Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Nė vienas iš mūsų negalėjome net įtarti, kad tiedu, ryšintys raudonus raiščius, bus dar valdingesni nei vairuotojas. Vyriškis čiupinėja keleivių bilietus ir lenkia pirštus, šaukdamas vairuotojui:

— Išlipk, išlipk!

Vairuotojas klusniai išsiropščia iš autobuso. Moteris išrašo jam trijų šimtų juanių baudą, šimtą kartų didesnę, nei trijų juanių vertės bilietas, nuo kurio jis pamiršo nuplėšti kraštelį. Vienas gožia kitą — šis principas veikia ne tik gamtoje, jis tinka ir žmonių pasauliui.

Pirmiausia išgirstame, kaip vairuotojas lauke aiškina nepažįstantis keleivio ir jokiu būdu negalėjęs jam perparduoti bilieto, tada pradeda ginčytis su kontrolieriais. Galbūt todėl, kad vairuotojo pajamos pagal naująją darbo kontraktų sistemą yra didesnės už jų, o gal tiesiog norėdami parodyti raudonųjų raiščių galią, jie išlieka griežti ir teisingi ir nė neketina apeiti taisyklių. Po vingrių frazių ir garsių šūkavimų vairuotojas nutaiso beviltišką žvilgsnį ir ima desperatiškai maldauti. Visa tai trunka jau valandą ir autobusas vis dar nejuda. Žmonės, kurie skyrė baudą, ir žmogus, kuriam ta bauda buvo skirta, visiškai pamiršo žmones, kurie, užrakinti autobuse, visą šį laiką buvo pasmerkti kepti saulės liepsnose. Jų priešiškumas vairuotojui pamažu virsta neapykanta raudoniesiems raiščiams. Ir tik tada, kai visi ima baladoti į langus ir šaukti, moteris kontrolierė pastebi, kad šie žmonės kreipiasi būtent į ją. Ji greitosiomis suplėšo bilietą ir įbruka jį vairuotojui į saują, o vyras ima signalizuoti nedidele vėliavėle kontrolierių furgonui, padėdamas apvažiuoti autobusą. Galiausiai jie sulipa ir nuvažiuoja, paskui save palikdami dulkių debesį, savotišką galios išraišką.

Tuo tarpu vairuotojas atsitupia ir nė nemano keltis. Keleiviai kaišioja galvas pro langus ir, žinoma, kalba jam gražius žodžius, bandydami jį paguosti. Praeina dar pusvalandis, jie pamažu praranda kantrybę ir ima ant jo šaukti. Nebeapsikęsdamas jis pagaliau įlipa atgal į autobusą.

Netrukus mes privažiuojame kaimą. Niekas nei įlipa, nei išlipa, bet autobusas trūkteli, atsidaro priekinės ir užpakalinės durys, vairuotojas iššoka lauk ir išrėžia:

— Išlipkite, išlipkite! Autobusas toliau nevažiuos, reikia užsipilti kuro.

Ir nueina. Iš pradžių pasilikę autobuse keleiviai bando reikšti nepasitenkinimą, bet kadangi jų niekas nesiklauso, vienas po kito išlipa lauk.

Be mažyčio restoranėlio, palei kelią tėra nedidelė krautuvėlė, prekiaujanti cigaretėmis, alkoholiu ir visokiais niekniekiais. Joje taip pat galiam rasti pavėsį ir nusipirkti arbatos.

Saulė krypsta vakarop, bet net pavėsyje svilina karštis. Išgeriu vieną po kito du dubenėlius šaltos arbatos, bet autobusas vis dar nepripildytas degalų ir vairuotojo nematyti nė ženklo. Keisčiausia, kad visi keleiviai, gėrę pavėsyje arbatą ar ilsėjęsi po medžiais, nuklydo kas kur.

Nueinu jų ieškoti į restoranėlį, bet ten tik tušti kvadratiniai staliukai ir mediniai suolai. Niekaip nesuprantu, kur visi pasidėjo. Ieškodamas užeinu į virtuvę ir randu ten vairuotoją, sėdintį priešais dvi lėkštes keptų daržovių ir butelį vyno. Greta sėdi savininkas ir kažką tauškia.

— Kada autobusas ketina išvažiuoti? — paklausiu, nedovanotinai priešišku tonu.

— Rytoj šeštą ryto, — atsako jis, irgi ne ypatingai draugiškai.

— Kodėl?

— Negi nematai, kad aš geriu vyną? — klausia jis.

— Klausykit, gi ne aš jums tą baudą išrašiau. Suprantu, kad jūs pykstat, bet nereikėtų to išlieti ant keleivių, suprantat? — sakau susitvardydamas.

— Tu ką, nežinai, kad už vairavimą išgėrus skiriama bauda?

Nuo jo trenkia alkoholiu ir visišku neatsakingumu. Žiūrint, kaip jam valgant iš po raukšlėtos kaktos blizga mažytės akutės, mane apima nenusakomas įniršis, todėl stveriu butelį, sudaužau jam į galvą ir skubiai išeinu iš restoranėlio.

Grįžęs ant kelio ir pamatęs tuščią autobusą, staiga suprantu, kad žmonių pasaulyje iš tikrųjų nėra jokio racionalumo. Jeigu nebūčiau sėdęs į šitą autobusą, argi/ nebūčiau išvengęs viso šito streso? Nebūtų buvę jokio vairuotojo, jokių keleivių, jokių bilietų kontrolierių ir jokios baudos. Tačiau bėda ta, kad man vis tiek reikia susirasti, kur pernakvoti.

Grįžtu prie arbatos prekystalio ir pastebiu ten vieną iš keleivių.

— Prakeiktas autobusas neketina važiuoti, — sakau.

— Žinau, — atsako jis.

— Kur ketinat nakvoti?

— Vis dar ieškau.

— Kur išsivaikščiojo visi kiti keleiviai? — klausiu.

Jis sako, kad jie vietiniai, jie visada turi pas ką nueiti, o laikas jiems mažai ką tereiškia, diena anksčiau ar diena vėliau — visai nesvarbu. Tačiau jam būtinai reikią pasiekti apylinkės centrą iki šio vakaro, kad ryt iš pat ryto galėtų keliauti į kalnus. Jis siunčiamas iš Guijang zoologijos sodo, kurį pasiekė telegrama iš Jinhongo apylinkės, pranešanti apie kalnuose valstiečių pagautą pusiau paukštį, pusiau žuvį. Jeigu jis ten nusigaus bent kiek vėliau, šitas padaras gali nugaišti.

— Nugaiš, tai nugaiš, — sakau, — argi jie tave už tai nubaus?

— Ne, — sako jis, — tu nesupranti.

Atsakau, kad šio pasaulio suprasti neįmanoma.

Jis sako omenyje turintis šitą pusiau paukštį, pusiau žuvį, o ne pasaulį.

Atsakau, kad nėra didelio skirtumo tarp šito pusiau paukščio, pusiau žuvies ir pasaulio.

Jis išsitraukia telegramą ir rodo ją man. Ten parašyta: „Šios apylinkės valstiečiai gyvą pagavo keistą padarą, pusiau paukštį ir pusiau žuvį. Atvykite, kaip galima greičiau, ir nustatykite jo tapatybę.“ Jis sako, kad į zoologijos sodą kartą buvo atėjusi telegrama, kurioje buvo pranešama apie kalnų srovės nuplautą keturiasdešimties-penkiasdešimties dzinių svorio salamandrą, bet kol siųstasis žmogus atvykęs, gyvis ne tik kad nugaišęs, bet buvęs pasidalytas kaimiečių ir suvalgytas. Buvę nebeįmanoma atkurti kūno, todėl nebuvę galima padaryti pavyzdžio. Šį kartą jis geriau palauksiąs kelkraštyje, gal kokia pakeleivinga mašina galėsianti jį pametėti.

Kurį laiką pastoviu su juo kelkraštyje. Keletas sunkvežimių pralekia pro šalį, jis kaskart sumojuoja telegrama, bet niekas nekreipia į jį dėmesio. Šiaip ar taip, tai visai ne mano misija — gelbėti pusiau paukštį, pusiau žuvį ar net pasaulį, tai kokio velnio aš čia ryju tas dulkes? Juk galėčiau nueiti į restoranėlį ir ko nors užkąsti.

Maistą atnešusios moters pasiteirauju, ar negalėčiau čia pernakvoti. Ji, matyt, pagalvoja, kad klausiu, ar ji aptarnauja klientus, ir pervėrusi mane žvilgsniu atrėžia:

— Gal tu aklas? Čia gi restoranas!

Tyliai sau prisiekiu, kad į tą autobusą daugiau nebelipsiu, tačiau dar likę apie šimtas kilometrų, tai pėsčiomis užtruktų dvi dienas. Grįžtu atgal ant kelio, bet žmogaus iš zoologijos sodo nebematyti. Negi jam tikrai pavyko kažką susistabdyti?

Saulė greitai pasislėps už kalnų, prie arbatos prekystalio buvę suolai sunešti vidun. Nuo kelio apačioje atsklinda būgnų dundėjimas — ten turėtų kažkas vykti. Pažvelgiu žemyn nuo šlaito ir man prieš akis atsiveria čerpėmis dengti namų stogai, o tarp jų akmenimis išgrįsti tarpai. Tolėliau matyti ryžių laukai, ankstyvieji pasėliai jau pasodinti ir kai kur laukuose matyti suartas juodas dirvožemis...

Žengiu žemyn nuo šlaito paskui būgnų dudenimą. Pylimu eina valstietis atraitotom kelnių klešnėm, jo blauzdos aplipusios purvu. Kiek tolėliau vaikas veda už virvės buivolą link tvenkinio, telkšančio prie pat kaimo. Žvelgiu į dūmus, kylančius iš kaminų, styrančių virš apačioje kūpsančių stogų, ir mano širdį užplūsta ramybė.