Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Iš ryto prie komiteto kontoros ateinu dešimčia minučių anksčiau, tačiau dar prieš dieną greta pastato stovėjusių didžiulių mašinų nelikę nė pėdsako, vienintelis darbuotojas, kurį man pavyksta surasti tuščiame pastate, sako, kad mašinos jau seniai išvažiavo. Suprantu, kad esu apgautas, tačiau kritiškose situacijose gimsta išmintingos idėjos, išsitraukiu niekada niekur man nepasitarnavusį, tik kėlusį nemažai problemų Rašytojų asociacijos nario pažymėjimą ir bandau blefuoti, jog specialiai atvykau iš Pekino parengti reportažo apie renginį žurnalui ir reikalauju tuojau pat susisiekti su valdžios organais. Smulkmenų apie mane jis nesiaiškina, bet po kažkelinto telefono skambučio jam pagaliau pavyksta sužinoti, kad apskrities viršininko mašina dar neišvažiavusi. Vienu atsikvėpimu nubėgu iki jo kontoros, ir man nusišypsojo laimė, apskrities viršininkas jau informuotas, todėl, daug neklausinėdamas, leidžia man įsigrūsti į jo mažytį duonvežį furgonėlį.

Palikę miestelį, dardame duobėtu keliu, aplink tvyro pilka dūmų migla, kylanti nuo sunkvežimių ir sausakimšų lengvųjų mašinų srauto — kadriniai apskrities kontorų darbuotojai, darbininkai, įmonių, mokyklų, fabrikų darbininkai — visi skuba į šventę. Šitas žmogus, kažkada buvęs miao karaliumi, o dabar tapęs apskrities galva, tikriausiai atsakingas už kažkokią ceremoniją, darbuotojas, sėdintis šalia vairuotojo, atsidaręs langą iki galo, šaukia duoti mums kelią, ir mes sėkmingai lenkiame mašinas ir įveikiame nemažai įtvirtinimų bei du apylinkės miestelius, bet galiausiai esam priversti sustoti, nes prie kelto priekyje susidariusi ilga mašinų eilė. Didžiuliam autobusui nepavyko užvažiuoti ant kelto, ir jo priekiniai ratai nuslydo į vandenį. Įspūdinga juodos spalvos volga, kuri, pasak jų, priklauso apskrities komiteto partijos sekretoriui, ir kuria važiuoja aukštesnieji provincijos valdininkai, irgi įstrigusi mašinų kamštyje, negali net pajudėti. Prieplaukoje daugybė milicininkų nesustodami keikiasi ir reguliuoja eismą, kol po kankinamai ilgos valandos pagaliau eismą trukdęs autobusas visai nustumiamas į vandenį, taip atlaisvinant vietos ant liepto, vėl sujungusio žemę su keltu, mažasis duonvežis furgonėlis prisispaudžia prie pat volgos, o už furgonėlio įsispraudžia patrulių mašina, kelto lynai suvyniojami, ir jis atsiplėšia nuo kranto.

Dvyliktą dienos šis galingas ir nesuvaldomas srautas pasiekia miao miestelį, įsikūrusį plačiame Čingšui upės slėnyje. Saulės šviesoje akinamai žaižaruoja skaidrus vandens paviršius. Abipus kelio driekiasi įvairiaspalviai gėlėti skėčiai ir aukšti sidabriniai miao moterų galvos papuošalai. Upės pakrantėje šalia kelio stovi naujas dviejų aukštų plytinis pastatas, kuriame apsistoja valdžios atstovai, o žemyn iki pat upės nusidriekia mediniai miao žmonių namai ant polių. Žemiau valdininkų pastato verandos matyti šurmuliuojančių galvų minia pramaišiui su apskritais gėlėtais skėčiais ir paulonijų aliejumi išblizgintomis bambukinėmis skrybėlėmis, lėtai slenkanti tarp pakrantėje baltais tentais apdangstytų prekystalių eilių. Skaisčiai žaliu plokščiu upės paviršiumi grakščiai slysta keliasdešimt raudonais kaspinais papuoštų drakono valčių išriestomis galvomis.

Sekdamas apskrities viršininkui įkandin, prasmunku į pastatą pro pagarbą atiduodančius milicininkus, ir mane aptarnauja taip pat šiltai, kaip ir likusią kadrinių darbuotojų grupę. Pilnu, šventiniu, tradiciniu kostiumu pasipuošusi jauna miao mergina kiekvienam svečiui atneša po dubenį karšto vandens ir po naują kvepiantį rankšluostį nusimazgoti rankoms ir veidams. Moterys skaisčiomis akimis ir baltutėliais dantimis pavaišina mus šviežia nosį maloniai kutenančio aromato arbata, lygiai taip, kaip vaišinami aukšto rango pareigūnai, rodomi per televizorių. Registratūroje kadrinio darbuotojo pasiteirauju, ar jos — rajoninio šokių ir dainų ansamblio šokėjos? Jis atsako, kad tai pavyzdinės apylinkės centro vidurinės mokyklos moksleivės, kurias surinko ir apmokė specialus apylinkės liaudies komitetas. Vėliau dvi iš jų svečiams sudainuoja miao meilės dainą. Dainai pasibaigus, vyriausi valdininkai mesteli keletą padrąsinančių replikų, ir kiekvienas palydimas į savo vietą restorano salėje. Alaus ir mineralinio vandens padėta po lygiai, trūksta tik servetėlių. Mane be didelių ceremonijų pristato partijos sekretoriui ir miestelio valdytojui, kurie šiek tiek kalba kiniškai, ir jie paspaudžia man ranką, kaip ir visiems kitiems. Susirinkusieji liaupsina apylinkės administracijos siųsto vyriausio virėjo kulinarinius gebėjimus, o jis, kaskart pristatydamas naują patiekalą, sudeda rankas ir nuolankiai lankstosi. Po to mes dar kartą nusiplauname rankas bei veidus ir dar kartą išgeriame arbatos, jau antra valanda po pietų ir drakono valčių lenktynės turėtų greitai prasidėti.

Miestelio valdytojas ir partijos sekretorius eina priekyje, braudamiesi pro žmonių minią, susigrūdusią ant akmeninių laiptų. Namų ant polių pavėsyje iš įvairiausių vietų suvažiavusios miao moterys klostuotais sijonais dar dažosi, bet pamačiusios grupę, lydimą milicijos, tuoj pat liaujasi žiūrėjusios į mažyčius veidrodėlius bei šukavusios plaukus ir smalsiai įsispitrija į atvykėlius. Šie aukšto rango procesijos dalyviai taip pat negali atitraukti akių nuo kiekvieną moterį puošiančių ir po kelis kilogramus sveriančių įmantrių sidabrinių galvos papuošalų, sidabrinių antkaklių ir sidabrinių apyrankių, kol galiausiai nebeaišku, kas ką labiau tyrinėja.

Prie upės ant polių sukaltoje aikštelėje sustatytos kėdės ir suolai, apsupti liaudies milicininkų, visiems susėdus išdalijami nedideli gėlėti skėčiai, kokius nešioja jaunos miao moterys ir kurie kadrinių darbuotojų rankose nebeatrodo tokie gražūs. Svilinanti saulė krypsta link horizonto, bet net ir po skėčiu imu baisiausiai prakaituoti, todėl nusileidžiu žemyn prie upės ir įsimaišau į šurmuliuojančią ir besistumdančią žmonių minią.

Tabako, raugintų daržovių, žmonių prakaito, jautienos, avienos, kiaulienos, žuvies bei šlapimo kvapai tvyro vasaros karštyje ir kylančiuose garuose. Aplink įvairiausi prekystaliai, siūlantys nuo universalinių parduotuvių drabužių iki sausainių, žemės riešutų, želė, melionų sėklų ir panašių užkandžių, derėjimasis dėl kainos, koketiškas juokas ir žmonių minioje pirmyn atgal zujantys vaikai.

Žmonių srautas mane lengvai nuneša upės link ir beveik įstumia į vandenį, todėl įšoku į valtelę pakrantėje. Tiesiai priešais — iš vientiso medžio kamieno išskaptuota drakono valtis su vandens paviršiuje prie šono pritaisyta plokščia medžio lentele valties pusiausvyrai išlaikyti. Valtyje viena eile sėdi maždaug trisdešimt irkluotojų, visi tos pačios spalvos — indigo mėlynumo — kelnėm, kurių krintančios klostės spindi suteptos jaučio kaulų klijais, ant galvų — iš plonyčių bambuko juostelių originaliai išpintos skrybėlės, kiekvienas su juodais akiniais nuo saulės, juosmenį apsijuosęs blykčiojančiu metaliniu diržu.

Valties viduryje sėdi mergaite perrengtas berniukas, išpuoštas sidabriniu mergaitišku vėriniu ir galvos apdangalu, jis retkarčiais suduoda per kabantį priešais gongą. Gongo garsas skaidrus ir aiškus. Iš medžio išdrožta ir spalvotais raštais išpiešta drakono galva, išriesta aukštai valties pirmagalyje sulig puse žmogaus, apklijuota daugybe mažyčių vėliavėlių ir raudonų medžiaginių vimpelų, vis dar nutūpta gyvų gagenančių žąsų ir ančių.

Pliūpteli fejerverkai — ką tik atvyko aukotojai. Valties pirmagalyje vienas vyresnysis ima mušti būgną ir šūkteli visiems irkluotojams atsistoti. Pusamžis vyriškis, abiejose rankose nešinas dideliais moliniais vyno ąsočiais, net neatsiraitojęs klešnių žengia tiesiai į gilų vandenį ir įteikia po vieną vyno ąsotį drąsuoliams. Vyrai juodais akiniais nuo saulės vienu metu tuština vyną, dainuoja ir dėkoja, o tada plačiu mostu praskalauja likučius upės vandenyje.