Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Nebesiklausau būgnų, atsklindančių iš kaimo. Nebėra jokio vairuotojo, jokių kontrolierių su raudonais raiščiais ant rankų, jokio įniršusio autobuso ir jokios telegramos atvykti kaip galima greičiau ir nustatyti pusiau paukščio, pusiau žuvies tapatybę — viskas priklauso gamtai. Grįžtu mintimis į tuos laikus, kai buvau priverstas dirbti laukuose kaip valstietis, juk jeigu laikai nebūtų pasikeitę, argi aš nebūčiau ir toliau dirbęs laukuose, visai taip kaip jie? Irgi murksočiau iki kelių purve, po darbo nebesivarginčiau nusiprausti, ir šitas nerimas manęs tikrai nekankintų. Ir nebūtų nieko natūralesnio už šitą vakaro vaizdą, iš kamino kylančius dūmus, čerpių stogus ir tokį artimą tolumoje aidinčių būgnų dudenimą.

Būgnų dundėjimas vis nesiliauja, nan nan na na, tarsi kažkas be žodžių pasakotų legendą. Vandens spalva ir dangaus žara, pajuodavę stogai, išblukę papilkėję grindinio akmenys vos įžiūrimi kiemuose tarp namų, saulėje įšilusi dirva, buivolų šnarpštimas, pokalbių nuotrupos, atsklindančios iš namų, vakaro vėjelis, lapų šlamėjimas aukštai medžiuose, išdžiūvusių ryžių laukų ir karvių pašiūrių kvapas, skalaujamo vandens garsas, durų vyrių ar medinio šulinio skridinio girgždėjimas, žvirblių čirškimas ir kažkur lizdelį susisukusios balandžių porelės burkavimas, šaižūs moterų ir vaikų balsai, liūdesys ir sparnuotų vabzdžių zirzimas, žemė po kojomis iš paviršiaus sausa ir kieta, bet viduje trupanti ir minkšta, užliejantis geismas ir laimės troškulys, virpesiai mintyse, sukelti būgnų garso, noras atsisėsti basomis ant slenksčio, nutrinto iki blizgesio visų tų žmonių, kurie ant jo sėdėjo, — viskas staiga sukyla ir atgyja.

29

Šamanas iš Tianmenguanio atsiuntė žmogų į dailidės kiemą perduoti, kad senukas turi išdrožti deivės Tianluo galvą. Dvidešimt septintąją dvylikto mėnesio dieną šamanas atvyks pats asmeniškai pakviesti deivės priimti aukų nuo jo altoriaus. Kaip užstatą pasiuntinys atnešė gyvą žąsį. Darbas turėjo būti atliktas laiku — tada senukas gaus puodynę ryžių degtinės ir pusę kiaulės galvos, šito jam puikiausiai užteks pratraukti iki naujųjų metų. Senukas suakmenėja supratęs, kad jam nedaug belikę. Deivė Guanjin valdo gyvuosius, o deivė Tianluo — mirusiuosius, ir štai ji ateina paskubinti jo gyvenimo galo.

Keletą pastarųjų metų greta sau įprasto dailidės darbo jis buvo pradėjęs nemažai drožinėti: žmonėms jis išdrožė turtų dievą, besijuokiantį arhatą, vienuolį vegetarą, dorąjį teisėją; egzorcistinių ritualų atlikėjams jis išdrožė visą rinkinį kaukių: pusiau žmogų, pusiau dievą Džangą — kalnų kūrėją, pusiau žmogų, pusiau gyvulį žirgų vadą, pusiau žmogų, pusiau demoną nykštuką; žmonėms pasilinksminti jis drožė kreivaburnius berniukus Cinius, žmonėms iš slėnio — deivės Guanjin skulptūrą, bet dar niekada niekas nebuvo prašęs jo išdrožti nuožmiosios deivės Tianluo, kuriai paklūsta žmonių likimai. Deivė atėjo pasiimti jo gyvybės. Kaipgi jis galėjo būti toks bukagalvis ir sutikti? Keikė save, kad taip nuseno, kad pasidarė toks godus. Jeigu tik žmonės mokėdavo pinigą, jis droždavo viską, ko tik šie užsigeisdavo. Žmonės šneka, kad jo drožiniai visai kaip gyvi, kiekvienas vos pažvelgęs gali pasakyti, kad tai — turtų dievas, tai — besijuokiantis arhatas, tai — vienuolis vegetaras, tai — dorasis teisėjas, tai — karštakraujis kalnų kūrėjas, tai — žirgų vadas ir nykštukas, o tai — deivė Guanjin. Jis niekada nematė deivės Guanjin, jis tik žino, kad ji padeda motinoms susilaukti sūnų. Kartą iš slėnio atkeliavo moteris nešina dviem atraižom raudonos medžiagos ir ryšulėliu smilkalų. Ji pasakojo girdėjusi, kad uola, prie kurios kalnų žmonės aukoja aukas savo protėviams, turinti nepaprastų galių, todėl atkeliavusi į kalnus melsti sūnaus. Sužinojusi, kad jis galįs išdrožti dievų skulptūrėles, toji paprašiusi išdrožti jai Guanjin ir praleidusi naktį jo namuose. Rytą anksti nubudusi ir labai apsidžiaugusi Guanjin, kurią šis per naktį išdrožęs. Tačiau drožti deivės Tianluo jam niekada neteko, kadangi to niekas nebuvo prašęs, o dar ir dėl to, kad jos nuožmi dvasia yra garbinama tik ant šamanų altorių. Jį vis dar krėtė drebulys ir mušė šaltas prakaitas: jis žinojo — deivė Tianluo jau įsitaisė jo kūne, lūkuriuodama, kada galės atimti jo gyvastį.

Jis užsikabaroja ant malkų rietuvės, kad pasiimtų buksmedžio pliauską, džiūstančią ant balkių. Šito medžio pluoštas labai geras, nesiraito ir neplyšta, jau keletą metų saugojo šią pliauską, nenorėdamas jos sunaudoti kažkam paprastam. Pasiekęs pliauską, jis staiga paslysta ir visa malkų rietuvė išsprūsta. Jį apima dar didesnė baimė, nors protas išlieka aiškus. Nešinas pliauska, jis nueina į pašiūrę ir prisėda ant gumbuotos klevo šaknies, ant kurios smulkina šieną. Kokiam nedideliam darbui jam tereikėdavo šiek tiek susikaupti, ir jis jau galėdavo pradėti. Drožlės imdavo raitytis aplink ašmenis, ir kai jis nupūsdavo jas, pasirodydavo veidas, sekdavosi labai lengvai. Tačiau deivės Tianluo jis niekada nedrožė, tad sėdi apdujęs, spausdamas prie savęs pliauską, drebėdamas ir tampomas mėšlungio. Galiausiai pastato pliauską, nueina į namus ir prisėda greta ugnies ant apskrito kelmo, nuo taukų bei dūmų pajuodusio ir blizgančio nuo sėdėjimo. Jis įsibaimina, kad jam jau paskutinioji, ir kaži, ar besulauksiąs metų galo. Lygiai dvidešimt septintą dvylikto mėnesio dieną, taip ir nesulaukęs penkioliktos pirmo mėnesio dienos, jis liaujasi kvėpavęs, sulaukti naujųjų jam nebebuvo leista.

Jis pridarė per daug blogo, sako ji.

Ar taip sako deivė Tianluo?

Taip, sako ji, jis nebuvo geraširdis senukas, jis nebuvo pareigingai savąjį gyvenimą nugyvenęs senukas.

Galbūt.

Širdyje jis žinojo, kiek blogo yra padaręs.

Ar jis suvedžiojo tą moterį, kuri atėjo melsti sūnaus?

Ta moteris buvo ganėtinai pasileidusi, ji pati to geidė.

Tada to galima neskaičiuoti kaip nusikaltimo?

Galima neskaičiuoti.

Tada jo nusikaltimas buvo...

Jis išprievartavo mergaitę nebylę.

Savo pašiūrėje?

Jis nebūtų drįsęs, tai nutiko, kai jis buvo išvykęs dirbti kitur.

Tokie keliaujantys dailidės dirba patys sau ir per metus užsidirba gana nemažai. Jiems nekyla sunkumų susirasti moterį nakčiai, kadangi aplink pilna ištvirkusių moteriškių, tik ir tykančių pinigo. Bet pasinaudoti mergaite nebyle jam nederėjo. Jis išprievartavo ją, pažaidė su ja ir numetė.

Ar deivei Tianluo atėjus pasiimti jo gyvybės, jis prisiminė aną mergaitę nebylę?

O taip. Ji iškilo prieš jo akis, ir jis niekaip nepajėgė atsikratyti jos vaizdo.

Ar tai vadinama atpildu?

Abejoji? Bet kuri moteris, kuria buvo prievarta pasinaudota, trokšta keršto! Jei ji lieka gyva ir jei sugeba susekti tą žmogų, ji išpjauna jam akis ir siaubingai jį prakeikia, išsikviečia demonus, kad šie nutemptų jį į aštuonioliktąjį pragaro ratą, kur šis būtų baisingai nukankintas! Bet toji mergaitė buvo nebylė, ji negalėjo kalbėti, o kai apsunko, ją išvijo iš namų ir jai teko kekšės ir elgetos, rodančios visiems savo pūvančias mėsas, dalia. Prieš tai ji buvo ganėtinai graži ir galėjo ištekėti už doro valstiečio, galėjo gyventi ramų vedybinį gyvenimą, turėti namus, saugančius nuo vėjo ir lietaus, duoti gyvybę sūnums bei dukterims ir būti palaidota karste.

Jis negalvojo apie visa tai, jis galvojo apie save.

Bet jos nepermaldaujamos akys stebeilijo tiesiai į jį.

Deivės Tianluo akys.

Mergaitės, kuri negalėjo kalbėti, akys.

Akys pilnos siaubo, kai jis ją prievartavo?