Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Atsistoju ir išeinu laukan, rūkas darosi po truputį lengvesnis ir jau įmanoma įžiūrėti, kas yra už dešimties žingsnių. Orą virpina dulksna. Randu keletą nudegusių smilkalų lazdelių, kyšančių iš plyšio uoloje. Mąstau, kad tikriausiai tai ir yra vieta, kurioje moterys meldžia sūnų ir kurią kalniečiai vadina Lingjaniu.

Milžiniškos dangų remiančios akmeninės kolonos viršūnėje visiškai pranyksta rūkuose, einu kalno ketera, ir staiga iš miglos man prieš akis atsiveria miręs miestas.

36

Ar gali dar ką nors papasakoti?

Tu sakai, kad piktžolėm apžėlę griuvėsiai dabar apipulti kalnų vėjų, samanos ir kerpės dengia suskilusias akmenines pakopas, kuriomis prabėga driežas gekonas.

Sakoma, kad tais laikais ore tvyrojo varpų gausmas auštant, būgnų dundėjimas ir smilkalų dūmų spiralės temstant, stovėjo tūkstantis budistų vienuolių celių ir devyni šimtai devyniasdešimt devyni vienuoliai buvo pasišventę atsiskyrėliškam gyvenimui, o šventyklai vadovavo iškilus vienuolis, ir jam mirus, buvo surengtos grandiozinės budistinės laidotuvės.

Sakoma, kad smilkalai degė visose vienuolyno smilkalinėse, ir jų aromatas pasklido kelių šimtų li spinduliu aplink, ir tikintieji, užuosdami jį vėjyje, kiekvienas pats savo akimis matė, kaip senasis mokytojas transformavosi ir, pakilo į dangų. Visi keliai ir takeliai į šią miškais apaugusią budistinę vietovę buvo sausakimši nuo maldininkų vyrų ir moterų.

Sakoma, kad sutrų giedojimas įsigėrę į orą ir plaukė pavėjui kalnų takeliais. Salėse nebuvo nė vienos laisvos maldų pagalvėlės, ir pavėlavusieji meldėsi, klūpodami tiesiog ant grindų. Tie, kurie atėjo dar vėliau, laukė lauke. Nesibaigianti srovė vis plūdo, nors jau nebebuvo įmanoma net pakliūti pro vienuolyno vartus. Tai buvo tokios laidotuvės, kokių dar niekas iki tol nebuvo regėjęs.

Sakoma, kad visi maldininkai laukė senojo vienuolio malonės, o didžiulis būrys jo mokinių laukė jo dharmos tiesų paaiškinimo. Prieš iškeliaudamas iš šio pasaulio, Didysis mokytojas turėjo išdėstyti dharmos tiesas Sutros menėje, kuri buvo aukštu žemiau nei Sutrų biblioteka ir į kairę nuo Didžiųjų Brangenybių menės.

Sakoma, kad kieme priešais Sutrų menę tuo metu žydėjo du saldžiai kvepiantys azalijų krūmai: vienas — aukso raudonumo, kitas — mėnesienos baltumo žiedais. Pagalvėlės buvo greitai perneštos iš Sutrų menės į kiemą, ir vienuoliai, klūpodami švariomis širdimis šiltuose rudeninės saulės spinduliuose, ramiai lūkuriavo senojo vienuolio paskutinio dharmos aiškinimo.

Sakoma, kad išsiprausęs ir pasninkavęs septynias dienas ir septynias naktis, jis meditavo užmerktomis akimis ant lotoso formos drožinėto juodo sandalmedžio pakylos, platus abitas klostėmis krito jam nuo pečių, sandalmedžio skiedrelės smilko bronzinėje smilkalinėje priešais altorių, skleisdamos Sutrų menėje tyrą kvapą. Du vyresnieji jo mokiniai stovėjo jam iš kairės ir iš dešinės, o būrys vienuolių, kuriuos jis pats asmeniškai nuskuto ir įšventino į vienuolius, tyliai su derama pagarba laukė susibūrę žemiau. Kairėje rankoje jis laikė Budos rožančių, o dešinėje — Budos varpelį. Vos švelniai suduodavo per varpelį metaline lazdele, didingas garsas nuraibuliuodavo salėje kabančiomis budistinėmis vėliavomis.

Sakoma, kad tuo metu daugybė vienuolių girdėjo jo švelnų, minkštą balsą: „Buda sako, kad laukiantieji nušvitimo negalės jo suvokti savo fiziniu kūnu. Buda sako, kad visi egzistuojantys reiškiniai tėra fizinio kūno iliuzijos. Ir jeigu iliuzijos yra klaidingos iliuzijos, tai tuo pačiu jos nėra neklaidingos iliuzijos. Aš mokau, kad tai, ką kalbėjo Budos protėviai ir ką kalbėjo pats Buda, negali būti suprasta ir negali būti nesuprasta, kaip ir negali būti žodiškai perduota. Tai, ko negalima perduoti žodžiais, ir kas negali būti suprasta, ir yra tai, ką aš jums visiems perduodu, tai ir yra Didžioji Dharma, perduota Budos, ar dar norite ko nors paklausti?“

Sakoma, kad iš daugybės Budos mokinių nė vienas nei suprato, nei išdrįso paklausti. Skaudžiausia buvo tiems dviem mokiniams, kurie budėjo kartu su juo septynias dienas, septynias naktis, nedrįsdami nė akimirką atsipūsti, vis laukdami ir tikėdamiesi, kad jis duos nurodymus laidotuvėms ir perduos savo mantiją ir aukų dubenėlį. Tačiau smilkalinėje jau baigė degti paskutinė smilkalų lazdelė, o jis daugiau nebeištarė nė žodžio. Galiausiai vienas iš vyresniųjų mokinių priklaupė, sudėjo delnus, išreikšdamas pagarbą, ir sukniubo ant žemės sakydamas: „Šis mokinys nori paklausti, bet nedrįsta.“

Sakoma, kad senasis vienuolis pramerkė akis ir paklausė, ko jis norįs paklausti? Vyresnysis mokinys pakėlė galvą, apsidairė ir paklausė, ar jis perduos kam nors prieš mirtį savo mantiją ir aukų dubenėlį? Visi suprato, ką jis turįs omenyje — nejau visame didžiuliame pasekėjų būryje neatsirado nė vieno, kuris būtų tinkamas tapti jo mantijos ir dubenėlio perėmėju bei sugebėtų valdyti šį milžinišką, klestintį vienuolyną su gausybe vienuolių ir šventyklų turtų?

Sakoma, kad senasis vienuolis linktelėjo galva ir išsitraukė iš po mantijos skverno dubenėlį, ir jam betariant žodžius „Imkite dubenėlį...“, užgeso paskutinė smilkalų lazdelė. Dūmas lėtai pakilo į viršų, suvirpėjo, išsirietė nepilnu apskritimu ir išnyko. Didžiųjų Brangenybių menėje sugaudė tūkstančio dviejų šimtų cinių svorio metalinis varpas, vienuoliams prižiūrint, pagamintas dar Tangų dinastijos laikais, valdant Džengjuaniui. Tą pačią akimirką pasigirdo būgnų dundėjimas ir daugybė vienuolių Sutrų menėje ėmė mušti medines tarškykles ir bronzinius skambalus. Pastebėjus, kad senasis vienuolis jau atidavė savo mantiją ir dubenėlį, į orą pakilo Namo Amitofu sutra.

Sakoma, kad abu vyresnieji mokiniai buvo gana nesupratingi ir nė vienas iš jų neišgirdo, kad senasis vienuolis po žodžių „Imkite dubenėlį“ nebeištarė „ir eikite prašyti išmaldos“. Pamatę, kad senojo vienuolio lūpos kažką vapa, nebesiklausė tikrojo mokymo, tik stvėrė dubenėlį ir tol nepaleido, kol jis suskilo. Jiedu išsigando ir, supratę, kad tokia buvo senojo vienuolio valia, nebedrįso nieko sakyti. Ir tik vienintelis senasis vienuolis žinojo, kad tai diena, kai vienuolynas bus sunaikintas. Nebegalėdamas daugiau to matyti, jis užmerkė akis ir nustojo kvėpuoti, vis dar sėdėdamas lotoso soste, vieną ranką uždėjęs ant kitos ir vidiniu žvilgsniu tyliai regėdamas, kaip pro gyvenimo vartus nutolsta jo paties gyvenimas.

Sakoma, kad Sutrų menės viduje ir prieigose garsiai aidintys varpai bei būgnai ir vienuolių giedamos sutros pasiekė kiemą, kur susirinkusios vienuolių minios taip pat ėmė giedoti, ir jų giesmės pasklido aplink po tris didžiules šalimais esančias menes ir po dvi šonines menes, o tada išplaukė pavėjui į priekinį vienuolyno kiemą, kuriame grūdosi palankinai, asilai, arkliai ir maldininkai. Tie vyrai ir moterys, kurie nesugebėjo prasibrauti pro kalnų perėją, nė neketino nuo jų atsilikti ir irgi giedojo Namo Amitofu taip garsiai, kaip tik pajėgė, užliedami visą kalnų perėją galinga energija.

Sakoma, kad vienuolius, nešančius pakylą, ant kurios sėdėdamas senasis vienuolis perkeitė save, dengė siuvinėtas atlasinis baldakimas, priekyje du vienuoliai, mosuodami skepetomis ir šlakstydami protą ir kūną apvalančiu Budos vandeniu, šlavė jiems kelią, maldininkai vyrai ir moterys, įkalinti kalnų perėjoje, iš paskutiniųjų grūmėsi, kad galėtų bent akies krašteliu žvilgtelti į senąjį vienuolį. Tie, kuriems pavyko jį pamatyti, taip liaupsino jo malonią veido išraišką, kad nemačiusieji dar beviltiškiau brovėsi jį išvysti. Aplink chaotiškai bangavo žmonių minia, stovinti ant pirštų galų ir ištempusi kaklus. Visiškoj spūsty buvo numindžioti ne tik batai, bet ir kepurės, smilkalų kūrento jai pargriauti, o švenčiausios šventyklų vietos išniekintos.