Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Anksti pakirdę, patraukiam Devynių Drakonų Ežero link. Aplink tirštas rūkas, jis eina priekyje, už trijų žingsnių iš jo telieka blankus siluetas, o dar už penkių jis sunkiai išgirstų mano šauksmą. Jeigu kalnuose toks tirštas rūkas, tai visai nekeista, kad šiąnakt žibintas metė keistus šešėlius. Patiriu tai pirmą kartą, iškvepiu, ir baltas garas užpildo ertmę, kurią mano kūnas palieka rūke. Tačiau mums nenuėjus ir šimto žingsnių nuo olos, jis sustoja ir apsigręžęs sako, kad toliau eiti nebegalime.

— Kodėl? — klausiu.

— Pernai irgi buvo toks bjaurus oras, šešių žmonių grupė išėjo į kalnus vogti gydomųjų žolių ir grįžo tik trise.

— Nesistenk manęs įbauginti, — sakau.

— Jei tu nori eiti, tai ir eik, bet nesitikėk, kad ir aš eisiu.

— Bet juk tu čia tam ir esi, kad eitum su manimi, — akivaizdžiai susinervinu.

— Mane pasiuntė prižiūrėtojas.

— Jis pasiuntė tave dėl manęs, — nesakau jam, kad už nešiko paslaugas moku aš.

— Jeigu kažkas atsitiks, man bus sunku pasiaiškinti prižiūrėtojui.

— Tau nereikės pasiaiškinti, nes jis nėra mano prižiūrėtojas ir jis nėra už mane atsakingas. Aš pats atsakau už save ir aš noriu pamatyti Devynių Drakonų Ežerą!

Jis sako, kad tai ne ežeras, tai tik keletas gilių ežerėlių.

Sakau, kad man nesvarbu, ežeras tai ar ežerėliai, aš tik noriu pamatyti ten augančias auksaplaukes samanas, užsikoriau ant šito kalno tik tam, kad savo akimis pamatyčiau pėdos dydžio auksaplaukes samanas, noriu persiversti ant tankių auksaplaukių samanų kūliavirsčia.

Jis sako, kad ten negalima gulėti, nes aplink vien vandens augalai.

Noriu jam pasakyti, kad tai prižiūrėtojas pasakojo, jog voliotis ant jų minkščiau negu ant kilimo, bet bandyti jam išaiškinti, kas yra kilimas, pasirodo visai beviltiška.

Jis liaujasi kalbėti ir, nunarinęs galvą, eina pirmyn. Aš vėl kelyje, ir tai mano pergalė. Galiu savo valios jėga veikti vedlį, už kurio kojas sumokėjau, nors to visai nereikia. Tiesiog paprasčiausiai noriu įrodyti, kad turiu savo paties valią, dėl kurios atkeliavau ten, kur net dvasios nekeliauja.

Vos pabandau atsikvėpti ir atsilieku nuo jo per porą žingsnių, jis pradingsta bekraštėj, baltoj migloj. Suskumbu vytis jo neryškų siluetą, bet, priėjęs arčiau, suprantu, kad tai kalnų ąžuolas. Nebežinau, kur galiu nuklysti, beieškodamas kelio atgal per šitą žolėmis apaugusią pelkę, visiškai prarandu orientaciją ir imu šaukti jį taip garsiai, kaip tik pajėgiau.

Pagaliau jis išnyra iš miglos, kažką smarkiai gestikuliuodamas, ir tik priėjęs prie pat, išgirstu, kad jis šaukia. Viskas per tą prakeiktą miglą.

— Ar tu pyksti ant manęs? — paklausiu manydamas, kad turėčiau atsiprašyti.

— Aš nepykstu, net jeigu ir pykčiau, tai ne ant tavęs, bet tu pyksti ant manęs! — jis vis dar audringai gestikuliuoja ir šaukia, bet garsą slopina tanki migla. Suprantu, kad esu neteisus.

Privalau sekti jam iš paskos, veik mindamas jam ant kulnų. Daugiau atitolti nepatartina, o taip eiti baisiausiai nepatogu. Juk lipau į šitą kalną ne tam, kad žiūrėčiau į jo kulnus. Tai ko tada aš lipau? Matyt, tai kažkaip susiję su sapnu ir demono šešėliu, ir mano permirkusiais drabužiais, ir nemigo naktimi, ir šita bloga nuojauta. Įkišu ranką į marškinių kišenę, prilipusią prie mano odos, ieškodamas šaknies, saugančios nuo gyvačių, tačiau jos nerandu.

— Geriau grįžkime.

Jis neišgirsta ir aš turiu šūktelti garsiau:

— Grįžkime!

Visa tai atrodo ganėtinai juokinga, tačiau jis nesijuokia, tik sumurma:

— Jau seniai reikėjo grįžti.

Taigi dabar aš klausau jo, ir mes drauge grįžtame atgal. Vos pasiekus olą, jis iškart užkuria laužą. Oro slėgis toks žemas, kad dūmai neišeina lauk, ir ola ima taip skęsti dūmuose, kad mes vos galim pramerkti akis. Jis sėdi prie pat ugnies ir pradeda monotoniškai dainuoti nan-nan na na.

— Ką tu sakai ugniai? — klausiu.

— Sakau, kad žmogus negali įveikti savo likimo.

Tada jis užsiropščia ant iš lentų sukaltos lovos ir po akimirkos išgirstu jį garsiai knarkiant. „Jis — paprastas, ištvermingas sutvėrimas, nesuvaržytas proto pančių“, — galvoju sau. Mano bėda ta, kad stengiuosi nuolat užsiiminėti saviaktyvizacija ir vis mėginu surasti savo sielą, ir jei mano siela turi savo išraišką, tai ar aš galėčiau ją suvokti? Ir jeigu galėčiau ją suvokti, kur tai mane nuvestų?

Šitoje drėgnoje kalnų oloje su limpančiais prie kūno šlapiais ir šaltais apatiniais esu visiškai beviltiškas. Viskas, ko man dabar labiausiai reikėtų — tai lango, šviečiančio lango, o viduje — šilumos ir kažko, ką aš mylėčiau ir kas mylėtų mane. To visiškai pakaktų, visa kita tebūtų pramanas. Betgi tas langas irgi tėra iliuzija.

Šitą sapną sapnuoju jau nebe pirmą kartą: ieškau tų namų, kuriuose kažkada vaikystėje gyvenau, ieškau tų šiltų prisiminimų, o kiemai su siaurais, vėjuotais ir tamsiais koridoriais vienas po kito veda kažkur gilyn, tarsi labirintas, ir man niekaip nepavyksta grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo įėjau. Kaskart sapne į kiemus patenku vis kitu keliu, kartais mano šeimos vidinis kiemas yra koridorius šeimų, gyvenančių priešais mus ir už mūsų, ir viskas, kuo užsiimu, yra jiems žinoma, niekada neturiu galimybės pasimėgauti intymiu buvimo su savimi jausmu, net mano kambario pertvaros arba nesiekia lubų, arba popierinėse sienose žiojasi skylės, arba viena iš sienų yra visai nugriuvusi. Užlipu kopėčiomis iki antro aukšto kambario ir pažvelgiu į namo vidų — vieni griuvėsiai. Šalia namo kažkada būta moliūgų darželio, ir kartą belandžiodamas tarp moliūgų ir begaudydamas svirplius, nusibrozdinu kaklą ir rankas į gauruotus ūglius, ir ima baisiausiai visur niežėti, tada ir ten švietė saulė, dabar ir čia — šalta bei lyja. Tuščias sklypas, kuris nuolat būdavo užverstas šiukšlėm, dabar užstatytas svetimų žmonių namais. Neturiu supratimo, kada juos čia pastatė, bet visi langai aklinai užkalti, apatiniame kambaryje be sienų mano senelė iš motinos pusės traukia skalbinius iš raudonos medinės dėžės, tokios pat senutės, kaip ir ji pati, jau daug metų, kaip ji mirusi. Vis ieškau šilumos, grįždamas atgal į praeitį, į vaikystės sapnus, arba tiksliau — į sapnus apie savo vaikystę, vis noriu surasti savo vaikystės draugus, mažuosius žaidimų bendrininkus, kurių nebeatmenu nei vardų, nei pavardžių. Menu, buvo vienas berniukas su randu ant apatinės lūpos, jis buvo švelnus bei geras ir turėjo tamsiai raudoną molinę puodynėlę savo svirpliams, sakė, jam ją palikęs senelis. Man taip pat patiko jo vyresnioji sesuo. Ji buvo labai švelni mergina, tačiau aš niekada su ja nesikalbėjau. Žinau, kad vėliau ji ištekėjo, ir net jei būčiau nuėjęs į jos namus, neturėčiau progos pamatyti vaikystės draugo su randu ant apatinės lūpos ir išeičiau nieko nepešęs. Einu siaurutėmis gatvelėmis tarp namų, susispietusių vienas prie pat kito, žemai nukarusiais stogų kraštais, išsikišusiais beveik iki paties gatvės vidurio. Turiu skubėti namo valgyti, nes manęs laukia senelė, tėvo motina. Kaskart paruošusi valgyti, ji imdavo mane šaukti ir atrodydavo, lyg su kažkuo ginčytųsi. Dažniausiai ji ginčydavosi su mano motina, buvo gan ūmaus būdo, o sulig metais darėsi vis bjauresnė. Ji nesutarė su savo pačios dukra ir įsižeidusi išsikraustė prižiūrėti mano pusbrolių iš motinos pusės, vėliau jie sakė, kad ji mirė senelių prieglaudoje. Turiu sužinoti, kur tai atsitiko, vardan savo mirusios motinos. Pastaruoju metu nuolat galvoju apie mirusius žmones, tikriausiai todėl, kad šiaip jau apie juos niekada negalvoju, nors man jie yra patys artimiausi, šitoj kalnų oloj spragantis laužas ir šokčiojantys liepsnų liežuviai prabudina atsiminimus. Pasitrinu dūmų graužiamas akis ir atsimerkiu.