Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Su visiškai nepažįstamais?

Taip tik geriau, netenka atsidurti keblioje situacijoje, netyčia susitikus.

Tu klausi, ar ji tai dažnai daro?

Kai tik užsigeidžianti.

O jei nepavyksta rasti tinkamo vyro?

Jie visai nesunkiai surandami, tereikia duoti ženklą akimis, ir jie prisistato.

Tu sakai, kad jei ji duotų akimis ženklą, tu nebūtinai eitum.

Ji sako, kad tu nebūtinai išdrįstum, bet yra daugybė tokių, kurie išdrįsta. Argi ne to nori visi vyrai?

Bet juk tu žaidi su vyrais?

Negi tik vyrai gali žaisti su moterimis? Kas čia tokio keisto?

Tu sakai, kad tokiu atveju ji žaidžianti ir su savimi.

O kodėl gi ne?

Šitoj purvynėj!

Ji pradeda kikenti ir sako, kad tu jai patinki, bet tai ne meilė. Ji sako, kad tu turėtum pasisaugoti, nes jei ji iš tikrųjų tave įsimylėtų...

Tai būtų katastrofa.

Ji klausia, kam būtų katastrofa — jam ar jai?

Tu sakai, kad katastrofa būtų ir tau, ir jai.

Tu protingas, ir tavo aštrus protas jai labiausiai patinka.

Tu sakai: gaila, kad ne kūnas.

Ji sako: kiekvienas turi kūną, ji nebenorinti daugiau kalbėti apie gyvenimą ir padaro ilgą pauzę. Gal papasakok kokią linksmą istoriją, sako ji.

Ar tęsti apie gaisrą? Ir raudonąjį berniuką nuogu užpakaliuku?

Jeigu nori.

Tu toliau pasakoji apie raudonąjį berniuką, ugnies dievą Džužongą, kuris buvo šių devynių kalnų dvasia. Senoji ugnies dievo šventykla Huži viršukalnės papėdėj buvo jau seniai sugriuvus, žmonės ilgainiui pamiršo aukoti aukas ir tik patys linksminosi, valgydami mėsą ir gerdami vyną. Visų apleistas ugnies dievas už tai baisiai įsiuto ir atkeršijo, viską nuniokodamas. Tavo proseneliui...

Kodėl nebepasako ji toliau?

Tą naktį, kai jis mirė, o visi aplink saldžiai pūtė į ūsą, miške pasirodė ugnies juosta, kuri skaisčiai liepsnojo, slinkdama juodais kalnų šešėliais. Vėjas atpūtė degėsių kvapą, ir žmonės, kurie buvo kietai įmigę, ėmė dusti ir pabudo. Jie pamatė liepsnojantį mišką, bet tik spoksojo apstulbę. Dienai išaušus, tiršti dūmai nusileido tiesiai ant jų, ir buvo jau per vėlu tai sustabdyti ar pabėgti. Persekiojami svilinančių liepsnų, baisiausiai išgąsdinti laukiniai žvėrys — tigrai, leopardai, šernai ir šakalai — visi kaip beįmanydami skuodė link upės. Nes tik gili, siautulinga srovė neleido ugniai plėstis. Kitoje upės pusėje gaisrą stebinti minia matė raudoną paukštį su devyniom galvom, spjaudančiom ugnies liežuvius. Jis pakilo į dangų, plazdendamas ilga auksine uodega, ir klykdamas kaip naujagimė mergaitė. Milžiniški tūkstantmečiai medžiai kilo į dangų tarsi didžiulės plunksnos, garsiai sproginėdami ir lengvai krisdami atgal į ugnies jūrą...

35

Sapnuoju, kad už manęs girgždėdama prasiveria akmeninė siena, ir pro plyšį matyti dangus — baltas kaip žuvies papilvė, o po dangumi — siaurutis skersgatvis, vienišas ir apleistas, vienoje pusėje yra šventyklos durys, žinau, tai šoninės durys, ir jos niekada neatsidaro, o tarpduryje kabo nailoninė virvė su ant jos pririštais vaikiškais drabužėliais, ir man atrodo, lyg būčiau čia buvęs, Dviejų Karalių šventykla Guansianyje, Sičuanio provincijoje, aš einu užtvanka, dalijančia upę, ir vanduo teliūskuoja po mano kojom, kitoje pusėje irgi yra šventykla, kurią jėga nusavino kariuomenė, mėgindavau į ją pakliūti, bet taip niekada ir nesugebėjau ir tik žiūrėdavau į žuvis ir gyvates, šliaužiojančias aukštais, juodais, riestais stogais, kyšančiais virš sienos, — laikausi įsikibęs lyno ir po truputį slenku į priekį virš putotos srovės, ten žvejoja žmonės, ir aš norėčiau priartėti prie jų pasižiūrėti, bet srovė ima kilti ir esu priverstas atsitraukti. Aplink vien banguojanti srovė, ir aš — viduryje — dar visiškai vaikas, dabartinis aš stoviu prie galinių durų, apžėlusių piktžolėm, ir žiūriu į save vaikystėje, aš aviu medžiaginiais batukais ir jaučiuosi baisiausiai nepatogiai — mano batukai su sagutėm, padarytom iš mazgelių, ir aštrialiežuvės pradinės mokyklos mergaitės sako, jog tai mergaitiški batukai, ir verčia mane susigėsti, pirmųjų keiksmažodžių prasmes aš išmokstu iš sulaukėjusių gatvės berniūkščių, jie sako, kad visos moterys yra šliundros ir kad toji storulė, ant kampo prekiaujanti sezamu sėklų pyragėliais, lipdo juos iš vyrų sėklos, ir aš žinau, kad taip kalbėti negražu, ir kad tai susiję su vyrų ir moterų kūnais, bet teturiu tik miglotą nuojautą, kaip būtent tai susiję, jie sako, kad man patinka tamsiaodė mergaitė iš tos pačios klasės, kuri man davė iškvėpinto popieriaus, ir aš raustu, kai netyčia sutinku juos specialioje vasaros mokyklos kino programoje, kai baigiau pradinę ir perėjau į vidurinę mokyklą, jie sako, kad ji nebe tokia tamsi, kokia buvo anksčiau, ir ji labai patraukli, ji klausinėjusi jų apie mane, ir jie klausia, kodėl aš nekviečiu jos į pasimatymą, vėliau imu skverbtis į moters kūną, dar besipriešinantį, prasibraunu ir užčiuopiu ranka drėgną slapstį, prieš tai nebuvau toks įžūlus, suprantu, kad žemai nusiritau, bet tai mane slapta džiugina, galbūt žinau, kad tai dėl moters, kurios geidžiu, bet negaliu turėti, negaliu matyti jos gražaus veido, bučiuoju ją, bet mane bučiuoja kitos moters lūpos, giliai širdy žinau, kad jos nemyliu, tačiau, nepaisant to, ji man sukelia pasitenkinimą, ir tada aš išvystu susirūpinusias savo tėvo akis, jis tyli, žinau, kad jis miręs ir kad tai netiesa, sapne aš galiu leisti sau mėgautis tiek, kiek noriu, išgirstu, kaip vėjas baladoja duris, ir prisimenu, kad miegu oloje kalnuose, keisti susiraukšlėję iškilimai man virš galvos pasirodo besą akmeninės sienos, apšviestos aliejinio žibinto, miegu ant suplėkusio čiužinio, su visais rūbais, kurie irgi sudrėkę ir limpa prie kūno, kojos šaltos kaip ledas ir niekaip nesušyla, nuožmus kalnų vėjas stūgauja anapus besitrankančių medinių durų, tarsi kraujais pasruvęs laukinis žvėris, tūnantis ties uolos anga, atsargiai klausausi vėjo, nusiritančio žemyn nuo uolos ir pasileidžiančio šuoliais per krūmokšniais apžėlusią pelkę.

Nebegalėdamas daugiau nulaikyti šlapimo, išslenku iš lovos, susirandu žibintą, nuleidžiu jį žemyn ir įsispiriu į batus. Man pastūmus šaką, ant kurios prikaltos durų lentos, vėjas su didžiausiu trenksmu atlapoja duris iki pat galo. Lauke matyti tik juoda, lyg degutas, nakties uždanga, ir žibintas temeta nedidelį šviesos ratilą man ant kojų. Žengiu kelis žingsnius, atsisegu kelnes ir staiga priešais save išvystu milžinišką juodą šešėlį. Rikteliu iš siaubo ir vos neišmetu iš rankų žibinto. Didžiulis pavidalas siūbuoja kartu su manimi, ir aš akimirksniu suprantu, kad tai ir yra „demono šešėlis“, apie kurį skaičiau „Fandzingo kalno užrašuose“. Pasiūbuoju žibintą, jis irgi susiūbuoja, tiesą sakant, tai mano paties šešėlis naktyje.

Mano kaimietis gidas, kuris atkeliavo į kalnus kartu su manimi, išgirdęs mano klyksmą, išgriūna lauk su kirviu rankoje. Ištiktas šoko, negaliu pratarti nė žodžio, tik žiopčioju, siūbuoju žibintu ir rodau. Jis irgi suklinka ir stveria žibintą man iš rankų. Juodoje, lyg degutas, nakties uždangoje du didžiuliai pavidalai šuoliuoja, lyg pašėlę, kartu su dviem šokinėjančiais ir klykiančiais žmonėmis. Keista taip išsigąsti ir suprasti, kad išsigandai savo paties šešėlio! Mudu, kaip vaikai, šlapindamiesi šokinė jam, versdami juoduosius demonų šešėlius irgi šokinėti kartu su mumis — reikia juk kažkaip nuraminti nervus ir parsikviesti atgal į kūną iš baimės iššokusią savo sielą.

Grįžęs į olą, esu toks susijaudinęs, kad nebegaliu užmigti, o jis irgi blaškosi ir vartosi. Todėl paprašau jo papasakoti kokių istorijų apie kalnus. Jis pradeda burbuliuoti vietiniu dialektu ir aštuonių sakinių iš dešimties išvis neįmanoma suprasti. Atrodo, kad jis pasakoja apie tolimą pusbrolį, kurį apdraskė meška ir kuris neteko akies, nes neparodė deramos pagarbos kalnų dievui, ir aš nežinau, ar jis tai pasakoja, kad mane pasmerktų, ar tiesiog šiaip.