Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Taigi, tai turėjo būti žmogus, suvaidinęs svarbų vaidmenį kuriant Mingų dinastiją, kažkas, kas prisijungė prie Džu Juandžango sukilimo, kad atmuštų totorius. Tačiau daugelis nusipelniusių valdininkų, padėjusių įkurti dinastiją, prarado teisę į ramią mirtį. Sugebėti numirti sulaukus garbaus amžiaus ir būti palydėtam į amžiną poilsį prašmatniomis laidotuvėmis reikalavo išskirtinio talento. Šio kapo savininkas matė, kaip vienas po kito buvo išžudyti ištikimi imperatoriaus generolai, ir gyveno nuolatinėje baimėje. Jis rado drąsos pateikti imperatoriui prašymą išeiti į pensiją, sakydamas: „Taika ir gerovė imperijoje pasiekta, Imperatoriškoji Šviesybė turi aukščiausią valdžią, o valdininkai ir generolai atlieka savo pareigas rūmuose. Šis nežymus pavaldinys stokoja talento ir jau sulaukė pusšimčio metų. Jo senutė motina nugyveno gyvenimą vienui viena, ir metai sunkaus darbo sukėlė gausybę ligų. Nebe daug metų belikus, jis nusiima savo kepurę ir palieka savo postą, kad atliktų savo sūnišką pareigą.“ Tuo metu, kai prašymas pasiekė imperatorių, jis jau buvo palikęs sostinę. Imperatorius buvo sujaudintas ir, žinoma, gausiai jį apdovanojo, o jam pasimirus, pats asmeniškai pasirūpino šios milžiniškos kapavietės statyba, kad išsaugotų jo atminimą ateities kartoms.

Ši istorija gali turėti ir dar vieną versiją. Ji keičiasi priklausomai nuo istorinių faktų ir ima panėšėti į literatūrinius eskizus. Pagal šią versiją, kapo savininkas, pamatęs, kaip imperatorius atsikrato senųjų sargybinių, neva norėdamas išgryninti rūmų politiką, pasinaudojo dingstimi, kad skuba į tėvo laidotuves, atsisakė pareigų ir pabėgo į savo kaimą. Vėliau apsimetė bepročiu ir atsisakė su bet kuo matytis. Imperatorius, negalėdamas nuslopinti įtarimo, pasiuntė vieną iš rūmų sargybinių, kuris, perėjęs daugybę kalnų, atsitrenkė į užsklęstus vartus. Jis pranešė atvykęs perduoti imperatoriaus nurodymų ir įsiveržė vidun. Staiga iš kambario keturiomis išrėpliojo žmogus ir ėmė loti ant jo šuns balsu. Pasiuntinys pažvelgė į jį nepatikliai ir paliepė jam apsirengti ir prisistatyti sostinėje. Tačiau vyras tik nusisuko, šnarpštelėjo virš šuns išmatų krūvelės prie sienos ir, maktelėjęs galva tiesiai į ją, ketino tai suvalgyti. Rūmų sargybiniui neliko nieko kito, kaip tik visa tai raportuoti imperatoriui. Tik tada imperatorius pagaliau atsikratė įtarimų, ir kai žmogus pasimirė, surengė jam prašmatnias laidotuves. Tiesą sakant, šuns išmatos tebuvo sezamo sėklos, sumaišytos su sirupu, kurias buvo paruošusi jo mylima tarnaitė, bet iš kur imperatorius galėjo tai žinoti?

Rajone buvo vienas kaimo valdininkas, kuris pasiryžo išgarsėti. Pusę savo gyvenimo praleidus egzaminų salėse ir sulaukus penkiasdešimt dvejų, jam pagaliau pavyko pakliūti į geriausiai pasirodžiusių kandidatų sąrašą, tiesa, į patį sąrašo galą, bet tai ne taip jau svarbu. Po šio įvykio jis ištisas dienas laukė susitikimo ar bent trumpo pasimatymo su biurokratinio aparato atstovais. Jam nežinant, jo netekėjusi duktė įsivėlė į romaną su dėde iš motinos pusės ir pastojo. Kvaila mergina galvojo, kad prisirijusi karvės plaukų gniutulų58 sukels sau persileidimą, bet vietoj to du mėnesius viduriavo, ir nors visai sublogo, tačiau pilvas toliau augo. Galiausiai jos tėvai sužinojo, ir kilo siaubingas chaosas. Gelbėdamas šeimos reputaciją, vyras nusprendė su ja susidoroti taip pat, kaip imperatorius susidorodavo su korumpuotais valdininkais ir sukilėliais — užkalė savo dukrą gyvą karste. Ši žinia pasklido toli bei plačiai ir pasiekė net rajono centrą. Teisėjas, nerimavęs dėl šioje vietovėje puolusios moralės ir gyvenęs nuolat baimindamasis prarasti savo juodosios satino kepurėlės postą, nusprendė, kad tai vienas iš tipiškų atvejų, ir pranešė apie tai provincijos valdžiai, kuri savu ruožtu pranešė apie tai Rūmams.

Apsuptas mylimiausių sugulovių, imperatorius jau senokai nekvaršino sau galvos niekingais rūmų reikalais. Tačiau vieną dieną nuobodžiaudamas jis užklausė apie paprastų žmonių gyvenimą. Teismo atstovai ta proga ir raportavo jam apie šį įvykį, o tai išgirdęs, imperatorius nevalingai atsiduso: „Štai tikroji išmintis šeimoje.“ Imperatoriaus žodžiai skubiai buvo perduoti provincijos valdžiai. Valdytojas tuojau pat parašė nurodymus: „Negalima vilkinti to, ką įsakė imperatorius. Aukštai iškelkite ir pakabinkite šią lentelę, kad būtų informuoti gyventojai visomis keturiomis kryptimis.“ Eiklus žirgas nunešė pranešimą į rajono jamen 59 . Teisėjas greitai apskalambijo gongais ir sėdo į savo palankiną, kurio priekyje bėgo tarnautojas, šaukdamas žmonėms trauktis iš kelio. Argi šis senas konfucionistas parsidavėlis galėjo nesusijaudinti iki ašarų, kai parklupęs ant kelių klausėsi imperatoriaus dekreto? Teisėjas griežtai pareiškė: „Šiame imperatoriaus sakinyje „Tikroji išmintis šeimoje“ kiekvienas žodis yra vertas tūkstančio auksinių, todėl paskubėkite greičiau pastatyti atminimo arką, kurioje jie būtų įrašyti amžinai ir niekada nepasimirštų! Jo dorybingas poelgis sujaudino dangų ir žemę bei atnešė garbę ir gerą vardą jo palikuonims ir visai giminei.“ Vyras tuoj pat kreditan užstatė keliasdešimt pintinių grūdų, kad galėtų pasamdyti darbininkus, kurie paruoštų akmens plokštes, ir dieną naktį sergėjo, kad kiekvienas hieroglifas būtų iškaltas ypač skrupulingai. Jis triūsė visą pusmetį ir prieš žiemos saulėgrįžą, kai darbas buvo baigtas, surengė kaimynams šventę, taip išreikšdamas dėkingumą. Nereikia ir sakyti, kad metų gale, kai buvo suvesti galai, visų metų pajamas reikėjo skirti skoloms apmokėti, ir jam vis dar trūko keturiasdešimties uncijų antspauduotų sidabro luitų ir septyniolikos vėrinių grynųjų už palūkanas. Tada jis persišaldė, atgulė į lovą, šiaip ne taip ištempė pirmąjį naujųjų metų mėnesį ir pasimirė prieš pat sėją.

Ši atminimo arka vis dar stovi prie rytinio įvažiavimo į kaimą, ir tingūs piemenys, kai nori paslampinėti, visada čia pririša karves. Tačiau kai čia atvyko Revoliucinio komiteto direktorius inspektuoti kaimo apylinkių, formuluotė ant horizontalios memorialinės lentos tarp kolonų jam pasirodė visai netinkama, todėl liepė savo sekretoriui apie tai informuoti kaimo sekretorių. Užrašas buvo pakeistas į „Mokykimės žemdirbystės iš Dadžai“, o kupletai ant akmeninių kolonų — „Ištikimybė ir sūniškas nuolankumas paveldimi iš šeimos į šeimą“ ir „Poezija bei istorija tęsiasi iš kartos į kartą“ buvo pakeisti į „Apsodinkime Revoliucijos laukus“ ir „Bendram labui, o ne sau“. Kas galėjo įsivaizduoti, kad Dadžai modelis pasirodys besąs fikcija, kad laukai bus grąžinti valstiečių nuosavybėn, kad tie, kurie dirbs daugiau, ir gaus daugiau, ir kad nič niekas nebekreips dėmesio į memorialines lentas? Protingesnieji įpėdiniai įsitraukė į verslą ir praturtėjo, nešvaistydami laiko mąstymams, kaip visa tai sugrąžinus.

Už atminimo arkos prie pirmo namo durų sėdi senutė ir daužo į medinį kibirą lazda. Atbėga smėlio spalvos šunėkas ir ima maltis aplinkui, šen bei ten uostinėdamas. Senutė iškelia lazdą ir ima jį baisiausiai plūsti: „Aš tave su pipirais išvirsiu, jei tu nesinešdinsi lauk!“

Šiaip ar taip, tu nesi smėlio spalvos šunėkas, taigi eini toliau ir kreipiesi į ją:

— Gerbiamoji senole, ar jūs darote pipirinę dešrą?

Senutė neatsako nei taip, nei ne, tik dėbteli į tave, o tada nuleidžia galvą ir toliau daužo pipirus kibire.

— Gal jūs galėtumėte pasakyti, ar čia kur nors yra vieta, vadinama Linjaniu? — Žinai, kad klausti jos apie tokią tolimą vietą, kaip Lingšanis, būtų grynas laiko švaistymas. Sakai, kad atėjai iš apačioje esančio Mengcia kaimelio ir kad tenykščiai žmonės sakė eiti į Lingjanį tiesiai aukštyn šiuo keliu.