Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Tu labai stiprios valios, — sakau.

Jis atsako, kad jei būtų buvęs lėtesnis arba jei žaizda būtų bent porą centimetrų aukščiau, jis būtų miręs.

— Prarasti ranką ar gyvybę — kas galėtų dėl to ginčytis? Netgi vabzdys maldininkas nusiplėštų savo sparną, kad išsaugotų save.

— Bet juk jis vabzdys, — sakai.

— Na ir kas, kad vabzdys? Žmonės juk nėra menkesni už vabzdžius. Varlės gali nusikąsti sau koją, kad ištrūktų iš spąstų, o žmogus juk tikrai turi daugiau proto už varles.

Jis numeta dešimties juanių banknotą ant stalo, nenori, kad aš mokėčiau už jo lakštinius. Jis sako, kad šiuo metu užsiima pirkimais ir pardavimais ir uždirba ne mažiau nei tokie išsilavinę žmonės, kaip aš.

Pakeliui vis klausinėju apie gyvatę čičun, kol pagaliau kelyje į Fandzingo kalną, kaimelio, kuris vadinasi kažkaip panašiai į Vensiao ar Šičangą, prekių sandėlyje saulės svilinamame kieme pastebiu džiūstančias gyvačių čičun išnaras. Jos atrodo visiškai taip, kaip jas apibūdino Tangų dinastijos intelektualas Liu Zongjuanis: „Juodas kūnas baltais raštais.“ Tai ypač vertinamas ir kinų medicinoje naudojamas vaistas, puikiai atpalaiduojantis raumenų įtampą, pagerinantis kraujo apytaką, padedantis atsikratyti reumato ir persišaldymo. Kainuoja didelius pinigus, todėl visada atsiranda drąsių vaikinų, rizikuojančių savo gyvybe.

Liu Zongjuanis manė, kad šis gyvis pavojingesnis už tigrą, ir tęsė pamąstymus, kad griežtos vyriausybės irgi kartais būna žiauresnės už tigrus. Jis buvo provincijos valdytojas, tuo tarpu aš tesu paprastas žmogus. Jis buvo intelektualas valdininkas ir visą savo gyvenimą pirmiau rūpinosi pasaulio reikalais, tuo tarpu aš blaškiausi po pasaulį, rūpindamasis tik savo paties gyvenimu.

Vien pamatyti apdorotą ir išdžiovintą šitos gyvatės išnarą negana, man rūpi išvysti ją gyvą, sužinoti, kaip ją atskirti, sužinoti, kaip nuo jos apsiginti.

Tik pasiekęs Fandzingo kalno, laikomo šių gyvačių karalyste, prieigas, pagaliau išvystu dvi iš jų. Jos buvo atimtos iš brakonierių ir laikomos metaliniame narve rezervato prižiūrėtojų stotyje. Pagaliau pasitaiko proga jas įdėmiau apžiūrėti.

Mokslinis jų pavadinimas — duobagalvės skydasnukės angys. Abi ilgesnės, nei dviejų metrų, apimtimi nestoresnės už riešą, o nedidelė dalis uodegos dar siauresnė, kūnas nenusakomos pilkšvai rudos spalvos su pilkšvai baltais trikampiniais raštais, todėl jos taip pat dar vadinamos šachmatinėmis gyvatėmis. Jos neatrodė pavojingos, susirangiusios kur ant uolos panėšėtų į gniužulą žemių. Bet įsižiūrėjus įdėmiau, grublėta, buka trikampė galva turėjo į viršų išriestą žvynuotą nosį ir porą smulkių, graudžių, blausių akučių. Jų juokingai godūs žvilgsniai priminė Septintos Eilės Sezamo Valdininką — juokdarį iš tradicinės kinų operos. Tačiau jos puola ir kerta ne akimis, tarp akių ir šnervių yra įpjova su unikaliu temperatūros jutikliu, jaučiančiu net infraraudonuosius spindulius ir galinčiu atskirti temperatūros pokytį iki vienos dvidešimtosios laipsnio trijų metrų spindulio atstumu. Jei pasirodo gyvūnas, kurio temperatūra šiltesnė už jų pačių, jos gali prišliaužti ir kirsti labai tiksliai. Visa tai sužinau iš rezervato gyvačių įkandimų tyrinėtojo, prieš pat išsiruošdamas į Ui kalnus.

Kaip tik šiame kelyje, kuriuo traukiu toliau, greta Juanio upės intako Čenio ištakų, vis dar neužterštoje Dzinio upėje — tobulai skaidrus vanduo. Galinga srovė nusineša besišlapinančius karves ganiusius berniukus, girdėti jų klyksmai, ir tik už kelių šimtų metrų juos pagaliau ištraukia į krantą, nors viskas girdėti, lyg būtų čia pat. Žemiau, palei krantą, maudosi nuoga mergaitė. Pamačiusi keliu pravažiuojančius dviračius, ji sustingsta, lyg būtų didysis baltasis garnys, nuseka žvilgsniu judindama tik kaklą. Plieskiant kaitriai vidurdienio saulei, spinduliai mirguliuoja vandens paviršiuje, ir visa tai neturi nieko bendra su gyvatėmis čičun.

31

Ji garsiai juokiasi, klausi, ko ji juokiasi, ir ji sako esanti laiminga, nors iš tikrųjų visiškai nesanti laiminga, tiesiog stengiasi apsimesti laiminga, ji nenorinti, kad kiti žinotų, jog ji nelaiminga.

Ji sako kartą ėjusi pagrindine gatve ir pamačiusi vyrą, besivejantį nuvažiuojantį troleibusą. Jis pusiau bėgo, pusiau strykčiojo ant vienos kojos pirštų galų ir iš visų jėgų šaukė. Pasirodo, jam išlipant, troleibuso durys privėrė jo batą. Greičiausiai tai buvo iš kažkur atvykęs valstietis. Nuo mažens mokytoja mokiusi, kad iš valstiečių negalima juoktis, kai ji paaugusi, jos motina ją perspėjusi, kad vyrų akivaizdoje negalima krizenti, tačiau ji niekaip negalėjusi liautis garsiai juoktis. Kai ji taip pratrukdavusi, žmonės imdavę į ją spoksoti, ir tik vėliau ji supratusi, kad jos juokas buvo suprantamas kaip kvietimas, vyrai, pilni nedorų ketinimų, galvodavo, kad ji flirtuoja. Vyrai į moteris visada žiūri kažkaip kitaip, net jei šios neduoda tam jokio pagrindo, jie vis tiek klaidingai viską interpretuoja.

Ji sako, kad jos pirmas kartas buvęs su vyru, kurio ji nemylėjusi. Kai jis įsiskverbė į ją, nežinojo, kad ji dar buvo nekalta, ir paklausė, ko ji verkianti. Ji atsakiusi, kad ne iš skausmo, kurio nebegalėjusi pakelti, bet dėl to, kad jai buvę gaila savęs. Jis pamėgino nušluostyti jos ašaras, bet jos nebuvę skirtos jam, ir ji jį atstūmusi. Ji užsisagsčiusi palaidinę ir bandžiusi prieš veidrodį susitvarkyti išsitaršiusius plaukus, jai nereikėję jo pagalbos, jis būtų viską tik dar labiau sugadinęs. Jis su ja pasismagino, silpnumo akimirką ja pasinaudojo.

Ji nesako, jog jis ją privertė jėga. Jis pakvietė ją į savo kambarį pietų, ji užėjusi, išgėrusi taurę vyno, pasijutusi truputį laiminga, bet ne iš tikrųjų laiminga, ir pradėjusi juoktis, visai kaip dabar.

Ji sako nekaltinanti vien jo. Tuo metu ji pati norėjusi to, kas būtų galėję nutikti, ir vienu atsikvėpimu išgėrusi pusę taurės. Ji pasijutusi lengvai apsvaigusi, ji neįsivaizdavusi, kad vynas gali būti toks stiprus. Ji supratusi, kad jos skruostai liepsnojo, ir ėmusi kvailai kikenti. Tada jis ją pabučiavo, parvertė ją ant lovos, ne, ji nesipriešinusi, ji supratusi tai, kai jis nutraukė sijoną.

Jis buvo jos dėstytojas, ji — jo studentė, taip neturėjo atsitikti. Ji girdėjusi žingsnius, nutolstančius ir priartėjančius koridoriuje anapus kambario sienos, žmonės nesiliovė šnekėti, žmonės visada aptarinėja tiek daug visiškai bereikšmių dalykų. Buvo pusiaudienis, ir žmonės grįždavo į savo bendrabučius, papietavę valgykloje, ji aiškiai juos girdėjusi. Šitoje aplinkoje ji jautusis lyg vagis, ji baisiai susigėdusi. Gyvulė, gyvulė, sakiusi ji sau mintyse.

Po to ji atidariusi kambario duris ir išėjusi atstatyta krūtine ir aukštai iškelta galva. Vos pasiekus laiptus, kažkas pašaukė ją vardu, ir ji pasakoja, kad tuo metu ją išmušęs karštis, tarsi jos sijonas būtų pasikėlęs, o po juo ji nebūtų nieko apsimovusi. Laimei, laiptinėje šviesos būta visai menkos. Pasirodo, ją šaukė jos grupiokė, kuri buvo ką tik įėjusi į koridorių ir norėjo, kad ji ją palydėtų pas tą patį dėstytoją užsirašyti į kito semestro kursus. Ji atsakiusi neva skubanti į kiną, neturinti laiko ir išbėgusi lauk. Bet vis dar atsimenanti tą akimirką, kai išgirdo savo vardą, ji sako, kad jos širdis vos neiššokusi iš krūtinės. Netgi tada, kai ji jam atsidavusi, jos širdis taip baisiai nesidaužiusi, kaip tą akimirką. Galiausiai ji atkeršijusi, atkeršijusi už visus tuos nerimo ir baimės metus, ji atsikeršijusi sau. Ji sako, kad tą dieną stadione akinamai spindėjusi saulė ir jos šviesoje pasigirdęs širdį veriantis klyksmas, tarsi skustuvo ašmenys rėžtų stiklą.