Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tu klausi, kas ji.

Ji sako, kad ji yra ji, ir prapliumpa garsiai kvatotis.

Tu suglūmi ir išsigąsti.

Ji prašo, kad nebūtum toks. Ji sako, kad tiesiog pasakojanti tau istoriją, kurią sužinojusi iš savo draugės. Ji buvo medicinos koledžo studentė. Ji atėjo į operacinę pasisemti praktinių žinių. Taip jos tapusios draugėmis ir kalbėdavusios apie viską, kas užeidavę ant liežuvio.

Tu ja netiki.

Kodėl tu gali pasakoti istorijas, o ji negalinti?

Tu prašai, kad ji tęstų toliau.

Ji sako jau baigusi.

Tu sakai, kad jos istorija baigėsi per daug greitai.

Ji sako nemokanti pasakoti tokių paslaptingų istorijų kaip tu, ir, be to, tu papasakojai labai daug istorijų, o ji dar tik pradedanti.

Tai pasakok toliau, sakai.

Ji sako, kad jai nebeįdomu, ir ji daugiau nebenorinti pasakoti.

Kiek pagalvojęs, tu sakai, kad ji turi lapės sielą.

Geisti gali ne tik vyrai.

Žinoma, moterims tai lygiai taip pat būdinga, sakai.

Kodėl tai, ką gali daryti vyrai, negali daryti moterys? Tai juk įgimta kiekvienam žmogui.

Tu sakai, kad nė kiek nesmerki moterų, tu tik sakai, kad ji turinti lapės sielą.

Turėti lapės sielą — nėra nieko blogo.

Tu sakai, kad visai neketini jos kritikuoti, tu tiesiog kalbi.

Tai kalbėk.

Apie ką?

Jeigu nori kalbėti apie lapės sielą, tai kalbėk apie lapės sielą, sako ji.

Tu imi pasakoti, kad mirus vienam lapės sielos vyrui, nepraėjo pilnas septynetas...

Kas tas pilnas septynetas?

Anksčiau, mirus vyrui, moteris turėdavo prie jo kūno sėdėti septynis kartus po septynias — keturiasdešimt devynias dienas.

Ar septyni yra bloga lemiantis skaičius?

Septyni yra dvasioms ir šmėkloms palankus skaičius.

Nepasakok apie šmėklas.

Tada papasakosiu apie tą, kuris nemirė. Dar nespėjusi nusirišti baltų gedulo juostelių, ji jau atrodė kaip paleistuvė iš Pavasario Džiaugsmų Namų, esančių Uidženyje, visada parimusi ant vartų, rankomis išraitydavo viliojančią pozą ir apsimesdavo, kad nežiūri, tuo dar labiau gundydama vyrus.

Ji sako — tu nori sumenkinti moteris.

Ne, sakai, moterys irgi negalėjo to pakęsti ir greitai praeidavo pro šalį. Vienintelė vaidingoji Sunio Ketvirtojo žmona nusispjovė jai į veidą.

Bet kai vyrai ėjo pro šalį, argi jie visi, kaip vienas, nežiūrėjo godžiai į ją?

Neįmanoma buvo nežiūrėti. Visi alkanais žvilgsniais smaigstė ją per petį, net ir Kuprius. Jų buvo daugiau nei penkiasdešimt, ir visų galvos buvo pasuktos į tą pačią pusę. Tik dabar nesijuok.

O kas juokiasi?

Jos kaimynystėje gyveno Senio Lu žmona, kuri kaip tik po pietų sėdėjo tarpdury, adydama batų padus, ir, visa tai matydama, šūktelėjo: „Kupriau, įmaknojai į šuns šūdą!“ Kuprius baisiausiai susigėdo. Tokiomis karštomis dienomis, kai visi kaimiečiai sėdi gatvelėse, valgydami pavakarius, ji vis matydavo ją, einant nešiną dviem tuščiais kibirais, pamautais ant naščių, ir prie kiekvienų durų kraipančią savo užpakalį. Maozi motina bakstelėjo savo vyrą lazdelėm ir sulaukė už tai nakčia tokios pylos, kad net kaukė iš skausmo. Šitai pernelyg seksualiai lapės sielai visos kaimo moterys, turinčios vyrus, norėjo nuplėšti ausis. Jei tik Maozi motina būtų galėjusi, būtų nuplėšusi jai drabužius, stvėrusi ją už plaukų ir sukišusi jos veidą į naktipuodį.

Tai šlykštu, sako ji.

Bet būtent taip ir buvo, sakai. Visų pirma Senio Lu žmona išsiaiškino, kad Džu Vyresnysis, kaimiečių pramintas Bukagalviu ir nesugebantis susirasti sau žmonos, nuolat lankėsi jos melionų pašiūrėje. Jis sakė, kad padėdavo jai laistyti trąšas. Tai vietai tikrai reikėjo trąšų. Jeigu nebūtų viskas užgriuvę ant Sunio Ketvirtojo žmonos galvos, įvykiai nebūtų taip tragiškai susiklostę. Prieš patekant saulei, Šunis Ketvirtasis pasakė, kad kelsis anksčiau ir eis į kalnus kirsti malkų. Užsimetęs ant peties nusmailintą naščių lazdą, jis apsuko ratą aplink kaimą ir akimirksniu peršoko tos moters kiemo sieną. Sunio Ketvirtojo žmona įtarė, kas vyksta, ir nelaukdama, kol jos vyras išeis, ėmė baladoti su lazda į vartus. Moteris atidarė duris, tarsi niekur nieko vis dar sagstydamasi palaidinės sagas ties juosmeniu. Sunio Ketvirtojo žmona neketino jos taip lengvai paleisti. Greičiau nei truktų tai ištarti, ji puolė ant tos moters ir jiedvi ėmė muštis, verkdamos ir šaukdamos, kol galiausiai visi susikėlė. Visos moterys palaikė Sunio Ketvirtojo žmoną, tuo tarpu vyrai stebėjo muštynes tylėdami. Moters rūbai buvo suplėšyti į skutelius, o veidas sudraskytas. Vėliau Sunio Ketvirtojo žmona kalbėjo, tyčia norėjusi subjauroti tos moters išvaizdą. Moteris raudojo, užsidengusi veidą rankomis ir raitydamasi iš skausmo. Žinoma, tai buvo akivaizdus amoralaus elgesio pavyzdys, bet, šiaip ar taip, tai buvo bobų reikalas, todėl Didysis Šeštasis Dėdė ir kaimo galva — abu atsistojo toje pačioje pusėje ir tik reikšmingai kosčiojo. Kaip sakoma, ištekėjusios moters širdis yra pati nuodingiausia. Moterys nusprendė ją nubausti, viską aptarė, ir kai ji ėjo kalnų takeliu parsinešti malkų, kelios stipresnės moteriškės ją apsupo, nuplėšė nuo jos drabužius, surišo ir pakabino ant naščių lazdos. Ji vis šaukėsi pagalbos, bet net ir tos, kurios su ja sutarė ir išgirdusios atbėgo į pagalbą, vien pamačiusios įsiutusias ir kam nors nulupti odą tetrokštančias moteris, pabūgo net arčiau prieiti. Tos nunešė ją į kalnus, Persikų Žiedų Lygumą. Kadangi kažkada iš šitos Persikų Žiedų Lygumos kilo daug pasileidusių moterų, tai šita vieta buvo paversta raupsuotųjų kaimu. Jos numetė ją kartu su visa lazda ant kelio, spjaudė, trypė ją, iškeikė ir paliko.

O tada?

O tada prapliupo lyti, ir lijo kelias dienas ir kelias naktis be atvangos. Apie vidurdienį žmonės matė ją grįžtančią į kaimą. Ji mūvėjo sulopytom kelnėm, o jos nuoga viršutinė kūno dalis buvo pridengta šiurkščia ašutine, jos lūpos buvo sumuštos ir netekusios spalvos. Ją pamatę, prieangyje žaidę vaikai bėgo nuo jos šalin, ir vienos po kitų užsidarinėjo namų durys. Po kelių dienų ji vėl pasirodė, atrodė atsigavusi ir netgi dar patrauklesnė — jos lūpos buvo švelniai raudonos, o skruostai rausvi tarsi persikai. Bet vaikštinėti po kaimą ji daugiau nebedrįso ir eidavo tik iki upelio parsinešti vandens bei išsiskalbti drabužių anksti ryte, dar neišbrėškus arba jau užslinkus sutemoms, visada paskubomis, nuleidusi galvą ir palei pat sieną. Vaikai, vos ją pamatę, iš tolo pradėdavo šaukti „Raupsuotoji, raupsuotoji, tavo nosis nupus, o po to ir burna!“, o tada išsilakstydavo. Galiausiai žmonės ją užmiršo. Kiekviena šeima buvo užsiėmusi derliaus nuėmimu, kūlimu, po to — arimu, sėja, sodinimu. Kai pagaliau baigėsi intensyvus ankstyvojo derliaus nuėmimo ir vėlyvojo sodinimo metas, žmonės pastebėjo, kad moters laukuose niekas nebuvo padaryta, o ir jos pačios jau ganėtinai seniai niekas nebematė. Žmonės nusprendė, kad reikia kažką pasiųsti pažiūrėti, bet niekas nenorėjo ten eiti. Galiausiai buvo liepta eiti Senio Lu žmonai. Grįžusi ji pasakė: „Atrodo, šita paleistuvė susilaukė atpildo, jos veidas nusėtas žaizdomis, ne dyvai, kodėl ji nedrįsta išeiti iš namų!“ Girdint šiuos žodžius, visai moteriškajai giminei palengvėjo ant širdies, nes daugiau nebereikėjo nerimauti dėl savo vyrų.

O tada?

O tada buvo laikas nuimti vėlyvąjį derlių. Vos buvo nupjautas paskutinis laukas, užėjo šalna. Kaimo žmonės ėmė ruoštis Naujiesiems metams ir šveisti girnas ryžiams malti. Maozi motina pastebėjo žaizdas ant savo vyro nugaros, kai šis malė, bet nedrįso niekam apie tai prasitarti, išskyrus vyro jaunėlei seseriai. Tepraėjo viena diena, kai ši pabudusi ryte pastebėjo atsivėrusias žaizdas ant savo vyro krūtinės. Užteko tik prasitarti, viena persakė kitai, ir paslapties nebebuvo įmanoma išlaikyti, ypač turint omeny, kad Sunio Ketvirtojo žaizdos dabar jau persimetė ir į kojas. Dėl to, aišku, Naujieji buvo labai liūdni. Kiekvienuose namuose moterys buvo baisiai susirūpinę, o moterų vyrai vaikščiojo apsivynioję arba galvas, arba veidus. Šiaip ar taip, buvo žiema, todėl tai nelabai krito į akis. Tada vėl atėjo metas pavasariniam arimui, ir buvo jau visai nebepatogu dirbti, apsimuturiavus galvas ir veidus. Vyrai per daug neišgyveno, kaip ten kuris atrodo, nes, jei vieniems luposi oda, tai kitiems krito plaukai arba pūliavo žaizdos. Net Didysis Šeštasis Dėdė aptiko žaizdelę ant nosies galo. Taip nutiko su visais, todėl niekas nieko negalėjo niekuo apkaltinti ir tiesiog pureno dirvą. Kai pagaliau visos sėklos buvo subertos ir žmonėms atsirado šiek tiek laisvo laiko, jie prisiminė paleistuvę, ir jiems pasidarė smalsu, ar ji vis dar gyva. Tačiau buvo kalbama, kad tam, kuris atsisės ant kėdės, ant kurios prieš tai sėdėjo paleistuvė, ant užpakalio išdygs šunvotės, taigi niekas nedrįso net prie jos durų prisiartinti.