Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Keršijančios akys!

Maldaujančios akys.

Ji negalėjo maldauti, ji tik verkė, ašarom suliedama savo pačios plaukus.

Ji buvo apstulbus ir apkvaitus...

Ne, ji šaukė...

Bet niekas negalėjo suprasti jos ji-ji-ja-ja, visi tik juokėsi iš jos. Jis irgi juokėsi, įsimaišęs į minią.

Nieko sau.

Tuo metu jis nejautė baimės ir netgi didžiavosi savimi, jis netikėjo, kad bus kada nors susektas.

Jo likimas apsivertė!

Ji ateina, toji deivė Tianluo, jis pabaksnoja anglis, ir ji pasirodo žarijose ir dūmuose. Jo akys užmerktos, senučiukės ašaros teka skruostais žemyn.

Nepagražink jo!

Nuo dūmų kiekvienas galėtų apsiašaroti. Grubia, kaip išdžiūvus malka, ranka jis nusibraukia snarglį nuo lūpų ir nukrypuoja į pašiūrę. Paima buksmedžio pliauską bei kirvį ir, pritūpęs ant gumbuotos klevo šaknies, drožia, kol sutemsta. Tada parsineša pliauską į namus ir prisėda ant apvalaus kelmo prie ugnies. Suspaudžia ją tarp kojų ir čiupinėja sudiržusiais delnais — jis žino, kad tai paskutinis jo drožinys, ir baiminasi, kad nespės laiku jo pabaigti. Jis žino, kad būtinai turi spėti iki aušros, nes vos prašvitus, atvaizdas jo galvoje išnyks, o pirštai praras jautrumą. Jos akys, jos lūpos, jos viršutinė lūpa įsitempusi, kai purto galvą. Jos ausų speneliai minkšti ir putlūs, ji būtinai turi turėti didžiulius auskarus, jos kūnas stangrus, tačiau prinokęs ir elastingas, jos veidas glotnus ir grakštus, nosis tiesi, neužriesta, jo ranka tiksliai drožia kaklą standžiai apsivijusį vėrinį.

Anksti iš ryto eidami pro jo namus į parduotuvę Luofengpo miestelyje šio to naujamečiam stalui, kaimiečiai pašaukė jį, bet niekas neatsiliepė. Paradinės durys buvo atlapotos iki galo, o iš vidaus sklido keistas degėsių kvapas. Užėję vidun, jie rado jį parkritusį ant ugniakuro, mirusį. Vieni kalbėjo, kad jį ištikęs insultas, kiti — kad jis gyvas sudegęs. Ant jo šlaunies gulėjo išdrožta deivės Tianluo galva, kurią puošė paprasto medžio šakelių karūna, iš keturių karūnos skylučių kyšojo po vėžlio galvą, kuri priminė urve susigūžusį žvėrį, iškišusį lauk galvą. Jos akių vokai nusvirę taip, kad atrodė, lyg ji miegotų, grakštus nosies tiltas, sujungtas su elegantiškais antakių lankais, o tarp antakių palikta nežymi raukšlelė. Plonytės lūpos kietai sučiauptos, lyg reikštų panieką žmogiškajai būčiai, o vos įžiūrimos akutės spindėjo šaltu abejingumu. Jos antakiai, akys, nosis, lūpos, skruostai, apatinis žandikaulis ir netgi ilgas grakštus kaklas spinduliavo trapiu jaunutės mergaitės grožiu, ir tik ausų speneliai, nuo kurių sviro variniai auskarai, savo forma primenantys ietis, atrodė dideli, putlūs ir geidulingi. Vėrinys, taip gražiai krentantis ant krūtinės, buvo standžiai apvyniotas aplink ilgą kaklą. Vėliau deivė Tianluo buvo pašventinta Tianmenguanio šamano altoriuje.

30

Apie vadinamąją mirtinai nuodingą gyvatę čičun esu nuo mažens girdėjęs daugybę istorijų. Kaimo žmonės dažniausiai ją vadina „Penkių žingsnių drakonu“, nes tokios gyvatės įkąstas žmogus ar gyvulys krinta negyvas, nespėjęs žengti net penkių žingsnių, arba todėl, kad, pamatęs tokią gyvatę ir žengęs penkis žingsnius, greičiausiai neliks gyvas. Tai, matyt, kilo iš posakio: „Galingasis drakonas nepajėgia įveikti žemėje besirangančios gyvatės.“ Žmonės kalba, kad ji ne tokia, kaip kitos nuodingosios gyvatės. Netgi mirtinai nuodingą kobrą galima lengvai pastebėti — tą akimirką, kai ketina kirsti, ji išriečia galvą, ištempia kūną į viršų ir ima šnypšti, gąsdindama savo priešininką. Todėl tai pastebėjęs žmogus gali apsiginti, mesdamas į jos pusę bet ką, ką tuo metu laiko rankose, arba, jei rankose nieko neturi, gali nusiplėšti nuo galvos kepurę ar batą nuo kojos. Tuo metu, kai kobra puola į ją mestą daiktą, žmogus turi galimybę pasprukti. Tuo tarpu aštuonis ar net devynis kartus iš dešimties gyvatė čičun puola, dar prieš ją pastebint.

Ypač daug mitų ir legendų apie gyvatę čičun girdėjau Anhui provincijoje. Kalbama, kad ji turi savitą puolimo strategiją: savo teritorijoje tarp augalų ji supina tinklą, tankesnį už voratinklį, ir vos tik į jį atsitrenkia koks nors gyvūnas, gyvatė smogia tarsi žaibas. Taigi, visai nekeista, kad tose vietovėse, kur aptinkama gyvačių čičun, paplitę įvairiausi užkalbėjimai, kurie, sakoma, apsaugo, pašnibždomis juos sukalbėjus. Tačiau prašalaičiams jų kalniečiai neišduoda. Susiruošę į kalnus malkų, kalniečiai visada apsiriša kojas antblauzdžiais arba užsimauna storos drobės kojines. Miestiečiai, kurie į kalnus keliauja labai retai, pasakoja dar šiurpesnes istorijas. Jie įspėjo mane, kad susidūrus su gyvate čičun , net jei avėčiau odinius batus, ji sugebėtų kiaurai juos prakirsti; turėčiau pasiimti su savimi priešnuodžių, nors paprasti gyvačių priešnuodžiai gyvatės čičun neveikia.

Keliaudamas iš Tunči į Ančingą, stabteliu Šitai. Netoli autobusų stoties prie prekystalio su maistu susiduriu su valstiečiu, kuris neturi rankos. Jis sako, kad pats ją nusikirtęs, kai jam įgėlusi gyvatė čičun. Pasirodo, jis besąs vienas iš tų retų egzempliorių, sugebėjusių išgyventi po įkandimo. Ant galvos užsimaukšlinęs šiaudinę skrybėlę tokio pat stiliaus, kokios dėvimos prie oficialių drabužių, ir kurios siauri bryliai išpinti iš ypač minkštų šiaudelių. Tokias skrybėles dažniausiai dėvi valstiečiai, dirbantys prieplaukose, tokias skrybėles dėvintys dažniausiai yra daug gyvenime matę ir daug žinantys. Iš prekeivių po baltu medvilniniu tentu prie pat kelio užsisakau dubenį lakštinių sriubos. Valstietis sėdi priešais mane ir laiko lazdeles kairėje rankoje. Jo dešiniosios rankos strampas maskatuoja man prieš veidą ir valgyti darosi sunku. Pastebėjęs, kad jis linkęs pasišnekučiuoti, jį pakalbinu:

— Vyresnysis brolau, aš sumokėsiu už tavo lakštinių dubenį, gal gali man papasakoti, kaip susižeidei ranką?

Jis ima pasakoti apie tai, kas jam buvo nutikę. Sako, kad išsiruošė į kalnus ieškoti ei medžio.

— Ieškoti ko tokio?

— Ci medžio, jo suvalgius, galima apsisaugoti nuo pavydo. Mano žmona varo mane iš proto, jei kokia moteriškė su manim švelnesnė, maniškė tuoj ir daužo dubenis. Taigi, iškeliavau ieškoti ci medžio, kad iš jo išvirčiau jai sriubą.

— Ar tas ei medis naudojamas liaudies medicinoje?

— Ne, — jis sukikena, iš po šiaudinės skrybėlės matyti pravira burna, o joje švysčioja auksinis dantis, tik tada suprantu, kad mane mausto.

Jis pasakoja, kaip jie, keli seni bičiuliai, išėję kirsti medžių, kad galėtų apsirūpinti anglimis. Tais laikais nebuvę taip paprasta, kaip dabar, kai verslu užsiimti mados reikalas. Tuo tarpu tada, norėdami užsidirbti šiek tiek papildomų pajamų, kalniečiai dažniausiai užsiimdavo anglimis. Galėjai vogti medieną ir pelningai parduoti, tačiau mediena buvo akylai saugoma gamybos brigados žmonių ir, jei tave pagaudavo, pripaišydavo kriminalinį nusikaltimą. Jis tokių dalykų nedarydavo. Juk reikėjo žinoti kaip tas anglis paruošti. Jis pats mokėjo paruošti tik ąžuolą: jo anglys dega sidabrine liepsna, ir kai mediena sutrupa, ant jos atsiranda blizgantys ratilai. Jeigu sugebi tokių paruošti, tai krepšys blizgančių anglių kainuoja dvigubai. Leidžiu jam kalbėti, juk, šiaip ar taip, tokia sutarta kaina už dubenį lakštinių.

Jis pasakoja, kad paėmęs kirvį ir nuėjęs pirmyn, tuo tarpu jo draugai vis dar rūkę ir plepėję apačioje. Tik spėjęs pasilenki, jis staiga pajutęs šaltą drebulį kylant nuo padų aukštyn ir iškart supratęs, kad kažkas ne taip. Jis sako, kad vyrai — kaip šunys. Jeigu šuo užuodžia leopardą, jis staiga sustoja vietoje ir iš išgąsčio ima šnirpšti kaip kačiukas. Jis pasakoja, kad tuo metu jam pakirtę kojas: nesvarbu koks tvirtas vyras bebūtų, susidūręs su gyvate čičun, jis iškart supranta, jog jam galas. Kaip tik tada jis ją ir pastebėjęs susirangiusią ant uolos po kaži kokiu medžiu. Ji buvusi beveik visai pilka, susisukusi į kamuolį, kurio viduryje styrojusi galva. Greičiau, nei užtruktų tai pasakyti, jis smogęs į ją, bet jo ranka akimirksniu sustingusi ir veriantis mėšlungis perėjęs per visą kūną, tarsi būtų trenkusi elektra. Akyse aptemę, net saulė pasidariusi tamsi, tai buvęs klaikus jausmas. Vėjo, paukščių ir vabzdžių keliamas triukšmas išnykęs, rūškanas dangus visai sutemęs, o saulė ir medžiai apsitraukę šalta šviesa. Galbūt taip nutikę dėl to, kad jo smegenys vis dar dirbusios, gal kad jis greitai sureagavęs, gal jam tiesiog dar nebuvę lemta mirti, o gal tiesiog pasisekę, taigi jis stvėręs kirvį kaire ranka ir nusikirtęs sau dešiniąją. Tada ištiesęs nugarą viena iš čigongo pozų, atsiklaupęs ir kairės rankos nykščiu prispaudęs dešinės rankos arteriją aukščiau alkūnės. Jis pasakoja, kaip kraujas pliūptelėjęs ant akmenų ir ėmęs spirgėti, akimirksniu netekęs raudonumo ir virtęs blyškiai geltonomis putomis! Vėliau jo draugai parnešę ji atgal į kaimą. Kartu jie parnešę ir jo nukirstą ranką. Ji buvo patamsėjusi, nagai, oda ir mėsa įgavę juodą spalvą su violetiniais dryžiais. Tai, kas dar buvo likę iš jo rankos, irgi ėmę juoduoti, ir tik suleidus visus įmanomus gyvačių priešnuodžius, pavykę nuodus sustabdyti.