Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Ji pagaliau nustoja daužyti, kad pasižiūrėtų į judu atidžiau, ypatingai nužiūrinėdama ją ir tik tada pereidama prie tavęs.

— Ar tamstos norite susilaukti sūnaus? — keistai paklausia ji.

Reikšminga tyla. Kvailai susimovei, todėl klausi toliau:

— O ką Lingjanis turi bendro su norėjimu susilaukti sūnaus?

— Ką turi bendro? — senutė pakelia balsą. — Tai vieta, į kurią traukia moterys. Jos eina ten uždegti smilkalų, kai negali susilaukti sūnaus! — Senutė nesiliauja kudakavus, lyg kas ją iš vidaus kutentų.

— Tai ši jauna moteris taip pat nori susilaukti sūnaus? — senutė kandžia veido išraiška pastoja jai kelią.

— Mes keliaujam ir norim viską pamatyti, — esi priverstas pasiaiškinti.

— Ką čia žiūrėti šitame kaime? Lygiai taip buvo ir prieš kelias dienas, du vyrai bei dvi moterys atkeliavo iš miesto ir sukėlė visame kaime tokią sumaištį!

— O ką jie darė? — negali nepaklausti.

— Jie atsitempė tokią elektrinę dėžę ir privertė visus kalnus skambėti nuo demonų aimanų ir vilkų staugimo. Jų rankos buvo apsivyniojusios vienas kitą ana ten, kur kuliami grūdai, ir jie visaip kraipė užpakalius. Tikras siaubas!

— Ar jie irgi ieškojo Lingjanio? — pasidomi.

— Lingjanis yra apsėstas demonų. Argi aš tamstai nesakiau? Ten eina moterys kūrenti smilkalų, kai nori susilaukti sūnaus.

— O kodėl ten negali eiti vyrai?

— Jeigu nebijai demonų dūmų, tai eik. Kas gi tave laiko?

Ji tave užčiaupia, bet tu vis tiek nesupranti.

— Apsitaškyk krauju! — neaišku, ar senutė tave įspėja, ar prakeikia.

— Ji sako, kad tai vyrams tabu, — paaiškina ji tau.

Sakai, kad nėra jokių tabu.

— Ji kalba apie menstruacijų kraują, — ji šnibžda tau į ausį, liepdama tuojau pat pasitraukti.

— O kas čia tokio ypatingo, tas menstruacijų kraujas? — sakai, net šuns kraujas tau nerūpi. — Einam pasižiūrėti, kas tas Lingjanis yra iš tikrųjų.

Ji sako — pamirškim tai, ji sako nenorinti ten eiti. Klausi, kodėl ji bijanti, ji sako, kad ją išgąsdinę senutės žodžiai.

— Nėra jokių taisyklių, nagi einam! — sakai jai ir paklausi senutės, kaip ten pakliūti.

— Niekingi žmonės, kad jus demonai pagautų! — šūkteli senutė tau į nugarą, šį kartą tikrai prakeikdama.

Ji sako bijanti, nujaučianti kažką blogo. Tu klausi, ar ji bijanti susitikti šamanę? Sakai, kad šiame kalnų kaimelyje visos senos moterys — šamanės, o visos jaunos moterys — suvedžiotojos.

— Tai aš irgi? — klausia ji tavęs.

— O kodėl ne? Argi tu ne moteris?

— Tada tu esi demonas! — atkerta ji.

— Visi vyrai moterų akyse demonai.

— Tada aš esu demono palydovė? — klausia ji, pakeldama į viršų smakrą.

— Demonas ir suvedžiotoja, — atsakai.

Ji sukikena ir atrodo laiminga, bet ir toliau maldauja tavęs neiti į tą vietą.

— Kas gi atsitiks, jei mes ten nueisim? — sustoji ir klausi jos. — Ar tai pritrauks nesėkmę? Ar tai prišauks nelaimę? Ko būtent reikia bijoti?

Ji prisiglaudžia prie tavęs ir sako, kad kol ji su tavimi, viskas bus gerai, bet atsimink, kad jos širdyje nuo šiol yra juodas šešėlis. Tu nusprendi jį išsklaidyti ir tyčia pradedi garsiai kalbėti.

26

Aš nežinau, ar tu kada esi bandęs stebėti šitą keistą objektą — save. Dažniausiai kuo ilgiau žiūri, tuo labiau jis tampa nebepanašus į save, kuo ilgiau žiūri, tuo labiau jo išvis nebelieka. Taip būna, kai guli ant žolės ir spoksai į dangumi plaukiantį debesį — iš pradžių jis primena kupranugarį, vėliau ima panėšėti į moterį, o dar sykį užmetus akį, pavirsta ilgabarzdžiu senuku, bet ir tai nėra tikslus įvaizdis, nes debesis transformuojasi akies mirksniu.

Įsivaizduok, kad tu naudojiesi tualetu, kuris yra sename name, ir stebi vandens dėmes ant sienos — kiekvieną dieną nuėjus į tualetą vandens dėmės būna pasikeitusios. Visų pirma įžiūri žmogaus veidą, vėliau matai dešrą velkantį šunėką, po to tai virsta medžiu, o po medžiu ant lieso arklio sėdi moteris. Praeina dešimt dienų, pora savaičių, o gal net keletas mėnesių, ir vieną ankstų rytą, kai tave užklumpa vidurių užkietėjimas, netikėtai aptinki, kad tos vandens dėmės vis dėlto yra žmogaus veidas.

Kai tu, gulėdamas ant lovos, žiūri į lubas, šviesa, krintanti ant baltų lubų, taip pat gali pereiti daugybę transformacijų. Jeigu susikauptum ir pažiūrėtum į save, pastebėtum, kad tavo aš palaipsniui atsiskiria nuo to tavęs, kurį tu pažįsti, ir išsidaugina į daugybę keisčiausių formų. Taigi, jeigu man reikia trumpai apibūdinti save, mane visada apninka baimė. Aš nežinau, kuris iš tų daugybės veidų mane atspindi geriausiai, ir juo įdėmiau įsižiūriu, juo aiškesnės darosi transformacijos, ir galiausiai lieku visiškai susipainiojęs.

Žinoma, tu gali laukti, laukti tol, kol dėmės ant sienos vėl virs žmogaus veidu, arba gali tikėtis, tikėtis, kad vieną dieną tai įgaus įprastą formą. Tačiau iš patirties žinau, kad tai tik augs ir augs, ir dažniausiai ne taip, kaip tu norėtum, o kaip tik priešingai tam, ko tu norėtum. Taigi vaikas monstras, kurio tu nesugebi pripažinti, bet kuris galiausiai visgi gimė iš tavęs, turi būti pripažintas.

Kartą įsižiūrėjau į savo nuotrauką ant mėnesinio autobuso bilieto, kurį buvau numetęs ant stalo. Iš pradžių pagalvojau, kad mano žavi šypsena, po to pagalvojau, kad šypsantis akių kampučiuose matyti panieka, arogancija ir abejingumas, kylantys iš savimeilės, savigarbos ir pranašumo jausmo. Bet buvo matyti ir nerimas, išduodantis aštrų vienatvės jausmą ir trumpalaikius baimės protrūkius — akivaizdžiai ne laimėtojas — ir kartėlis, kuris slopino neišmąstytos laimės šypseną, ir netgi abejojimas tokia laimės rūšimi. Tai buvo labai baisu, tai buvo tarsi vakuumas, jausmas lyg kristum nejausdamas kryčio. Daugiau į nuotrauką žiūrėti nebenorėjau.

Vėliau ėmiausi stebėti kitus žmones, bet kai tik įsižiūrėdavau į kitus, pajusdavau įsiterpiant šitą šlykštų visažinį savąjį aš, ir iki šios dienos nesu radęs nė vieno veido, kuriame jis nebūtų įsiterpęs. Tai labai rimta problema, nes kai aš atidžiai apžiūrinėju kažką kitą, tuo pačiu metu aš apžiūrinėju savąjį aš. Aš ieškau veidų, kurie man patiktų, arba išraiškų, kurias galėčiau pakęsti, vadinasi, aš negaliu nusikratyti savęs. Negaliu rasti žmonių, kuriuos galėčiau sutapatinti su savimi, nesėkmingai ieškau jų visur: traukinių laukimo salėse, vagonuose, laivuose, maisto parduotuvėse ir parkuose, ir netgi vaikštinėdamas gatvėmis, aš visada stengiuosi pagauti panašų veidą ar kūno sudėjimą arba ieškau kokio nors ženklo, kuris užkabintų ir ištrauktų laiko apsemtus prisiminimus. Kai stebiu kitus, visada laikau juos veidrodžiais, pro kuriuos galiu pažvelgti į savo vidų. Stebėjimai neišvengiamai veikiami mano proto būsenos konkrečiu laiku. Netgi man stebint moterį, mano pojūčiai reaguoja į ją, ir mano išraiškos ir vaizduotė yra aktyvuotos, kad priimtų sprendimą. Manasis kitų suvokimas iš tikrųjų yra paviršutiniškas ir abejotinas, tarp jų ir moterų. Moterys, kurios man patinka, neišvengiamai yra iliuzijos, kurias susikūriau, kad pats save apgaučiau, tai ir yra mano tragedija. Dėl to mano santykiai su moterimis neišvengiamai žlunga. Kitu atveju, jeigu šitas aš būtų moteris ir gyventų su vyru, tai rūpesčių sukeltų ne ką mažiau. Problema yra proto gelmėse nubudęs manasis aš, šitas be paliovos mane kankinantis monstras. Žmonės yra save įsimylėję, bet tuo pačiu metu žaloja save, o iš to kyla arogancija, puikybė, pasipūtimas ir liūdesys, pavydas ir neapykanta. Iš tikrųjų savasis aš yra žmonijos kančių šaltinis. Taigi, ar ši nelinksma išvada reiškia, kad nubudusį aš reikia nužudyti?