Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Sakai, kad šita istorija apie tavo prosenelį yra labai sena. Giminaičiai pasakojo, kad jis matęs raudonąjį berniuką, besiropščiantį nuo ąžuolo, kurį jis pernai nukirto, ir peršokantį ant kalnų arbatmedžio. Jis papurtė galvą, manydamas, kad tai jo senos akys krečia jam pokštus. Jis grįžo iš kalnų, vilkdamas gudobelės rąstą valčių skaptuotojui iš Garmančių Vandenų Pakrantės. Gudobelė yra lengva, neprisigeria vandens, ir jos mediena puikiai tinka valčių gamybai.

Ji pasakoja, kad tuo metu jai buvę šešiolika, o jam — jau keturiasdešimt septyneri ar aštuoneri, ir peržiūrėjus jo bylą, jam buvo leista grįžti į miestą, jis neturėjo daug draugų, todėl nuolat gerdavo su jos tėvu jos namuose ir pasakodavo, ką jam teko per tuos metus patirti darbo ūkyje, kai jį apkaltino esant dešiniuoju. Besiklausant ašaros riedėdavo jos skruostais. Tuo metu jis buvo labai liesas, dar neatsigavęs, visai ne toks, kokiu tapo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi, kai vilkėjo prašmatnų, raštuotą, vilnonį kostiumą ir baltus marškinius iškrakmolyta ir išlyginta apykakle, kurios niekada neužsisegdavo. Taigi tuo metu ji buvo visai dėl jo pametusi galvą, ji norėjusi jį apverkti, norėjusi guosti jį, kad jis visą likusį gyvenimą būtų laimingas. Jeigu tada jis būtų priėmęs jos, jaunutės mergaitės, meilę, tai ji tikrai nebūtų nieko bijojusi.

Pasakoji, kad tavo prosenelis leidosi nuo kalnų, ant peties užsimetęs gudobelės rąstą, dviem rankom vos apglėbiamą, kai pamatė ugnies dievą, besiropščiantį kalnų arbatmedžio kamienu. Jis negalėjo taip staiga imti ir sustoti, o per ilgai užsižiūrėti irgi bijojo. Parėjęs namo, jis atrėmė rąstą prie durų ir, prieš įeidamas vidun, ištarė: „nelaimė!“ Visi namiškiai puolė jį klausinėti. Pasakoji, kad tuo metu dar buvo gyvas tavo senelis, ir jis paklausė: „tėvai, kas atsitiko?“ Tavo prosenelis atsakė, kad matė raudonąjį berniuką, ugnies dievą Džužongą, ir kad baigėsi geros dienos!

Tačiau jis nekreipė dėmesio, jis buvo visiškas neišmanėlis, pasakoja ji. Ji prisipažinusi jam tik studijuodama kažkuriame universiteto kurse. Jis atsakė, kad turi žmoną ir sūnų, ir kad jam išvykus į perauklėjamojo darbo ūkį, žmona laukė jo visus tuos dvidešimt metų, ir kad jo sūnus ne ką jaunesnis už ją. Ir kad jis su jos tėvu jau šitiek metų draugai, kaipgi jam tai atrodys? Bailys! Bailys! Ji sako tada iškeikusi jį pro ašaras. Ji sako, kad net pasimatymas tąkart buvo jos idėja. Jis tuo metu tarpdury atsisveikino su jos tėvu, kai ji susigalvojusi pretekstą ir pasakiusi tėvui, norinti aplankyti mergaitę, su kuria vaikystėje gyveno tame pačiame name, ir jiedu išėję kartu. Paprastai ji į jį kreipdavosi dėde Cai, ir tąkart nebuvo išimtis. Ji pasakiusi: „dėde Cai, turiu su jumis apie kai ką pasikalbėti.“ Jis atsakė: „gerai, galim eiti ir kalbėtis.“ Ji atsakiusi: „negerai“, ji negalinti tiesiog taip gatvėje. Jis truputį pagalvojo ir atsakė, kad galima pasikalbėti parke. Jis sakė, kad prie parko vartų yra kavinė, ir pakvietė ją kartu pavalgyti.

Tu pasakoji, kad po to nelaimės iš tikrųjų ėmė griūti viena ant kitos. Sakai, kad tuomet dar buvai per mažas, kad paneštum šautuvą, ir todėl dar negalėjai eiti su tėvu į medžioklę, bet galėjai panešti kauptuką, todėl eidavai su juo į bambukų giraitę pasikasti žieminių ūglių. Tavo prosenelio nugara jau buvo susimetusi į kuprą, o ant kaklo jis turėjo mėsingą auglį, atsiradusį vaikystėje tampant rąstus. „Kai tavo prosenelis buvo jaunas, — sakė tavo tėvas, — jis buvo didis medžiotojas, jam nebuvo lygių, bet nespėjo praeit ir dvi dienos po to, kai pamatė raudonąjį berniuką, ir jį ištiko mirtis — kulka iš nugaros pataikė jam į galvą ir išdraskė kairę akį. Jis gulėjo šalia namo durų kraujo klane. Jei būtų ištiesęs ranką, būtų galėjęs pasiekti slenkstį. Kieme augusio senutėlio kamparo medžio šaknys buvo aptaškytos tamsiai purpurinėm kraujo dėmėm. Jis šliaužė per šaknis, nes eiti aplinkui ir nusileisti akmeniniais laipteliais būtų per ilgai užtrukę. Jis šliaužė visą kelią, kol prie pat slenksčio liovėsi kvėpuoti. Tavo prosenelė, išėjusi šerti kiaulių, rado jį kitą rytą, ji negirdėjo nakčia jo šaukiant.“

Ji pasakoja, kad pietaujant apie tai visai neužsiminusi ir kalbėjusi tik apie nereikšmingus universiteto reikalus. Pavalgius jis pasiūlė pasivaikščioti po parką, medžių paunksmėje jis, kaip ir bet kuris kitas vyras, apsvaigęs nuo alkoholio, norėjo ją pabučiuoti, bet ji nesileidusi. Ji pasakiusi, vis dar kreipdamasi dėde Cai, norinti tik, kad jis žinotų, kaip ji kažkada jį mylėjusi ir kaip nubaudusi save — atsidavusi vyrui, kurio nemylėjusi. Tai buvusi pasimetimo akimirką, ji leidusi kažkam žaisti su ja, taip, ji sako panaudojusi žodį žaisti impulsyviai. Jis neištarė nė žodžio, norėjo ją apkabinti, bet ji jį atstūmusi.

Tu pasakoji, kad buvo dar neišbrėškę, kai tavo močiutė, tuo metu besilaukianti tavo tėvo, parklupo, suklykė ir nualpo. Tavo senelis parvilko tavo prosenelį į trobą ir pasakė, kad senolis buvo nužudytas ir kad šauta iš nugaros metaliniais šratais, skirtais šaudyti šernus. Tavo tėvas pasakojo, kad iškart po prosenelio mirties kalnuose užsiliepsnojo miškas ir degė daugiau nei dešimt dienų keliose vietose vienu metu, ir buvo neįmanoma jo užgesinti. Liepsnos šovė aukštyn į dangų, nušviesdamos Huži viršukalnę, tarsi ji būtų virtusi ugnikalniu. Tavo senelis sakydavo, kad gaisras įsiplieskė kaip tik tada, kai buvo nužudytas tavo prosenelis. Vėliau tavo tėvas pasakodavo, kad tavo prosenelio mirtis neturėjo nieko bendro su raudonuoju berniuku, kuris sukėlė gaisrą. Tavo senelis iki pat mirties norėjo surasti tėvo žudiką. Tačiau kai tavo tėvas tau apie tai papasakojo, visa tai jau buvo sena istorija, tu sunkiai atsidūsti.

Ji pasakoja, kad jis irgi atsakė jai, kad myli ją, bet ji atrėžusi, kad tai melas! Jis sakė, kad geidęs jos ir anksčiau, bet ji atsakiusi, kad per vėlu. Jis paklausė, kodėl? Ji atsakiusi, negi jis dar gali klausti? Jis paklausė, kodėl negali jos net pabučiuoti? Ji atsakiusi, kad galėtų lengvai permiegoti su bet kuriuo vyru, bet tik ne su juo. Ir dar ji pasakiusi: išeik! Tu niekada nesuprasi. Ji išrėžusi, kad nekenčia jo ir niekada daugiau nenorinti jo matyti, nustūmusi jį šalin ir pabėgusi.

Tu sakai, kad ji iš tikrųjų visai ne medicinos seselė ir kad viskas, ką ji pasakojo, buvo melas — ji nepasakojo apie savo draugę, ji pasakojo apie save, apie savo išgyvenimus. Ji sako, kad tu pasakojai visai ne apie savo prosenelį, senelį, tėvą ir save, tu paprasčiausiai išgalvojai istoriją, kad ją įbaugintum. TU sakai, kad minėjai, jog tai bus vaikiška istorija. Ji sako, kad ji — ne vaikas ir nenorinti klausytis kažkokios vaikiškos istorijos, ji tiesiog norinti nugyventi sąžiningai savo gyvenimą, ji daugiau nebetikinti meile, jai nuo jos bloga, visi vyrai vienodi ir jie tetrokšta tik sekso. O moterys? Perklausi tu. Jos irgi tokios pat amoralios, sako ji, ji visko jau prisižiūrėjusi, gyvenimas jai keliąs šleikštulį, ji daugiau nebenorinti tiek kančios, ji teprašanti tik akimirkos džiaugsmo. Ji klausia, ar tu vis dar geidi jos?

Čia, lietuje ir purve?

Argi taip nebūtų kur kas įdomiau?

Tu sakai, kad ji per daug nusipigina. Ji sako: argi vyrams tai nepatiktų? Taip paprastai, be jokios įtampos, vien malonumas, o kai jis baigsis — tiesiog nueiti, be jokių rūpesčių, be jokių komplikacijų. Tu klausi, kiek yra vyrų, su kuriais ji permiegojo? Ji sako: mažiausiai šimtas. Tu netiki.

O kuo čia netikėti? Tai labai paprasta, kartais tereikia vos kelių minučių.

Lifte?

Kodėl lifte? Tu prisižiūrėjai vakarietiškų filmų. Po medžiais, prie sienų — kur tik nori.