įkomponuoti iltis. Iš dviejų nedidelių skylučių kietai sučiauptos burnos kampuose tikriausiai kažkada kyšojo tigro ūsų kuokštai. Šis ganėtinai intelektualus žmogaus veidas tuo pat metu turi ir žvėriško žiaurumo.

Šnervių kraštai, lūpų kampučiai, viršutinė ir apatinė lūpa, skruostikauliai, kakta rodo drožėją puikiai išmanius žmogaus galvos struktūrą. Žiūrint į ją dar kartą iš arti, tik akiduobės ir nusmailinta kakta perdėtai išdidintos, o visas kitas kūniškumas išdrožinėtas taip, kad sukurtų savotišką įtampą. Be tigro ūsų ji primena pirmykštį žmogų išpaišytu veidu. Pirmykščių žmonių gamtos ir paties savęs suvokimas visiškai išreikštas apvaliose juodose akiduobių skylėse. Dvi skylės burnos kampuose atskleidžia gamtos panieką žmogui ir žmogaus gamtos baimę. Veidas taip pat kruopščiai perteikia žmonėse glūdinčią žvėriškąją prigimtį ir tuo pačiu šios žvėriškosios prigimties baimę.

Žmogus negali tokios kaukės pamesti, ji yra jo kūno ir jo sielos projekcija. Jis nebegali tokios kaukės nusiplėšti nuo veido, nes ši priauga prie jo kaip oda ir mėsa, ir jis yra nuolatinės apstulbimo būsenos, tarsi negalėdamas patikėti, jog tai jis, nors iš tiesų ir yra jis. Jis negali tokios kaukės nusiimti, jį ištinka agonija. Tačiau parodydamas save kaip savo kaukę, jis negali atmesti ir jos egzistavimo, nes kaukė yra tiksli jo paties kopija, bet neturi savo valios, galbūt kažkas sakys, kad ji turi valią, bet tikrai neturi išraiškos priemonių, todėl geriau renkasi valios neturėjimą. Taigi, galiausiai lieka žmogus su savo vidiniu veidu, kurio dėka jis gali tyrinėti save, pasitelkdamas nuostabą.

Ji — tikrų tikriausias šedevras. Aptinku ją tarp Guijango muziejaus eksponatų tuo metu, kai jis uždarytas renovacijai. Draugų dėka mane pasiekia rekomendaciniai laiškai, vėliau — pažįstamo skambutis nepaaiškinamu pretekstu, kuris galų gale sujaudina muziejaus direktoriaus pavaduotoją. Šis pasirodo besąs geraširdiškas kadrinis darbuotojas, ganėtinai apkūnus ir visą laiką rankoje laikantis arbatos puodelį. Manau, jam jau gerokai metų ir turbūt nebe toli iki pensijos. Jis išsikviečia kažką, kas atrakina man du milžiniškus sandėlius, kad galėčiau pasivaikštinėti tarp lentynų, pilnų bronzinių ginklų ir įvairiausių molinių puodynių. Tai, be abejonės, didžiadvasiškas gestas, bet aš neaptinku nieko įsimintino. Taigi, pasinaudodamas jo geranoriškumu, apsilankau antrą kartą. Jis sako, jog jie turį tokią gausybę eksponatų, kad nė nenutuokiąs, ką aš iš tikro norėčiau pamatyti, ir pasiūlo man peržvelgti katalogus. Laimei, prie kiekvienos kortelės yra prisegta mažulytė nuotraukėlė. Byloje, skirtoje religiniams ir ritualiniams pavyzdžiams, randu egzorcistinių kaukių komplektą. Jis sako, kad jos paslėptos ir niekada viešai nebuvo eksponuotos, jeigu aš tikrai pageidauju jas pamatyti, teksią pereiti keletą procedūrų ir iš anksto sutarti laiką. Apsilankau trečią kartą. Geraširdis direktoriaus atitempia man didžiulę dėžę. Traukiant vieną kaukę po kitos, mane sukausto siaubas.

Iš viso čia esama virš dvidešimties kaukių, tikriausiai jas konfiskavo Visuomeninio saugumo tarnyba penkiasdešimtųjų pradžioje kaip prietaringus objektus. Kažkas atliko gerą darbą. Jos nebuvo sukapotos ir sunaudotos prakuroms, o atiduotos į muziejų ir taip išvengė naikinančios Kultūrinės Revoliucijos rankos. Pasak muziejaus archeologų, jos buvo pagamintos Čingų dinastijos pabaigoje. Dažai daugelyje vietų buvo jau nusilupusios, o spalvoto lako likučiai pajuodę ir išblukę. Kortelėse nurodyta, jog kaukės surinktos Huangping ir Tiandžu rajonuose, Ušui ir Čingšui aukštupiuose, regione, kuriame apsigyvenę han, miao, tong ir tudzia tautų žmonės. Vėliau į tas vietas aš dar nukeliausiu.

25

Oranžiniai geltonoje ankstyvo rytmečio šviesoje — toks šviežias kalnų peizažas ir toks skaidrus oras, kad net nepanašu, jog naktis praėjo be miego. Tavo ranka apsivijusi jos minkštus, švelnius pečius, o jos galva ilsisi ant tavosios. Nežinai, ar tai ta pati moteris, kurią sapnavai naktį, negali pasakyti, kuri iš jų realesnė, tiesiog žinai, kad ji noriai eina su tavimi ir nė kiek nesirūpina, kur tu ją nuvesi.

Einant tolyn kalnų keliu, atsiveria nuokalnė, išsluoksniuota plačių terasinių laukų. Čia pat stovi dvi akmeninės kolonos, anksčiau greičiausiai tarnavusios kaip vartai, o netoliese matyti akmeninių liūtų ir būgnų liekanos. Sakai, kad čia kažkada gyventa impozantiškos šeimos. Praeidamas pro menamus vartus, aptinki vieną kiemą po kito, ištisą kiemų sistemą, besidriekiančią daugiau kaip vieną li, tiesa, dabar visa tai paversta nesibaigiančiais ryžių laukais.

— Kažin, ar tai sukilėliai Ilgaplaukiai Taipingai atėjo iš Uidženio ir viską sudegino? Klausia ji.

Sakai, kad gaisro būta vėliau. Pirmiausia Antrasis Vadas, kaip įtakingos šeimos atstovas, tapo rūmų tarnautoju. Jį paskyrė ministro atstovu, atsakingu už bausmes, o tada nejučia įpainiojo į druskos kontrabandos bylą. Tiesą sakant, taip nutiko ne dėl korupcijos ar įstatymų laužymo, o dėl paties imperatoriaus pasimetimo ir kvailo įsitikinimo, jog eunuchai kartu su našlės imperatorienės šeima rengią sąmokslą, siekdami uzurpuoti valdžią. Po to visa šeima buvo išgabenta ir nukirsdinta. Dalis šio didžiulio, tris šimtus asmenų siekusio, namų ūkio moterų buvo priskirtos valdininkams kaip tarnaitės, o likusios, netgi kūdikiai, išžudytos. Tai buvo patikimiausias būdas apsisaugoti nuo nepageidaujamų palikuonių, tačiau kaip vis dėlto giminė sugebėjo išvengti visiško sunaikinimo?

Šitą istoriją galima papasakoti ir kitaip: jeigu akmeninis vėžlys, pusiau užkastas ana ten, priklauso tai pačiai pastatų grupei, kaip ir akmeniniai vartai, būgnai ir liūtai, tada ši teritorija yra ne gyvenamosios patalpos, bet kapai. Aišku, kapavietė, besitęsianti ištisą li, turėjo būti ganėtinai didinga. Tačiau tai įrodyti sunku, kadangi epitafiją akmenyje iš vėžlio nugaros Žemės reformos laikais išlupo valstiečių šeima ir suskaldžiusi panaudojo vietoj girnapusių. Akmeninis pamatas paliktas gulėti laukuose: buvo per masyvus ir per sunkus, kad pavyktų panaudoti geram daiktui, nes vien jį pakelti būtų reikėję daug jėgų. Akivaizdu, kad ši kapavietė nebuvo skirta laidoti paprastai liaudžiai, kaimo gyventojai, turintys net daug didesnius žemės plotus, nebūtų drįsę demonstruoti šitokios ekstravagancijos, nebent turėtų kilmingo kraujo arba priklausytų aukštiems valdininkams.