Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Sakoma, kad pakyla buvusi uždengta ir pastatyta ant žabų krūvos priešais Didžiųjų Brangenybių menę. Prieš uždegant laužą, turėjo būti sugiedotos dar kelios sutros, negalėjo būti praleista nė viena ritualo dalis, budizmo mokymas netoleravo nė menkiausio neapsižiūrėjimo, tačiau net didesnis vienuolynas nebūtų pajėgęs atlaikyti dešimties tūkstančių žmonių spaudimo ir grūsties. Tie, kurie buvo pargriauti ir sužeisti, nesiliovė klykti bei šaukti, ir visame šitame sąmyšyje atsitiko baisus dalykas! Niekas nebegali tiksliai pasakyti, kaip tas gaisras prasidėjo, nei kiek sudegė ar buvo negyvai sutryptų, taip niekada ir nepaaiškėjo ar daugiau sudegė, ar daugiau buvo sutryptų negyvai. Šiaip ar taip, pragariška ugnis siautėjo tris dienas ir tris naktis, kol pagaliau Dangaus Valdovas pasigailėjo ir pasiuntė lietų, palikusį po savęs pelenų plynę.

37

Anapus šios apgriuvusios sienos mano miręs tėvas, motina ir senelė iš motinos pusės sėdi prie padengto stalo, laukdami manęs grįžtančio valgyti. Mano klajonės tęsiasi be galo, ir aš jau seniai besėdėjau kartu su visa šeima. Trokštu sėdėti su jais prie stalo ir kalbėtis apie paprastus šeimos reikalus taip, kaip kai man buvo diagnozuotas plaučių vėžys, sėdėdavau prie savo jaunesniojo brolio stalo ir kalbėdavausi apie dalykus, kurių niekada neaptarinėjame su svetimais, kurie visada lieka šeimos rate. Tomis dienomis, atėjus laikui valgyti, mano dukterėčia užsigeisdavo žiūrėti televizorių. Ji buvo per maža, kad suprastų, jog televizijos programa tėra dvasinė tarša ir propaganda, prasiskverbianti į visas visuomenės grupes, o kultūros veikėjai pasirodantys vienas po kito skelbia visuotinę nuomonę ir kartoja tuos pačius lozungus. Tai tikrai nebuvo laidos, skirtos vaikams, ir tikrai netiko prie valgio. Man per akis užteko televizijos žinių ir laikraščių, aš tiesiog norėjau grįžti į savo paties gyvenimą, kalbėtis apie pamirštus šeimos reikalus, kad ir apie mano prosenelį, kuris, užsigeidęs tapti tarnautoju, išdovanojo ištisą gatvę namų. Jis neišgalėjo gauti nė pusės tarnautojo posto, ir supratęs, kad jį apgavo, įsiuto ir padegė visus namus, net ir tą, kuriame pats gyveno. Jis buvo daug jaunesnis, nei kad aš dabar, ir mirė vos sulaukęs trisdešimties. Konfucijus sako, kad iki trisdešimties žmogus turi įsikurti, tačiau tokio amžiaus esi dar pakankamai jaunas ir netvirto būdo, ir patyręs nesėkmę, gali smarkiai palūžti. Nei aš, nei mano jaunėlis brolis niekada nesam regėję šio prosenelio fotografijų. Tuo metu fotografijos menas turbūt dar nebuvo pasiekęs Kinijos, o gal tik imperatoriaus giminė tegalėjo sau leisti fotografuotis. Šiaip ar taip, mudu su jaunėliu broliu valgydavome nuostabius senelės patiekalus, puikiai pamenu jos „girtas krevetes“: jų kūneliai dar trūkčiodavo ir praeidavo nemažai laiko, kol išdrįsdavome suvalgyti bent vieną. Aš taip pat prisimenu savo paralyžiuotą senelį. Slėpdamiesi nuo japonų lėktuvų atakų kaime, iš ūkininko mes nuomojome seną namą, ir jis per dienų dienas sėdėdavo pintame krėsle kambaryje, durys būdavo pravertos, o į kambarį įsprūdęs vėjelis vis judindavo jo baltutėlius plaukus. Užkaukus oro pavojaus sirenoms, jis netekdavo galvos, ir mano motina tegalėdavo, pasilenkusi prie pat jo ausies, vis kartoti ir kartoti, kad japonai neturi tiek daug bombų, ir jeigu jau mėto, tai mėto jas virš miestų. Tuo metu buvau mažesnis, nei mano dukterėčia, ir dar tik mokiausi vaikščioti, pamenu, kad norint nueiti iki galinio kiemo man reikėdavo įveikti aukštą slenkstį, o už jo buvo statūs laiptai, taigi pats aš ten nušliaužti nesugebėdavau, tad galinis kiemas visada išliko paslaptinga vieta. Priešais pagrindines duris buvo kūlimo vieta ir aš pamenu, kaip voliodavausi ant šieno su kitais kaimiečių vaikais. Visai šalia tekančioje ramioje, gražioje upėje nuskendo mažytis šuniukas, galbūt jį nuskandino koks niekingas žmogus, o gal jis pats įkrito ir prigėrė, nors tai ne taip svarbu, tiesiog jo kūnelis ilgą laiką gulėjo pakrantėje. Mano motina griežtai draudė man žaisti prie upės, ir tik kai vyresnieji eidavo pasisemti vandens, aš galėdavau eiti drauge ir pasikapstyti smėlyje, kol jie kasdavo jame duobes ir semdavo į jas prasisunkiantį švarų vandenį.

Suprantu, kad šią akimirką esu apsuptas mirusiųjų pasaulio ir kad už šitos sienos yra mano mirę artimieji. Noriu vėl būti su jais, vėl sėdėti drauge prie padengto stalo ir klausytis, kaip jie kalba apie visus tuos nereikšmingus dalykus, noriu girdėti jų balsus, matyti jų akis, iš tikrųjų sėdėti su jais prie stalo, net jei jis ir nebūtų padengtas. Žinau, kad valgymas ir gėrimas dvasių pasaulyje yra savotiškai simboliškas ritualas, kuriame gyvieji neturi teisės dalyvauti, ir vien galimybė sėdėti šalia ir klausytis staiga man atrodo didžiausia laimė. Imu artėti link jų, bet vos peržengus sienos griuvėsius, jie pakyla ir tyliai pranyksta už kitos sienos. Girdžiu jų nutolstančius žingsnius, šnabždesius, netgi matau jų paliktą stalą, kuris po akimirkos apsitraukia aksominėmis samanomis, su trūkinėja, perlūžta ir subyra, virsdamas nuolaužų krūva, iš kurios ima stiebtis krūmokšnių ūgliai. Žinau, dabar jie kalba apie mane kitame apgriuvusiame kambaryje, jie nepritaria tam, kaip aš gyvenu, ir nerimauja, išgyvena dėl manęs, nors nėra jokio reikalo, galvoju, gal mirusiesiems tiesiog patinka išgyventi ir nerimauti dėl gyvųjų. Jie šnibždasi tarpusavyje, bet vos tik priglaudžiu ausį prie drėgnos apsamanojusios sienos, jie liaujasi ir ima bendrauti akimis, jie sako, kad aš neturėčiau toliau taip gyventi, kad man reikėtų normalios šeimos, jie būtinai užsigeidžia surasti man protingą žmoną, kuri rūpintųsi tuo, ką aš valgau ir geriu, kuri rūpintųsi namais, nes mano užsitęsusios ligos priežastis — neteisinga mityba. Jie rengia sąmokslą, kaip sutvarkyti man gyvenimą, turėčiau pasakyti jiems, kad nesirūpintų, nes pragyvenau jau pusę amžiaus ir turiu savo gyvenimo būdą, ir šitas gyvenimo būdas yra mano pasirinkimas, kad neketinu grįžti ir gyventi tą gyvenimą, kurį jie man nupiešė. Negaliu gyventi tokių gyvenimų, kokius gyveno jie, tuo labiau, kad jų gyvenimai toli gražu nebuvo tokie jau tobuli, tačiau negaliu liautis apie juos galvoti ir trokšti juos pamatyti, išgirsti jų balsus, pasikalbėti su jais apie praeities įvykius, užsilikusius mano atmintyje. Noriu paklausti savo motinos, ar ji tikrai pasiėmė mane į valtį, plaukusią Siango upe? Prisimenu siaurą bambukinę valtį su pintu bambukiniu tentu, o iš abiejų pusių ant medinių lentų sėdėjo susispaudę žmonės, keliais įsirėmę į priešais sėdinčiųjų kelius. Vanduo buvo iki pat kraštų, valtis vis labiau sviro į šoną, bet niekas nieko nesakė, visi stengėsi to nepastebėti, nors kiekvienas tai puikiai matė, perpildyta valtis galėjo nuskęsti kiekvieną akimirką, bet niekas nenorėjo to pripažinti. Aš irgi apsimečiau, kad to nesuprantu, neverkiau ir neparodžiau, kad bijau, stengiausi negalvoti apie galinčią ištikti nelaimę, noriu paklausti jos, ar tai nutiko, kai mes buvome pabėgėliai? Jeigu surasčiau tokią valtį, kaip toji Siango upėje, patikėčiau, kad taip iš tikrųjų buvo. Noriu paklausti jos, ar mes tikrai slėpėmės kiaulių garde nuo plėšikų? Tą dieną oras buvo toks, kaip šiandien, dulkė lietus, ir bevažiuojant kalnų keliu, staigiame posūkyje įkalnėje sugedo sunkvežimis. Vairuotojas kaltino save — jei būtų pasukęs vairą stipriau, priekiniai ir galiniai vienos pusės ratai nebūtų įklimpę minkštame šalikelės purve. Pamenu, tai buvo dešinės pusės ratai, nes po to visi išlipo ir iškrovė bagažą kairėje kelio pusėje prie uolų sienos ir mėgino stumti sunkvežimį, tačiau ratai purve paprasčiausiai sukosi vietoje. Sunkvežimyje buvo įtaisyta akmens anglimis kūrenama krosnelė, kadangi karo metais benzino gauti galėjo nebent karinės mašinos. Kaskart užvedant reikėdavo įnirtingai sukti rankeną, kol pasigirsdavo drioksėjimas ir sunkvežimis užsivesdavo. Tais laikais mašinos buvo visai kaip žmonės ir nepajudėdavo iš vietos, kol neišleisdavo susikaupusių dujų, tačiau nors sunkvežimis ir drioksėjo, ratai sukosi vietoje, taškydami purvą į stumiančiųjų veidus. Vairuotojas mojavo visoms pravažiuojančioms mašinoms, tačiau niekas nestojo padėti — tokią dieną, kaip ši, ir dar temstant, jie visi buvo pabėgėliai, sprunkantys nuo gresiančios nelaimės. Paskutinė mašina geltonais prožektoriais tarsi laukinis žvėris spruko pro šalį. Galiausiai apgraibomis tamsoje ir lietuje ėmėme ropštis į kalną, kiekvienas įsitvėręs į priekyje einančio žmogaus drabužius, vis slysčiodamas purviname kalnų takelyje. Tai buvo senukai, moterys ir vaikai, todėl ūkininko trobą pasiekėme baisiai išvargę. Tačiau viduje žmonės neturėjo žibinto, ir net jei būtume mirę, nebūtų atidarę durų. Slepiantis nuo lietaus, mums teko susigrūsti į kiaulių gardą. Vidurnaktį iš juodų, kaip tušas, kalnų šešėlių atsklido šautuvų pokšėjimas, ir buvo galima įžiūrėti keletą liepsnojančių deglų. Visi šnibždėjo, kad tai plėšikai, ir iš baimės nedrįso net sukrebždėti.