Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tie vyrai to nusipelnė, sako ji.

Vis dėlto, pirmoji ravėti laukų su skarele ant veido išsiruošė Sunio Ketvirtojo žmona. Seniai kalbėjo: „Už nusikaltimą reikia atsakyti šiame pasaulyje.“ Tačiau kaip? Tai neaplenkė net Senio Lu žmonos — ją užpuolė mastitas ir jos krūtys visai nupuvo. Šitokio likimo išvengti galėjo tik netekėjusios merginos ir vaikai, kurie buvo išvežti į kitą kaimą.

Baigei pasakoti? Paklausė ji.

Baigiau.

Ji sako, kad jai ši istorija šlykšti.

Nes tai vyriška istorija.

Bet argi istorijoje nebuvo ir vyrų, ir moterų?

Žinoma, sakai, esama vyriškų istorijų, kurias vyrai pasakoja moterims, ir vyriškų istorijų, kurių moterys mėgsta klausytis. Klausi, kurią iš šių ji norėtų išgirsti?

Ji sako, kad kuo toliau, tuo tavo istorijos baisesnės ir žiauresnės.

Tu sakai, kad toks jau tas vyrų pasaulis.

O koks gi tada tas moterų pasaulis?

Tik moterys ir žino, koks tas moterų pasaulis.

Vadinasi, ryšys neįmanomas?

Yra dvi skirtingos perspektyvos.

Bet juk meilė gali būti tas ryšys.

Tu klausi, ar ji tikinti meile.

Jeigu aš netikėčiau meile, kam tada jos ieškočiau? Į klausimą klausimu atsako ji.

Tai todėl, kad tu vis dar nori ja tikėti.

Jeigu būtų tik aistra, bet nebūtų meilės, kokią prasmę turėtų žmogaus gyvenimas?

Tu sakai, kad tai moteriška filosofija.

Liaukis sakęs „moteris, moteriška“, moteris — irgi žmogus.

Visus mus iš molio nulipdė Niuva61.

Ar toks tavo požiūris į moteris?

Tu sakai, kad tai tik tavo teiginys.

Teiginys irgi yra požiūris.

Tu sakai, kad nebenori ginčytis.

32

Sakai, kad tavo istorijos jau išsibaigė, kad visos jos vienodos, kad vulgarios, kad primena gyvatės čičun nuodus. Jau mieliau pasiklausytum moteriškų istorijų, arba istorijų, kurias moterys pasakoja vyrams.

Ji sako nesugebanti pasakoti istorijų, kitaip nei tu, kuris gali jas tiesiog čia pat išgalvoti. Ji geidžianti tiesos, absoliučiai atviros tiesos.

Moteriškos tiesos.

Kodėl būtinai moteriškos tiesos?

Todėl, kad vyriška tiesa neatitinka moteriškos tiesos.

Tu kuo toliau, tuo daraisi keistesnis.

Kodėl?

Todėl, kad jau turi mane, o kai turi — nebevertini, tai jums, vyrams, labai būdinga.

Bet juk tu pripažįsti, kad šalia vyriško pasaulio egzistuoja ir moteriškas pasaulis?

Nebekalbėk man daugiau apie moteris.

Tai apie ką kalbėti?

Kalbėk apie savo vaikystę, kalbėk apie save. Ji nenorinti klausytis tavo istorijų, ji norinti sužinoti apie tavo praeitį, vaikystę, tavo motiną, tavo senelį, tavo pačias pirmąsias minutes, tavo prisiminimus nuo pat lopšio, ji norinti sužinoti viską iš eilės, net pačius slapčiausius tavo jausmus. Tu sakai, kad jau pamiršai. Ji sako norinti padėti tau prisiminti, ji norinti padėti tau prisiminti pamirštus žmones ir įvykius, ji norinti kartu klaidžioti po tavo prisiminimus, nuklysti giliai giliai iki pačios tavo sielos, patirti kartu tą gyvenimą, kurį tu jau patyrei.

Tu sakai, kad ji nori turėti tavo sielą. Taip, sako ji, ne tik tavo kūną, nes norėdama turėti tave, ji privalanti turėti visą tave. Ji norinti klausytis tavo balso, kai klaidžios po tavo prisiminimus, ji norinti įsivaizduoti juos kartu su tavimi, susirangyti tolimiausiame tavo sielos kamputyje ir kartu su tavimi žongliruoti tavo prisiminimais, ji sako norinti irgi tapti tavo siela.

Štai tikroji suvedžiotoja, sakai. Taip, sako, ji norinti virsti tavo nervų galiukais, ji norinti, kad liestum jos pirštais, matytum jos akimis, kartu su ja įsivaizduotum, kartu su ja įkoptum į Lingšanį, o nuo Lingšanio viršūnės ji norinti pažvelgti žemyn į visą tavo sielą, netgi į tas paslaptis, kurių tu gėdijiesi ir slepi tamsiausiam šešėly. Ji negailestingai tęsia, kad netgi tavo juodžiausi poelgiai neturėtų būti nuslėpti, ji norinti matyti viską kaip įmanoma aiškiau...

Klausi, ar ji nori, kad tu išpažintum jai savo nuodėmes? Oi, nesureikšmink visko taip smarkiai. Juk dar lieka ir tavo paties valia, pavyzdžiui, meilės galia, sako ji, ar ne?

Tu sakai, kad jai neįmanoma pasipriešinti, ir klausi, nuo kur ji nori, kad tu pradėtum. Ji sako, kad pradėtum nuo kur tik nori, tėra vienintelė sąlyga — tu turi kalbėti apie save.

Pasakoji, kad vaikystėje nuėjei pas būrėją, tik nebepameni, kas tave pas jį nuvedė — mama ar močiutė.

Nesvarbu, sako ji.

Tu labai aiškiai prisimeni, kad tas būrėjas turėjo baisiai ilgus nagus ir sudarinėjo tavo horoskopą, stumdydamas mažytes žalvarines šachmatų figūrėles po aštuonių trigramų lentelę ir sukiodamas kompasą. Klausi, ar ji yra girdėjusi apie senovinę mokyklą, kuri gali išpranašauti žmogaus gyvenimą, mirtį ir ateitį iš Zivei žvaigždyno? Pasakoji, kad, pastumdamas žalvarinę figūrėlę, jis garsiai spragteldavo nagais, buvo baisu, o jis monotoniškai niūniavo užkalbėjimus: „ba ba ka ka, ka ka ba ba, šitas vaikas gyvenime turės daug bėdos su demonais, jo tėvai iš praeito gyvenimo nori jį susigrąžinti, todėl jam bus sunku išgyventi, praeitame gyvenime jis turi per daug įsiskolinimų.“ Tavo mama, o gal tavo močiutė paklausė, ar esama kokio būdo šitą pražūtį išsklaidyti? Jis atsakė, kad šitas vaikas turi pakeisti savo išvaizdą, kad, kai įsižeidusios dvasios išsikvies jo sielą, jo nebeatpažintų. Labai aiškiai prisimeni, kaip tavo močiutė, nutaikiusi progą, kai šalia nebuvo tavo mamos, tau vėrė auskarą. Ausies spenelį ji įtrynė žalia sojos pupele ir žiupsneliu druskos, sakydama, kad neskaudės, tačiau, jai dar betrinant, ausies spenelis ištino ir ėmė vis labiau ir labiau skaudėti. Vis dėlto, kai ji jau pasiėmė adatą ir ketino durti, grįžo mama ir kilo didelis triukšmas. Ji ilgai bambėjo, tačiau šitos idėjos buvo priversta atsisakyti, tuo tarpu tu dėl ausies vėrimo dar nebuvai tvirtai apsisprendęs.

Klausi, ką dar ji norėtų išgirsti? Sakai, kad negalima būtų teigti, jog tavo vaikystėje nebūta laimingų akimirkų. Kartą tu plaukiojai prausimosi kubilu po vandeniu užlietas gatveles, irdamasis senelio lazda. Taip pat prisimeni, kaip vienais metais, per Duanvu šventę, mama ištepliojo tavo ausis kažkokia oranžine arseniko rūda, sumaišyta su spiritu, ir ant kaktos užrašė hieroglifą „karalius“, sakydama, kad tai apsaugos nuo vasarą plintančių šunvočių ir opų. Tau tai atrodė šlykštu, ir jai nespėjus užbaigti hieroglifo, tu išsprūdai ir pabėgai. Dabar ji mirusi, seniai mirusi.

Ji sako, jog jos mama irgi mirusi, ji mirė nuo ligos Gegužės septintosios kadrų mokykloje. Važiuodama į kaimą, ji jau sirgo. Tuo metu visas miestas buvo karinėje parengtyje, žmonės evakuojami. Buvo kalbama, kad ketina pulti ilgaplaukiai rusai. Taip, sako ji, jai yra tekę būti pabėgėle. Traukinių stoties perone stovėjo išsirikiavusi sargyba, ne tik kareiviai su raudonais skiriamaisiais ženkleliais ant apykaklių, bet ir milicininkai civiliai, apvilkti tokiomis pat uniformomis su raudonais raiščiais ant rankų. Grupė nusikaltėlių, kurie turėjo būti perauklėti darbo ūkiuose, marširavo po platformą, apsupti kareivių palydos. Jie vilkėjo skarmalais ir priminė būrelį elgetų. Pagyvenę vyrai ir moterys, kiekvienas ant kupros prisirišęs po ritinį patalynės, nešini emaliuotais puodeliais ir ryžių dubenėliais, garsiai visi kartu dainavo: „Sąžiningai, galvas nuleidę, savo nusikaltimus mes pripažįstam. Tas, kas priešinsis Reformai, mirtį prisišauks.“ Ji pasakoja, kad jai tuo metu buvę vos aštuoneri, ir ji ėmusi verkti bei kvailai užsispyrusi nelipti į traukinį. Ji gulėjusi ant žemės ir klykusi: noriu namo. Jos motina mėginusi ją įkalbėti, sakydama, kad kaime yra daug smagiau, nei drėgnoje oro pavojaus slėptuvėje, ir jeigu ji toliau raitysis, jos nugara perlūšianti pusiau. Į kaimą važiuoti buvę iš tikrųjų geriau, oras buvęs šviežesnis ir motinai nebereikėję daugiau prašyti, kad ji kasnakt padaužytų jai nugarą. Kadrų mokykloje su motina ji būdavusi kasdien. Kai suaugusieji mokėsi Pirmininko Mao posakius ir gausybę laikraščių vedamųjų, ji sėdėdavusi motinai ant kelių, o kai šie eidavę dirbti laukų, ji eidavusi drauge ir žaisdavusi kur nors netoliese, kai jie nuiminėdavę derlių, ji netgi padėdavusi rinkti ryžių varpas. Jiems patikdavę ją juokinti, ir tai buvęs laimingiausias laikas jos gyvenime. Tiesą sakant, jai visai patikusi Kadrų mokykla, išskyrus tas muštynes, kai buvęs iškritikuotas dėdė Liangas. Jie nuvertę jį nuo taburetės, ant kurios jis stovėjęs, ir šis išsikūlęs priekinius dantis, o iš burnos ėmęs žliaugti kraujas. Aplink Kadrų mokyklą augę galybė arbūzų, visi jų prisipirkdavę ir kaskart valgydami kviesdavęsi ją. Gyvenime jai daugiau niekada nėra tekę šitaip prisivalgyti arbūzų.