Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Perlipu per sienos griuvėsius, kitoje pusėje auga siauralapis buksmedis, kurio plonas, lyg mažasis pirštelis, kamienas šito bestogio namo griuvėsių vidury dreba nuo vėjo. Kitoje pusėje išlikusi dalis lango, į kurį atsišliejęs, apsidairau aplink. Tarp žydinčių krūmų ir saujelės bambukų matyti keletas apsamanojusių juodo akmens pakopų, kurios iš toliau atrodo minkštos, tarsi gulinčių žmonių kūnai, sulenktais styrančiais į viršų keliais ir ištiestomis į šalis rankomis. Tais laikais tūkstantis šventyklų menių ir vienuolių namelių Auksinėje viršukalnėje buvo dengti metalinėmis čerpėmis, saugojusiomis nuo kalnų vėjų antpuolių. Mingų dinastijos laikais gausus būrys vienuolių vyrų ir vienuolių moterų praktikavo budizmo mokymą kartu su devintąja Imperatoriaus Vanli tėvo sugulove. Negali būti, kad nieko nebeliko iš varpų gausmo auštant ir būgnų dundėjimo temstant. Ieškau tų laikų liekanų, bet aptinku tik sudaužytos akmeninės lentelės nuolaužą. Nejaugi per penkis šimtus metų visiškai sudūlėjo net metalinės čerpės?

38

Ką dar papasakoti?

Pasakoju apie tai, kas vyko po penkių šimtų metų, kai, šiam vienuolynui virtus griuvėsiais, juose įsikūrė plėšikai. Dienos metu jie miegodavo urvuose, o nakčia nusileisdavo nuo kalnų su deglais ir plėšikaudavo. Kaip tyčia tuo metu kalno papėdėje esančiame moterų vienuolyne gyveno valdininko duktė, kuri, nors plaukų ir nenusiskutusi, bet pasišventė budistinėms praktikoms ir prižiūrėjo senovinį Juodąjį Budos žibintą už savo praėjusio gyvenimo nuodėmes. Tačiau merginą užmatęs plėšikų vadas ją pagrobė, nusinešė į kalnus ir bandė priversti tapti stovyklos šeimininke. Mergina atsisakė, net grasinama mirtimi, todėl buvo visų pirma išprievartauta, o tada nužudyta.

O ką dar papasakoti?

Sugrįžtu tūkstantį penkis šimtus metų atgal, kai vienuolyno vietoje tebuvo vienintelė šiaudinė trobelė, kurią pasistatė žymus intelektualas, pakabinęs savo tarnautojo kepuraitę ant vinies ir atsikraustęs gyventi čia kaip atsiskyrėlis. Kiekvieną rytą prieš pat brėkšmą jis atsisukdavo veidu į Rytus ir praktikuodavo daoistinius kvėpavimo pratimus, skirtus prailginti gyvenimą, įkvėpdamas purpurinės šviesos energijos. Tada iškeldavo galvą ir ilgai nepertraukiamai švilpdavo, skaidrus garsas nuskambėdavo tuščiame slėnyje ir besikarstančios stačiomis uolomis beždžionės aidu jį atkartodavo. Kartais jį aplankydavo draugai, ir jie gerdavo arbatą vietoj vyno arba žaisdavo šachmatais, arba kalbėdavosi mėnesienos šviesoje. Ir nors buvo jau senas, jis apie tai negalvojo, ir medkirčiai, eidami pro šalį, iš tolo rodydavo į jį su nuostaba. Štai kodėl ši vieta vadinama Nemirtingojo Uola.

Ir ką dar papasakoti?

Pasakoju apie tai, kaip prieš tūkstantį penkis šimtus ir keturiasdešimt septynis metus anapus šito kalno gyveno karo vadas. Pusę gyvenimo praleidęs kariuomenėje, jis pagaliau tapo armijos vadu ir grįžo į gimtąjį kaimą aukomis pagerbti savo protėvius. Ten jis įsimylėjo savo motinos vergę, ir sėkmingą jungtuvėms dieną ir valandą paskubomis paėmė ją į suguloves — o kad neštų sėkmę, ėmė ją septintąja. Šimtas ir vienas stalas buvo nuklotas valgiais ir gėrimais, puikuojantis prieš kaimiečius didinga prabanga. Draugai ir giminės užsėdo stalus, nepamiršdami atsiųsti vežimų, pilnų dovanų, nes viskas turi savo kainą. Taip visiems besilinksminant, į duris pasibeldė elgeta — visas skarmaluotas, raupsuotas ir grybeliu aptraukta galvos oda. Vartų sargybiniai davę jam dubenėlį ryžių, mėgino nuvyti šalin, bet šis užsispyrė norįs užeiti į salę prie pagrindinio stalo ir pasveikinti jaunikį. Pasipiktinęs armijos vadas įsakė savo pavaldiniui gerai užvožti šautuvo buože ir nuvyti jį šalin. Tą naktį, kai visi jau buvo sumigę, o jaunikis atsidavė palaimingam sapnui, iš visų keturių pusių namą apgaubė liepsnos, sunaikinusios didžiąją dalį senojo protėvių namo. Ėjo kalbos, kad tai Gyvasis Buda Dzigongas62 panaudojo magiją, kad nubaustų nedorėlius Dangaus vardan. Kiti gi kalbėjo, kad tasai elgeta buvo ne kas kitas, kaip žiaurumu ir kerštingumu liūdnai pagarsėjęs Dėmėtoji Galva. Aplink per šimtą li visi nuo mažiausio iki seniausio elgetos buvo jam atsidavę, todėl šitoks elgesys negalėjęs jo neįžeisti. Jam nebuvę jokio skirtumo — divizijos ar armijos vadas. Jeigu kas neparodydavo jam deramos pagarbos, jis susikviesdavo savo bendrus, kurie pririšdavo sprogmenis prie smilkalų lazdelių ir vidurnaktį švysteldavo jas per aukščiausias tvoras ant sausos žolės ir malkų rietuvių. Net generolas su tūkstantiniais pulkais ir dešimčia tūkstančių žirgų bejėgis apsiginti nuo šitų nematomų žmonių. Visai kaip tame sename posakyje: „galingiausias drakonas neprilygsta žeme šliaužiojančiai gyvatei.“

Ką dar galima būtų papasakoti?

Dar po pusės amžiaus, irgi šiuose kalnuose — nesvarbu, kad jie atrodo didingi ir ramūs, visgi dėl sumaišties žmonių pasaulyje šie kalnai irgi nepatyrė taikos ir ramybės — naujai išrinkto Revoliucinio komiteto direktoriaus negražioji duktė įsimylėjo buvusio žemvaldžio anūką ir pasiryžo prieš tėvo valią už jo ištekėti. Pora pavogė iš stalčiaus maisto kuponus trisdešimt aštuoniems dziniams grūdų ir šimtą septynis juanius grynais ir pabėgo iš namų. Jiedu pasislėpė kalnuose, manydami, kad sugebės išgyventi, dirbdami žemę. Suprantama, kad tėvas, kuris diena iš dienos postringavo apie klasių kovą ir kurio dukrą pagrobė žemvaldžio atžala, jautėsi teisėtai pasipiktinęs. Jis tuojau pat paliepė Viešojo saugumo tarnybai išplatinti vaikino fotografiją ir įspėti visą apylinkę būti pasirengus jį areštuoti. Jaunai porai nebebuvo įmanoma pasislėpti nuo kalnus naršančios ginkluotos liaudies milicijos, ir kai urvas, kuriame jie slapstėsi, buvo apsuptas, persigandęs jaunuolis pirmiausia kirviu nužudė savo mylimąją, o po to nusižudė pats.

Ji sako irgi norinti pamatyti kraują. Ji norinti įsidurti adata vidurinįjį pirštą. Visi dešimt pirštų yra tiesiogiai susiję su širdimi, todėl ir skausmas iškart pasiektų širdį. Ji norinti žiūrėti, kaip kraujas sunkiasi, plūsta, liejasi nudažydamas visą pirštą raudonai, varva žemyn, teka tarpupirščiais, delno linijomis į patį vidurį, aplašindamas ir kitą rankos pusę...

Klausi jos, kodėl?

Ji sako, kad tu ją slėgi.

Sakai, kad ji pati save slegianti.

Tai irgi tavo dėka.

Sakai, kad tu tiesiog pasakoji istorijas, tu nieko nedarai.

Ji sako, kad viskas, ką tu kalbi, ima ją smaugti, jai darosi sunku kvėpuoti.

Klausi, ar ji serganti kokia patologiška liga?

Tu jai ir sukėlei šitą patologiją!

Sakai, kad nesupranti, ką tokio padarei.

Ji sako, kad tu veidmainis! Ir ima juoktis, kaip pamišus.

Jos žvilgsnis tave gąsdina, prisipažįsti, kad norėjai ją sujaudinti, bet moters kraujas tau kelia pasibjaurėjimą.

Ji sako norinti, kad tu matytum kraują. Ji norinti, kad jos kraujas tekėtų žemyn jos riešu, per visą ranką, pažastimi, ant krūtinės. Ji norinti, kad kraujas tekėtų jos baltomis krūtimis, skaisčiai raudonas su violetiškai juodu atspalviu. Ji būtų apsipylusi violetiškai juodu krauju, ir tu negalėtum nežiūrėti...

Visiškai nuoga?

Visiškai nuoga, sėdinti kraujo klane, tarpkojis, vidinė šlaunų pusė — visur kraujas, kraujas, kraujas! Ji sako norinti nuskęsti, giliai giliai panirti, ji nežinanti, kodėl trokštanti, kad į ją įsisunktų potvynio vandenys, ji matanti save gulinčią smėlėtoj pakrantėj, jūroje kyla potvynis, vogčia žindžiantis smėlio krantą, bet nespėjus jam pasisotinti, užlieja antroji potvynio banga, ji norinti, kad tu įsiskverbtum į jos kūną, minkytum ir draskytum ją be jokio gailesčio, ji sako daugiau nebe jaučianti gėdos, nebe jaučianti baimės, anksčiau ji bijojusi, vėliau tik sakiusi, kad bijo, nors baimes nebe jutusi, bet ji bijanti kristi į šią juodą bedugnę, amžinai kristi žemyn, ji norinti nuskęsti, bet bijanti skęsti, ji sako reginti juodą potvynį lėtai lėtai kylant nežinia iš kokių gelmių, paslaptingas juodas vakaro potvynis ją praryja, ji sako brendanti labai lėtai, bet vos įbridus, ji jau nebegalinti sustoti, ji nežino, kodėl ji tapusi tokia godi, ach, ji norinti, kad tu sakytum, jog ji ištvirkusi, ji norinti, kad tu sakytum, jog ji visai neištvirkusi, ji tik tavęs, tik tavęs šitaip trokštanti, ji sako mylinti tave, ji norinti, kad ir tu sakytum, kad ją myli, tačiau tu niekada to nesakai, tu visai bejausmis, tai, ko tu trokšti — moteris, tai, ko ji trokšta — meilė, jaučiama visu kūnu ir visa širdimi, su tavimi ji nebotų net į pragarą nusileisti, ji maldauja tavęs dešimt milijonų kartų jos neatstumti, nepalikti, ji bijanti vienatvės, bijanti pačios tuštumos baimės, ji taip pat žinanti, kad tai laikina, bet ji norinti save apgauti, ar tu negalėtum papasakoti ko nors, kas ją pralinksmintų? Papasakoti kokią linksmą istoriją?