Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

O! Kaimiečiai ganėtinai įsitriukšmauja, sėdėdami vienas priešais kitą, sukryžiavę kojas ant demblio. Juodas kiaulės kraujas, baltas sojų toju, aštrieji raudonieji pipirai, žali sojų ūgliai, šlaunelės sojų padaže, troškinti kiaulienos šonkauliukai, kepta riebi mėsa, visa virtinė vienas prie kito surikiuotų dubenėlių su vynu. Šėlsta visas kalnų kaimelis, papjautos devynios kiaulės, trys jaučiai, atkimšta dešimt didžiulių ąsočių subrandinto vyno. Visų veidai įraudę ir blizgantys, nosimis varva prakaitas. Luošas kaimo vyresnysis atsistoja ir ima šaukti gergždžiančiu gaigalo balsu, kad ši Gėlių Viršukalnė karta iš kartos priklausė jiems, tai kodėl jie turėtų leisti atėjūnams deginti mišką ir sodinti kukurūzus? Jis nebeturėjo nė vieno priekinio danties ir kalbėdamas drabstėsi putomis. Nereikia manyti, kad iš pirmųjų gretų tebuvo likęs tik šis nukaršęs senis, primenantis saujelę šiaudų, nereikia manyti, kad pirmosios gretos taip lengvai pralaužiamos. Galbūt jis šiandien ir nebepakelia nusmailintų naščių, galbūt nebeišlaiko muškietos, bet jauni priekinių gretų vyrai tikrai ne bailiai. „Didžiojo Lobio motin, tu juk negali iš naujo pagimdyti savo sūnaus?“ Sidabrinės apyrankės ant moters rankų lėtai pakyla į viršų. „Senoli, ir jūs, garbingo amžiaus sulaukusieji, argi paprieštarausite — visas kaimas matė, kaip Didysis Lobis augo, nors svetimi jo negerbė, ir jis tapo kaimo pajuoka, bet juk ne tik manasis Didysis Lobis, mano šeima ne vienintelė iš priekinių gretų, esama šeimų, turinčių tik dukteris ir neturinčių nė vieno sūnaus.“ Akimirksniu moterys atsitraukia viena nuo kitos: „Didžiojo Lobio motin, kodėl kreipi kalbą į šoną? Jeigu priekinės gretos tvirtai nestos prieš atėjūnus, kaipgi mes neprarasime garbingo savo veido jų akyse?“ Išraudę nuo alkoholio, jauni vyrai atsilapoja marškinius ir ima muštis į krūtines. Kaimo vyresnysis rikteli: „Muškietos mūsų rankose nėra žolėdės! Garbingas senoli, jei dar turi ką pasakyti, greičiau sakyk, tik neklausyk marčių, o vyresnėlį ir jaunėlį sūnus užrakink namuose, leisk mums, jauniems, kovoti priekinėse gretose.“ Tai išgirdusios, marčios supyksta ir puola ginčytis: „Jums veidai dar neapžėlė, o jūsų žodžiai jau spygliuoti, jūsų tėvai ir motinos su jumis ginčijasi, tai kodėl gi mes negalėtume su jumis pasiginčyti?“ Staiga atsistoja jaunas vaikinas išsprogusiomis akimis: „Mažoji Antroji, tu trukdai, priekinės gretos — ne ta vieta, kur tau derėtų kištis!“

Ar dar klausaisi?

Pasakok toliau, ji sako norinti klausytis tavo balso.

Taigi susikaupi ir pasakoji, kad žmonės pakelia triukšmą, o jis atmeta galvą, išsižergia kaip arklys, stveria gaidį, nusuka jam kaklą, ir sparnams dar besidaužant, pliūpteli karštą kraują į dubenėlį su vynu ir aukštu balsu išrėžia: „Tie, kas negers — prakeikti šunsnukiai! Tik prakeikti šunsnukiai gali negerti!“ Vyrai visi, kaip vienas, pasiraitoja rankoves, nusispjovę įmina seiles į žemę, rodydami į dangų, duoda priesaiką ir krauju pasruvusiomis akimis atsigręžę stveriasi ginklų. Peiliai pagaląsti, šautuvai išvalyti. Šeimų senoliai įžiebia žibintus ir greta protėvių kapų ima kasti naujus. Moterys lieka saugoti namų ir žirklėmis, kuriomis ištekėjusios kirposi kasas, o pagimdžiusios kūdikius — virkšteles, kerpa ilgus popierinius kaspinus kapams. Brėkštant rytui ir pakilus tirštam rūkui, kaimo vyresnysis nušlubuoja ir ima mušti didįjį būgną. Žmonos, nubraukusios ašaras, išeina iš namų saugoti kaimo vartų ir pasižiūrėti į peiliais ir šautuvais ginkluotus vyrus, mušančius gongus ir, besileidžiant nuo kalnų, vienu balsu šaukiančius. Vardan protėvių, vardan savo klano, vardan žemės ir kalnų miško, vardan vaikų ir provaikaičių išsižudo vietinės reikšmės susirėmime, po to tylėdami parsineša lavonus. Po to moterys raudodamos šaukiasi dangaus ir žemės. Po to įsivyrauja ramybė. Po to ateina laikas arti, sėti, sodinti, nuimti derlių, kulti. Pavasaris praeina, ateina ruduo, ir taip po daugelio žiemų, kapams apžėlus žole, našlėms nuviliojus likusius vyrus, našlaičiams išaugus į žmones, gedulas galiausiai pasimiršta, ir atminty lieka tik garbingas protėvių vardas, kol vieną vakarą prieš šventę, aukojant protėviams aukas, senimas pradeda kalbėti apie senus genties priešus, ir vyno išgėrusiam jaunimui vėl užverda kraujas...

Lietus nesiliauja visą naktį, ugnies liežuviai bežiūrint sumažėja, susitraukia iki pupelės žiedo, pupelės žiedas susitraukia iki mėlynai žalio, tarsi nefritas, pumpuro, kuris dar labiau traukdamasis keičiasi nuo švelniai geltono iki tamsiai oranžinio, staiga nušokančio ant degančio kuokelio, ir stoja klampi ir tiršta, kaip žibalas, tamsa, sutirpdydama šią vos vos virpančią švieselę. Išsprūsti iš tave tvirtai apsikabinusios karšto prakaito išpiltos ir akimirksniu užmigusios moters glėbio, klausaisi, kaip lietus garsiai barbena į medžių lapus, kaip slėnyje dejuoja kalnų vėjas, ridinėdamasis eglių viršūnėmis. Nendrinis stogas, po kuriuo kabo žibalinė lempa, prisigeria vandens ir ima lašėti tau ant veido. Susigūžęs kalnų apžvalgos trobelėje, sulipdytoje iš nendrių, užuodi pūvančios žolės ir tuo pačiu kažko saldaus kvapą.

39

Privalau palikti šitą urvą. Guidžou, Sičuanio, Hubei ir Hunanio provincijų pasienyje stūksantis Ulingo kalnynas siekia tris tūkstančius du šimtus metrų virš jūros lygio, metinis kritulių kiekis viršija tris tūkstančius keturis šimtus mililitrų, kasmet tepasitaiko vos viena dvi giedros dienos, o kai pakyla sulaukėję vėjai, jie dažnai pasiekia trijų šimtų kilometrų per valandą greitį, tai — amžinai apsiniaukusi, šalta, prakeikta vieta. Privalau grįžti prie žmogiškojo pasaulio ugnies bei dūmų ir ieškoti saulės šviesos, ieškoti šilumos, ieškoti laimės, ieškoti žmonių minios, kad visa tai sukeltų manyje triukšmą ir jaudulį, net jei tai ir vėl pažadintų nerimą — galų gale toks jau tas žmonių pasaulio skonis.

Keliauju pro Tongženį, kurio siaurose senovinėse gatvelėse namų stogai dengia gatvę, o pėstieji nuolat susiduria su tais, kurie tempia krepšius, kabaluojančius ant naščių. Ilgai neužsibūnu, iškart sėdu į autobusą ir temstant privažiuoju sustojimą, kuris vadinasi Jubing. Šalia geležinkelio stoties gausiai pridygę nedidelių, privačių nakvynės namų, taigi pasiimu vienvietį kambarį, kuriame vos telpa gultas vienam žmogui, vabzdžiai nenuilsdami kėsinasi mane išprievartauti, o nuleidus tinklelį, darosi baisiausiai tvanku. Už lango besiliejančiai mašinų signalų muzikai akompanuoja monotoniškas ašaringas pokalbis, iššaukdamas manyje žąsies odos reakciją — panašu, kad jis sklinda iš filmo, rodomo krepšinio aikštelėje, girdžiu tą pačią seną sielvartingo išsiskyrimo ir džiaugsmingo susitikimo istoriją, tik kitame laike.

Antrą valandą ryto jau sėdžiu traukinyje, važiuojančiame į Kaili, ir po kelių valandų pasiekiu autonominio miao rajono sostinę.

Girdėjau, kad prie Šidongo ir Miao sienos vyksta drakono valčių festivalis, o sutiktas kadrinis apskrities komiteto darbuotojas patvirtina, kad šitoks didelis renginys nebuvo rengiamas jau kelis dešimtmečius, ir, jo paskaičiavimais, turėtų susirinkti apie dešimt tūkstančių miao žmonių ne tik iš pasienio, bet ir iš tolimų kalnų, o taip pat aukščiausi provincijos ir autonominio rajono valdininkai. Pasiteirauju, kaip ten nusigauti, ir jis atsako, kad ta vieta yra už dviejų šimtų kilometrų, ir be mašinos aš ten niekaip nenukaksiu. Klausiu, ar negalėčiau važiuoti kartu su jais apskrities komiteto mašina, jis susiraukia, bet, ilgai prašomas, galiausiai nusileidžia ir sako ateiti rytoj septintą ryto pažiūrėti, gal jų mašinoje atsiras laisva vieta.