Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Buda sako Bodisatvai: „miriadai reiškinių yra tuštybė, reiškinių nebuvimas irgi yra tuštybė.“

27

Ji sako norinti grįžti atgal į vaikystę, į tą laiką, kai nebuvę nei rūpesčių, nei problemų. Kasdien ruošiantis į mokyklą, jos mamos mama šukuodavusi jai plaukus ir pindavusi kasas, ir visi sakydavę kokios ilgos, kokios gražios kasos. Močiutei mirus, ji daugiau nebesipynusi kasų ir netgi protestuodama nusikirpusi plaukus taip trumpai, kad jų netgi nebebuvę galima surišti į dvi kaseles, madingas Raudonosios Gvardijos60 laikotarpiu. Tuo metu kaimynas paskundęs jos tėvą, ir šis buvęs užrakintas tame pastate, kuriame dirbo, be teisės grįžti namo. Jos motina kas dvi savaites nešdavusi jam švarių rūbų pamainą, tačiau jai ten eiti buvę uždrausta. Vėliau ją ir jos motiną priverstinai išsiuntę į kaimą dirbti žemės, kadangi būti raudongvardiete ji neturėjusi tinkamos kvalifikacijos. Ji sako, kad laimingiausias laikas jos gyvenime buvęs tada, kai ji turėjusi ilgas kasas. Jos močiutė panėšėdavo į seną katę, visada snaudžiančią jai prie šono, tuo metu ji jautusis labai saugi.

Ji sako, kad jaučiasi sena, kad jos širdis paseno, ir niekas jos nebegali sujaudinti. Anksčiau galėdavusi dėl visiško menkniekio išlieti gausybę ašarų, tiesiai iš širdies, tam nereikėdavę nė menkiausių pastangų ir buvę taip tikra.

Ji sako turėjusi draugę vardu Lingling, jos buvusios geriausios bičiulės nuo pat vaikystės. Ji buvusi tokia miela, jai tereikėdavę tik pasižiūrėti ir jos skruostuose atsirasdavusios duobutės. Dabar ji jau motina, visiškai apatiška, kalba monotoniškai, tarsi pusiau miegodama. Tačiau būdama maža mergaitė, ji čirkšdavusi kaip žvirblis, ir drauge juodvi galėdavusios visą dieną nesustodamos taukšti visokiausius niekus. Ji pasakoja, kad Lingling visada norėdavusi žaisti lauke. Bet kai prapliupdavęs lietus, ji paniurdavusi ir sakydavusi — noriu tave pasmaugti: ji taip stipriai spausdavusi kaklą, kad iš tikrųjų skaudėdavę.

Vieną vasaros vakarą juodvi sėdėjo prie ežero ir žiūrėjo į žvaigždes, ir ji pasakė, kad norėtų prie jos prisiglausti, o Lingling atsakė, kad norėtų būti mažąja mama. Jos kikeno ir stumdėsi. Mėnuo dar nebuvo patekėjęs. Ji paklausė: ar tu žinai, kad prieš pat patekant mėnuliui nakties dangus būna žaliai mėlynas, ach, ar esi kada mačiusi mėnulį, grakščiai slenkantį savuoju ratu, ar esi mačiusi kaip jis pakyla ir išsipučia, o tada išsiploja tarsi iškočiotas rūkas. Ji pasakoja, kad jos netgi girdėjo, kaip mėnulis plaukė medžių viršūnėmis, panašiomis į upėje vilnijančius vandens augalus, ir abidvi apsiverkė. Jų ašaros tryško lyg šaltinio vanduo, lyg mėnesienos šviesa, ir jų širdys išgyveno katarsį. Lingling plaukai — ji net dabar juos jaučianti — švelniai krito jai ant veido, jų skruostai buvo prisiglaudę vienas prie kito ir išmušti raudonio. Yra toks lotosas, sako ji, ne vandens lelija ar paprastas lotosas, jis mažesnis už paprastąjį lotosą, o už vandens leliją didesnis. Jis prasiskleidžia nakčia, ir jo auksiniai bei raudoni kuokeliai švyti tamsoje. Rausvi žiedlapiai tokie mėsingi, tarsi Lingling ausys, kai ji dar buvo jaunutė ir neturėjo nuostabiųjų plaukų, tokie žvilgantys, tarsi jos mažyčių rankelių nagučiai, ach, tais laikais jos išpuoselėti nagai atrodę kaip jūros kriauklelės. Vis dėlto rausvi žiedlapiai nėra blizgantys, jie drūti ir skleisdamiesi šiugžda.

Tu sakai, kad gali tai matyti, kad matai, kaip šiugžda lėtai besiskleidžiantys žiedlapiai, aksominiai aukso spalvos kuokeliai viduryje irgi šiugžda. Taip, sako ji. Tu paimi jos rankas. Ne, nereikia, sako ji, ji norinti, kad tu klausytumeisi jos. Ji sako, kad jaučiasi kažkaip didingai, tai kažkas tokio, ko tu nesupranti. Bet tai nereiškia, kad tu nenori to suprasti ar kad tu nenori suprasti jos. Ji sako, kad šitą didingumo jausmą lydinti šventa tyra muzika. Ji dievinanti Šventąją Motiną, tai, kaip Šventoji Motina laikanti Kūdikį, jos žvelgiančias žemyn akis, jos tokius trapius švelnių rankų pirštus. Ji sako irgi norinti būti motina, globoti kūdikį, tyrą, šiltą, putnią gyvybę, žįstančią jos pieną. Tai toks tyras jausmas, ar tu supranti? Tu sakai, kad mėgini suprasti. Tai reiškia, kad nesupranti, tu toks kvailas, sako ji.

Štai plonas užuolaidos sluoksnis, aiškina ji, ėjimas į vidų, sluoksnis po sluoksnio, yra tarsi slydimas, lyg kas lengvai praskleistų minkštučio šilko žaliai mėlynas užuolaidas ir praeitų pro jas, nebūtinai ką nors susitikdamas, tiesiog prasiskverbdamas savo keliu tarp vilnijančių užuolaidų. Negirdėti nė menkiausio garso, visus garsus sugeria užuolaidos. Tik vienintelė nata, vienintelė skaisti nata lėtai prasiskverbia pro užuolaidų tinklelį, kad neliktų jokių priemaišų. Tamsoje tvyro tarsi švelnios šviesos šaltinis, nušviečiantis kelią.

Ji sako turėjusi nuostabaus grožio tetą iš tėvo pusės, kuri dažnai vaikštinėdavusi po namus, prieš ją dėvėdama tik liemenėlę ir mažytes kelnaites. Ji vis norėdavusi prieiti ir paliesti jos nuogas šlaunis, bet niekada neišdrįsdavusi. Tuo metu ji tebuvusi liesa mergaitė ir galvojusi, kad niekada neišaugs tokia graži, kaip jos teta. Toji teta buvusi nuolat apsupta vaikinų ir meilės laiškų sulaukdavusi reguliariai, po kelis iš karto. Ji buvusi aktorė ir turėjusi gana daug gerbėjų, ji visad sakydavusi, kaip jie jai atsibodę, bet iš tikrųjų juos mėgusi. Galiausiai ji ištekėjusi už karininko, kuris ją budriai stebėjęs — jei ji grįždavusi namo kiek vėliau, jis surengdavęs jai tardymą ir netgi mušdavęs. Ji sako tada niekaip nesuprasdavusi, kodėl teta jo nepaliekanti ir nepadaranti galo šitai prievartai.

Ji pasakoja, kad kartą buvo įsimylėjusi mokytoją, jis mokė jų klasę matematikos, taip, tai buvusi tyra vaikiška meilė. Ji dievinusi jo balso skambesį, kai jis dėstydavęs pamoką. Matematika buvusi sausa ir nuobodi, bet kadangi buvo įsimylėjusi jo sodrų balsą, tai labai sąžiningai ruošdavusi ir pamokas. Kartą už egzaminą ji gavusi aštuoniasdešimt devynis ir pravirkusi. Ji prapliupusi raudoti vos tik prirašyti popieriai buvę grąžinti. Mokytojas paėmęs jos darbą ir pasakęs, kad dar kartą peržiūrėsiąs. Jis ištaisęs ir parašęs jai keliais balais daugiau, bet ji atsakė nenorinti tų kelių balų, tėškusi egzamino popierius ant grindų ir negalėjusi liautis sriūbavus prieš visą klasę. Tai buvusi tikra gėda, ir ji ėmusi jo vengti, nenorėdama su juo netgi sveikintis. Po vasaros atostogų jis daugiau jos klasei nebedėstęs, bet ji vis dar apie jį pagalvodavusi, jai patikęs jo balsas, tas stiprus sodrus balsas.

28

Nuo Šičian iki Dziangkou magistralės raitosi serpantinas, primenantis raudoją kaspiną. Autobusui, kuriame sėdžiu, kelią pastoja nedidukas raudonas furgonas, iš jo išlipa vyras ir moteris, abu su raudonais raiščiais ant rankų: raudono raiščio nešiojimas suteikia žmonėms ypatingą statusą, ir jie netgi gali kelti baimę. Jau pamanau, kad jie kažką seka ar ketina areštuoti, bet, laimei, pasirodo, kad tiesiog ketina patikrinti, ar keleiviai turi bilietus — tai Kelių valdybos departamento kontrolieriai.

Bilietus vairuotojas patikrino vos autobusui išjudėjus, pačioje pirmoje stotelėje. Vienas valstietis mėgino prasprukti nesusimokėjęs, bet vairuotojas durimis privėrė jo drobinį maišą, priversdamas jį susimokėti dešimt juanių už bilietą, o po to, išsviedęs maišą lauk ir nekreipdamas dėmesio į valstiečio maldavimus bei prakeiksmus, nuspaudė akseleratorių. Autobusas pradėjo važiuoti, ir valstiečiui teko iššokti. Kadangi kalnuose autobusai važiuoja retai, sėdintysis prie vairo mėgaujasi aukščiausia valdžia, o kiekvienas keleivis neslėpdamas rodo jam savo priešiškumą.