Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Keliaudamas iš miesto, girdėjau kalbant, kad jo kalnas geriausiai prižiūrimas visame Heivanio upės regione. Man regis, tam pasitarnavo jo filosofija, išvadavusi jį nuo garbės ir turtų siekimo. O, jo nuomone, taip yra dėl jo puikių santykių su vietiniais kaimiečiais. Naujųjų metų rytą senas kaimietis visada dovanų atneša jam krepšį džiovintų šaknų.

— Jeigu išeisi į kalnus, kramtydamas gabalėlį tos šaknies, visos gyvatės tavęs šalinsis. — Tai sakydamas jis atsistoja ir iš kambario atsineša šiaudinį krepšį, iš kurio ištraukia rudą šaknį ir paduoda man. Klausiu, koks tai augalas, bet jis sako, kad nežino ir niekada neklausia. Tai paslaptingas kalniečių vaistas, jie perduoda tai iš kartos į kartą ir turi savas taisykles.

Jis sako, kad kelionė iki Auksinės viršūnės ir atgal užtruks tris dienas. Reikia pasiimti ryžių, aliejaus, druskos, o taip pat sojų varškės, žalių daržovių ir kiaušinių. Kalnuose užėjus nakčiai, galima apsistoti urve — ten visada yra vata kimštų patalų, kuriuos anksčiau naudojo mokslininkai-tyrinėtojai, tai apsaugos nuo šalčio. Kalnuose didelis vėjas ir labai šalta. Jis sako, kad nueis į kaimą pasidairyti ir jei ras žmogų, aš galėsiu išeiti dar šiandien. Jis mosteli galva į rąstą, permestą per upę ir naudojamą vietoj tilto.

Vėliau išeinu pasidairyti po upės vingį. Ties sekluma upės srovė greita ir žaižaruoja saulėje tarsi krištolas, bet tose vietose, kur krenta šešėliai, ji atrodo ganėtinai grėsmingai. Pakrantėse tiršti miškų sąžalynai tokie tankūs, kad atrodo visai juodi: juose tvyro kažkokia tamsi bauginanti drėgmė ir ten tikriausiai knibždėte knibžda gyvačių. Miško pakraštyje — nedidelis penkių šešių šeimų kaimelis. Matyti aukšti seni mediniai trobesiai pajuodusiomis sienomis ir gegnėmis, tikriausiai nuo viską čia kiaurai permerkiančio lietaus.

Kaimelyje visiškai tylu, nė gyvos dvasios, negirdėti jokio žmogaus keliamo garso. Visos durys atlapotos, o tarp neuždengtų gegnių prikaišiota džiovintos žolės, ūkio padargų, medžio pliauskų ir bambukų. Jau ketinu užeiti vidun pasidairyti, kai staiga pilkai juodas aviganis pradeda grėsmingai urgzti ir artėti link manęs.

Atsitraukiu ir grįžtu prie rąsto. Priešais mane milžiniškas juodai žalias kalno masyvas, stūgstantis saulėkaitoje už miniatiūrinės prižiūrėtojo stoties.

Už nugaros pasigirsta linksmas juokas ir atsigręžęs pamatau moterį, einančią per rąstą, rankose laikančią lazdą, ant kurios užvyniota didžiulė penkių ar šešių pėdų ilgio gyvatė, krutinanti uodegą. Ji aiškiai kviečia mane, bet tik priėjęs prie pat upės išgirstu jos žodžius:

— Ei, pirksi gyvatę?

Nė kiek nesijaudindama, kikendama ji artėja link manęs, viena ranka laikydama kokių dvidešimties centimetrų ilgio gyvatę, o kitoje — lazdą su ją apsivijusiu žalčiu.

Laimei, prižiūrėtojas pasirodo kaip tik laiku ir iš kitos upės pusės ima jai šaukti:

— Eik šalin! Girdi? Tuojau pat eik šalin!

Moteris paklusniai grįžta į kitą upės pusę.

— Toji moteris — pamišėlė, vos pamačiusi prašalaitį, vis taikosi iškrėsti kokią šunybę.

Jis sako, kad rado kaimietį, kuris sutiko būti man nešiku ir palydovu. Jis dar užbaigs keletą reikalų savo kabinete, o tada paruoš man maisto kelioms dienoms. Aš galiu eiti jau dabar, palydovas mane pasivys, kalniečiai pratę vaikščioti kalnų takeliais, taigi jis pasivys mane su visu maistu. Į viršūnę veda tik vienas takas, taip kad aš tikrai nesugebėsiu pasiklysti. Už septynių ar aštuonių li nuo čia yra vario rūdos kasykla, kuri pastaruoju metu visai nebenaudojama, jeigu jis iki tol nepasirodys, galiu ten trumpam stabtelti.

Jis liepia man palikti savo kuprinę — kaimietis galės ją atnešti. Jis taip pat įbruka į rankas lazdą, sakydamas, kad tai padės taupyti energiją, kopiant į kalną, ir baidyti gyvates. Ir dar liepia kramtyti gabalėlį tos šaknies, kurią prieš tai įdavė. Atsisveikinu su juo. Jis man pamojuoja, apsisuka ir įeina vidun.

Galvoju apie jį ir jo natūralų garbės ir turtų atsisakymą, ir apie niūrų kitą krantą, į kurį veda per upės vingį permestas vienintelis rąstas, apie pajuodusius kaimelio trobesius, laukinį aviganį pilkšvai juodu kailiu ir apie pamišėlę su gyvate ant lazdos. Visa tai atrodo lyg užuominos, nuorodos į kažką, kaip ir tas milžiniškas, rūškanas kalnas už mažyčio namelio nugaros. Už viso to yra kažkas daugiau, kažkas, ko aš taip niekada ir nepajėgsiu suvokti.

34

Maknoji per purvą, krenta smulkus lietus, kelyje visiškai tylu, tik girdėt, kaip žliugsi į purvą klimpstantys tavo batai. Sakai, kad ji eitų ten, kur purvas kietesnis, bet tą pačią sekundę išgirsti šleptelint. Apsisuki ir pamatai, kad ji paslydo, ir, nepatogiai viena ranka remdamasi į purvą, mėgina išsilaikyti, kad visa neišsiteptų. Ištiesi ranką, kad padėtum jai atsistoti, bet jos koja slysteli, ir ji visa apsitaško purvu. Sakai, kad dabar ji tikrai turės nusiauti tuos aukštakulnius batus. Ji gailiai apsiverkia ir atsisėda tiesiai į purvynę. Sakai: na taip, tu truputį išsipurvinai, bet nėra taip blogai, mes tuoj prieisim kokį namą ir tu galėsi viską išsiskalbti, bet ji atsisako toliau eiti.

Štai tau ir moterys, sakai, užsimano keliauti į kalnus, o bijo paragauti sunkumų.

Ji sako, kad jai iš pat pradžių nereikėję sutikti eiti su tavimi į tuos šlykščius kalnus.

Kalnai — ne tik gražūs peizažai, kalnai — tai ir vėjas, ir lietus. Juk jau esi čia, tai geriau nustok graužtis.

Ji sako, kad tu ją apkvailinęs, pakeliui į šitą prakeiktą Lingšanį ji dar nesutikusi nė vieno turisto.

Sakai, jeigu ji nori pasižiūrėti į žmones, o ne į kalnus, tai ko neatsižiūrėjo į juos sausakimšose miestų gatvėse? Jeigu jai taip to reikia, ji gali nukeliauti į universalinę parduotuvę, kur ras visko, ko reikia moterims — nuo saldumynų iki kosmetikos.

Ji užsidengia veidą purvinomis rankomis ir pravirksta gailiai, kaip vaikas. Nebegali daugiau šito tverti ir padedi jai atsistoti ant kojų.

Sakai, kad ji negali pasilikti purve ir lietuje, ten, priekyje, tikriausiai bus koks namas, o jei bus namas, bus ir ugnies, o jei bus ugnies, bus ir šiluma, ir ji nebebus tokia vieniša, ir jai bus jaukiau.

Bet tu žinai, kad už tų aptrupėjusių sienų lietuje tėra tik krosnies griuvėsiai, o puodai seniai surūdiję. Ant šitos kalvos tarp besistiebiančių krūmokšnių, anapus popierinėm vėliavėlėm išpuoštų kapų nėra net raudančių moterų vaiduoklių. Šią akimirką labai norėtum surasti kalnų namelį, kuriame būtų galima pasikeisti šlapius drabužius, išsiskalbti ir, švariam, pailsėjusiam, sėdėti prie ugnies ant bambukinės kėdės su karštos arbatos dubenėliu delne, žiūrėti į lietų, varvantį nuo stogo, ir pasakoti jai vaikiškas pasakas, kurios neturi nieko bendra nei su ja, nei su tavimi, nei su visu tuo chaotišku žmonių pasauliu, o ji, kaip tų kalnuose pasimetusių namų mergaitė, sėdėtų tau ant kelių, glausdamasi prie tavęs.

Pasakoji, kad ugnies dievas yra išdykęs, nuogas, raudonas berniukas, kuris pasirodo miško kirtavietėse, trypdamas sudžiūvusius lapus, švytruodamas nuogu užpakaliuku ir karstydamasis per nupjautas medžių šakas.

Ji pradeda tau pasakoti apie savo pirmąją meilę, jaunutės mergaitės romaną dar tada, kai nieko apie tai nesuprato: tai buvęs labiau pačios meilės ilgesys. Ji pasakoja, kad jis buvo ką tik grįžęs į miestą iš perauklėjamojo darbo ūkio, įdegęs, sulysęs, susenęs ne pagal metus, raukšlių išvagotu veidu. Nežiūrint to, ji vis tiek jį įsimylėjusi ir klausydavusi pakerėta jo pasakojimų apie vargus, kuriuos jam teko patirti.