Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tu sakai, kad prisimeni Naujųjų metų vakarėlį tais metais, kai baigei vidurinę mokyklą. Tada tu pirmą kartą šokai su mergaite ir vis lipai jai ant kojos. Tau buvo baisiai nepatogu, bet ji sakė, kad nieko tokio. Tą naktį lengvai snyguriavo ir snaigės tirpo tau ant veido. Vakarėliui pasibaigus, tu bėgai visą kelią iki namų, norėdamas pasivyti tą mergaitę, su kuria šokai...

Nepasakok apie kitas moteris!

Tu pasakoji apie senąją katę, kuri buvo tokia tingi, jog nesiteikdavo net pelės pagauti.

Nepasakok apie senas kates.

Tai apie ką papasakoti?

Papasakok, ar matei ją, tą mergaitę?

Kokią mergaitę?

Tą, kuri nuskendo.

Tą studentę, kuri buvo išsiųsta į kaimą? Tą, kuri nusiskandino įšokusi į upę?

Ne.

Tai apie kurią tada?

Apie tą, kurią jūs išviliojot nakčia pasimaudyti upėje, o tada ją išprievartavot!

Tu sakai, kad tada nėjai.

Ji sako, kad tu turėjai eiti.

Tu sakai, kad galėtum prisiekti!

Bet tu lietei ją.

Kada?

Po tiltu tamsoje tu irgi ją lietei, jūs, berniukai, visi tokie nedori. Tu sakai, kad tada dar buvai per mažas, tu neišdrįsai.

Ji sako, kad tu tikrai į ją žiūrėjai.

Žinoma, žiūrėjai, ji nebuvo tik daili, ji buvo labai graži.

Ji sako, kad tu ne šiaip sau žiūrėjai, tu žiūrėjai į jos kūną.

Tu sakai, kad tik norėjai pažiūrėti.

Netiesa, tu į ją žiūrėjai.

Tu sakai: tai neįmanoma.

Žinoma, kad įmanoma! Tu krėsdavai visokias niekšybes, tu dažnai užeidavai į namus.

Nori pasakyti — į jos namus?

Į jos kambarį! Tu privertei ją pasikelti marškinėlius.

Kokiu būdu?

Ji stovėjo prie sienos.

Tu sakai, kad ji pati juos pasikėlė.

Šitaip? Klausia ji.

Šiek tiek aukščiau, sakai.

Nejaugi po jais ji nieko nedėvėjo? Netgi liemenėlės?

Jos krūtinė dar tik buvo pradėjusi bręsti, jos krūtys jau kyšojo, bet speneliai vis dar buvo susiraukšlėję.

Liaukis apie tai kalbėjęs!

Tu sakai, kad tai ji norinti, jog tu kalbėtum.

Ji sako nenorinti, kad tu apie tai kalbėtum, ji sako nenorinti to klausytis.

Tai apie ką kalbėti?

Tiesiog kalbėk apie bet ką, tik nekalbėk apie moteris.

Klausi jos, kodėl.

Ji sako, kad mylėdamasis tu nesi su ja.

Nesąmonė! Tu sakai, kad ji tai išsigalvoja.

Ji sako nenorinti girdėti, nieko nebenorinti žinoti.

Atsiprašau, pertrauki ją.

Nebekalbėk daugiau apie nieką.

Tada, sakai, klausysiesi jos.

Ji sako, kad tu nuo pat pradžių nesiklausai, ką ji sako.

Tu klausi, ar Kadrų mokykloje ji visą laiką tik ir valgė arbūzus? Tu toks nuoboda, sako ji.

Tu maldauji, kad ji tęstų pasakojimą toliau, ir žadi daugiau nebepertraukinėti.

Ji sako, kad daugiau nebeturinti, ko pasakyti.

33

Iš Dziangkou miestelio plaukiant Taipingo upe aukštyn, pro Dzindziango šaltinį, kalnų išsidėstymas abiejuose krantuose darosi vis keistesnis. Praplaukus aptvertą Panči gyvenvietę, kurioje susimaišę drauge gyvena miao, tudzia ir han tautelės, patenkama į gamtos rezervatą. Čia tankiai miškais apžėlę kalnai susiglaudžia, upė irgi susiaurėja ir ima gilėti. Rezervato prižiūrėtojo stotis — dviaukštis plytinis pastatas, įsitaisęs Heivanio upės vingyje. Pats prižiūrėtojas — aukštas, tamsus, lieknas pusamžis vyras trumpai kirptais plaukais ir lieso, tamsaus veido, apžėlusio barzda. Tai jis iš brakonierių atėmė tas dvi mano matytas čičun gyvates. Jis sako, kad gyvatės čičun labai dažnai sutinkamos tarp laukinių kanapių abiejuose upės krantuose.

— Tai gyvačių čičun karalystė, — sako jis.

Mąstau, kad tik dėl čičun gyvačių šis gabalėlis pirmykščio subtropinio miško ir amžinai žaliuojančių plačialapių pomiškio augalų ir buvo išsaugotas.

Iš pradžių jį buvo paėmę į armiją, vėliau jis tapo kadriniu darbuotoju, teko daug keliauti, bet sako, kad dabar niekur nebenorėtų išvykti. Ne taip seniai jis atsisakė užimti Visuomeninio saugumo departamento poskyrio viršininko ir Rezervato botanikos skyriaus ūkio dalies direktoriaus postus, nes jam geriau vienam prižiūrėti kalną, kuris jį pavergė.

Jis pasakoja, kad dar prieš penkis metus į kaimą ateidavo tigrai ir pjaudavo galvijus, bet šiandien niekam net menkiausių pėdsakų nebepasitaiko aptikti. Pernai, kai valstiečiai užmušė leopardą, jis konfiskavo jo kūną ir išsiuntė į rezervato administracijos skyrių mieste. Griaučiai iš pradžių buvo išmirkyti arsenike, ir tik po to iš jų padarytas pavyzdys bei užrakintas ekspozicinėje salėje, tačiau jį vis tiek pavogė. Kažkas užsliuogė lietaus vamzdžiu ir įsibrovė pro langą. Jeigu arseniko prisigėrę kaulai buvo palaikyti tigro kaulais, parduoti, ir kažkas išmirkė juos spirite bei jį išgėrė, tai ilgaamžiškumas jam buvo garantuotas greitai ir su visam.

Jis sako, kad nėra aršus ekologijos agitatorius ir nesiima organizuoti tyrimų, jis tiesiog prižiūri kalnus. Kai buvo pastatyta šita stotis, jis nusprendė pasilikti. Antrame aukšte yra keletas kambarių, taigi jis gali priimti specialistus ir mokslininkus, taip prisidėdamas prie jų tyrinėjimų ir įvairių rūšių pavyzdžių rinkimo.

— Nejaugi ištisus metus būdamas pats sau vienas kalnuose nepasijuntate vienišas? — klausiu, matydamas, kad jis neturi nei šeimos, nei vaikų.

— Moteris yra labai sunkus reikalas.

Čia jis pradeda pasakoti apie tuos laikus, kada dar buvo kareivis. Kultūrinės Revoliucijos metais moterys taip pat prisidėjo prie bendros sumaišties. Buvo tokia civilinės milicijos apmokyta devyniolikmetė, provincijoje pagarsėjusi kaip viena geriausių šaulių. Per ginkluotą susirėmimą ji kartu su būriu pasitraukė į kalnus ir penkiais šūviais iš eilės nudėjo penkis kareivius iš juos apsupusios kuopos. Kuopos vadas baisiausiai įsiuto ir įsakė paimti ją gyvą. Kai jai pasibaigė šoviniai, jie ją sugavo, išrengė, ir vienas iš kareivių suvarė iš automato visą apkabą jai į vaginą. Jam teko šiek tiek padirbėti personalo skyriuje nedidukėje kasykloje. Kai vyrai susimušdavo dėl moters, peiliai nusidažydavo krauju, ir tai tik viršūnėlės visų tų kasdieninių komplikacijų, kurias sukelia moterys. Jis taip pat kažkada turėjo žmoną, bet jie išsiskyrė, ir jis daugiau nebeketina vesti.

— Tu gali čia pasilikti ir rašyti savo knygą, gerai turėti su kuo išgerti. Valgydamas aš visada išgeriu, nedaug, bet truputį — visada.

Priešais namą per rąstą, permestą per upės linkį, eina kaimietis, nešinas nedidelių žuvyčių vėriniu. Stoties prižiūrėtojas šūkteli jam pavymui, sakydamas, kad turi svečių, ir liepdamas nešti jas čionai.

— Aš tau pagaminsiu žuvies su sezamu ir čili pipirais, labai tiks prie vyno.

Užsinorėjęs šviežios žuvies, jis gali paprašyti kaimiečių, kad parneštų jam iš turgaus. O gyvenvietėje, dvidešimt li nuo čia, neseniai įsisteigė nedidukė krautuvėlė, kurioje galima įsigyti alkoholio ir cigarečių. Be to, jis nuolat gauna sojų varškės, nes kaimiečiai ją gamindami visada dalį atiduoda jam. Dar jis laiko keletą vištų, taigi vištiena ir kiaušiniai taip pat ne problema.

Popiet tamsžalio kalno papėdėje jis ir aš geriame vyną ir vaišinamės žuvimi su sezamais bei čili pipirais ir garuose virta pasūdyta mėsa.

— Štai kur tikrasis nemirtingųjų gyvenimas, — sakau.

— Mirtingųjų ar nemirtingųjų — nežinau, tačiau čia tikrai ramu ir nekankina jokie rūpesčiai. Mano darbas paprastas: į kalnus veda vienas vienintelis takas, ir jis visada man prieš akis, man belieka tik atlikti savo pareigą ir prižiūrėti šitą kalną.