Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Здесь есть возможность читать онлайн «Гао Синцзянь - Dvasios kalnas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Lietuvos rašytojų sąjunga, Жанр: Проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Dvasios kalnas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Dvasios kalnas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Garsus kinų dramaturgas, kritikas, prozininkas ir dailininkas Gao Singdzianis (Gao Xingjian, g.1940) – pirmasis ir kol kas vienintelis kinas gavęs Nobelio premiją už literatūrą (2000).
1983 m. rašytojui buvo diagnozuotas vėlyvos stadijos plaučių vėžys. Tačiau po šešių savaičių atlikus pakartotinus tyrimus ši diagnozė buvo atšaukta. „Mirties nuosprendžio vykdymo“ atidėjimas, represyvi kultūrinė bei politinė aplinka ir nuolat juntama grėsmė atsidurti priverstinio darbo stovykloje paskatino G. Singdzianį pabėgti iš Pekino ir pradėti neįtikėtiną 15 000 kilometrų odisėją per nuošalius kalnus ir senovę menančius Sičuanio miškus pietvakarių Kinijoje. Ši epinė, atradimų kupina kelionė, papasakota talentingo menininko, virto pasaulinę šlovę pelniusiu romanu „Dvasios kalnas“. „Dvasios kalnas“ – drąsus, lyriškas, magiškas ir labai savitas kūrinys. G. Singdzianis su neįprastu atvirumu, šmaikštumu ir susižavėjimu tyrinėja sudėtingus žmonių santykius, mėgina įminti „Aš ir Tu“ „Aš ir Kiti“ ryšių mįslę, duodamas visišką laisvę vaizduotei ir išplėsdamas individualumo suvokimo ribas, kelia klausimą: ar išsaugojęs dvasinę nepriklausomybę, bet netekęs galimybės bendrauti su panašiais į save individas nebus pasmerktas Himalajų Ječio egzistencijai? Švedijos Nobelio premijos komitetas „Dvasios kalną“ pavadino „vienu iš ypatingųjų literatūros kūrinių, kurių nėra su kuo palyginti, nebent su jais pačiais.“
Iš šiuolaikinės kinų kalbos vertė Agnė Biliūnaitė.

Dvasios kalnas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Dvasios kalnas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Pasigirsta nendrinės dūdos. Upės pakrantėje, tankmėje po mažyčiais skėčiais, apsikabinę įsimylėjėliai, poromis jau ne tiek gulintys tarp dangaus ir žemės, kiek skęstantys savo pačių pasauliuose. Tačiau šie pasauliai nuo manęs nutolę taip pat toli, kaip ir senovinės legendos, ir todėl aš vangiai palieku upės pakrantę.

Ten, iš kur palei greitkelį sklinda nendrinių dūdų garsai, aukštai ant bambukinio stiebo kabo ryškiai šviečiantis žibalinis žibintas. Jos galvą dengia juoda skara, o jos plaukai susegti ant viršugalvio sidabriniu žiedu, sidabrinė segė, kuri blykčioja jai sujudėjus, išpuošta drakonu ir feniksu viduryje, kuriuos iš šonų supa penkios fenikso plunksnos iš kalinėto sidabro. Plunksnos kairėje pusėje perrištos margaspalviais šilko kaspinais, krintančiais jai ant krūtinės ir, jai šokant, pabrėžiančiais jos švelnų kūną. Jos juoda suknelė suraukta per liemenį, o plačios rankovės atidengia sidabrines apyrankes, ant juodos skarelės ir suknelės matyti tik pora didžiulių, sunkių, sidabrinių kaklo žiedų, o virš šiek tiek pakeltų krūtų — daili ilgaamžiškumo grandinėlė, sunerta iš sidabrinių grandžių ir krentanti ant krūtinės.

Ji žino, kad tai, ką ji dėvi, ją išskiria iš visų kitų moterų, drabužius išsisiuvinėjusių penkiomis spalvomis, o sidabrinių papuošalų gausa ant jos kūno pakankamai aiškiai rodo jos vertę. Jos basos kojos irgi labai gražios, o jai šokant pagal dūdeles, dvi sidabrinės apyrankės ant kulkšnies skimbčioja tarsi krištolas.

Ji atkeliavo iš Juodojo Miao kalnų miestelio, būtent šiame miestelyje auginamos įstabaus grožio baltosios orchidėjos, skaisčiai raudonos jos lūpos — tarsi ankstyvi pavasariniai kalnų žiedai, o dantys — tarsi mažyčiai perlai. Jos plokščia, vaikiška nosytė ir apskrita veido forma, jos akys visada besišypsančios, o žybčiojančios juodos akių lėliukės papildo ypatingą jų spindesį.

Jai nereikia eiti į paupį ieškoti meilužio, kiekvieno miestelio ryžtingiausi jaunuoliai, nešini dvigubai už juos didesnėmis nendrinėmis dūdomis, apraišiotomis įvairiaspalviais kaspinais, žemai prieš ją nusilenkia, išpučia žandus, ima linguoti ir trepsėti koja, ragindami moteris klostuotais sijonais plevėsuoti jiems priešais. Bet užtenka tik jai kilstelti aukščiau dailią kojytę, ir visi vaikinai ima pūsti taip smarkiai, kad galiausiai sulaužo savo nendrines dūdas ir prisitrina kruvinas pūsles ant lūpų, būtent iš jos sklindanti energija suteikia jai teisę būti tokiai arogantiškai.

Ji nežino, ką reiškia pavydas, ji nesupranta kitų moterų pagiežos, nesupranta, kodėl jos ruošia gėrimus iš šimtakojų, vapsvų, nuodingų gyvačių, skruzdžių, įmaišo savo plaukų sruogų kartu su menstruacijų krauju ir seilėmis, sudeda visa tai į puodynę drauge su į skutelius suplėšytais vyro marškiniais ir kelnėmis, visa tai užantspauduoja ir pakasa trys pėdos po žeme.

Ji tik žino, kad aname upės krante yra vyras, o šiame upės krante yra moteris, jaunystėje juos aplankė meilė, jie nebegali nurimti, todėl susitinka nendrinių dūdų aikštėje, krenta vienas kitam į akį savo išvaizda, ir meilės sėklos suleidžia šaknis į širdį.

Ji tik žino, kad, atėjus nakčiai ir ugniakure belikus pelenams, kai senimas knarks, o jaunimas kalbės pro miegus, ji atsikels, atidarys galines duris ir basomis išeis į sodą. Už bambukinės tvoros pasirodys jaunas vaikinas su sidabriniais ragais ant skrybėlės ir tyliai jai švilptels. Anksti atsikėlęs jos tėvas šauks ją tol, kol jos motina įpykusi atlapos duris, ketindama ją pamokyti lazda, bet jos lova bus tuščia.

Pusę nakties praguliu ant medinių lentų po išsikišusia stogo atbraila, žiburiai virš upės užgeso nežinia kada, žvaigždžių nėra, o upė ir priešais stūksančio kalno šešėlis susilieja į vieną visumą, nakties vėjas atpučia šaltą orą ir vilko staugimą. Išsigandęs prabundu iš sapno ir, gerai įsiklausęs, išgirstu, kad tai — beviltiškas rujojančio patino staugimas, beveik daina, trūkinėjanti ir baisiai liūdna.

40

Ji sako nežinanti, kas vadinama laime, ji sako turinti viską, ką privalu turėti: vyrą, sūnų, tai, kas kitų žmonių akimis atrodo nedidelė laiminga šeima, jos vyras — kompiuterių inžinierius, jaunas ir perspektyvus, žmonės kalba, kad kai tik jis kažką užpatentuos, tuoj pat uždirbs krūvas pinigų. Tačiau ji visai nesijaučianti laiminga. Jau treji metai, kaip ji ištekėjusi, meilė ir jaunavedžių aistra jau seniai išgaravusi, kartkartėm net sūnus jai atrodo tik papildomas vargas, tiesa, pradžioje tai ją sukrėtę, tačiau ji prie to pripratusi, ji vis dėlto mylinti savo sūnų, nes tik šis nedidelis sutvėrimas suteikiąs jai paguodą. Ji nemaitinusi jo krūtimi, nes saugojusi savo kūno formas, ji sako, kad, kai tyrimų instituto bendrabutyje maudydamasi po dušu nusivokdavusi baltą chalatą, vaikus pasigimdžiusios kolegės žiūrėdavusios į ją su pavydu.

Dar vienas baltas chalatas, sakai.

Jos draugė, sako ji, visada ateinanti pas ją išsikalbėti apie tai, kas ją slegia. Ji sako nesugebanti, kaip kitos vaikų turinčios moterys, ištisą dieną tik ir pliaukšti apie savo vaikus, pertraukose tarp darbų megzti vaikams ir vyrams megztinius. Moteris nėra vaikų ir vyro vergė, žinoma, ji irgi numezgė sūnui megztinuką, tai ir buvusi visko pradžia, ji sako, kad visi jos rūpesčiai prasidėję būtent nuo to megztinuko.

Ir kuo čia dėtas megztinukas?

Ji norėtų, kad tu klausytumeisi jos pasakojimo, nepertraukinėtum, ji klausia, apie ką ji kalbėjusi?

Apie megztinuką ir megztinuko sukeltas problemas.

Ne, ji sako, kad tik klausydamasi bažnyčioje mišių metu skambančių vargonų ir giesmių, trumpam pajuntanti ramybę. Kartais sekmadieniais ji einanti į mišias ir trumpam paliekanti vyrui prižiūrėti vaiką — jis juk irgi privaląs bent kažką padaryti dėl vaiko, visa našta negalinti kristi tik ant jos pečių. Ji netikinti dievu, tiesiog vieną kartą ėjusi pro bažnyčią, o kadangi šiais laikais bažnyčios yra atviros visuomenei, galima laisvai užeiti ir išeiti, tai ji ir užėjusi pasiklausyti, nuo to laiko ji užeina, kai tik turi laisvo laiko. Jai ypač patinka Bachas, tikrai, jai patinka klausytis Bacho „Rekviem“, ji negalinti pakęsti šiuolaikinės populiariosios muzikos, ji ją trikdanti, ji nebesugebanti susikaupti ties savo rūpesčiais, ji klausia, ar ji kalbanti per daug sudėtingai?

Ji sako pradėjusi vartoti vaistus, kiekvieną dieną gerianti migdomuosius. Ji lankėsi pas gydytoją, ir šis nustatė jai neurasteniją, ji nuolat jaučianti nuovargį, nuolat neišsimieganti, tačiau negalinti užmigti, kol neišgeria migdomųjų. Ji nėra seksualiai nusivylusi, nesuprask klaidingai, ji patirianti orgazmą su savo vyru, nėra taip, kad jis nesugebėtų jos patenkinti, neturėtum šitaip manyti, jis už tave daug jaunesnis, tačiau turi savo darbą, siekia karjeros aukštumų, yra baisiai ambicingas, vyrui turėti šiek tiek ambicijų nėra nieko blogo, jis kasnakt užsidaro laboratorijoje ir dirba viršvalandžius, nes namuose jam trukdo vaiko keliamas triukšmas. Jai nereikėję susilaukti vaiko taip anksti, tai jis taip norėjo, jis mylėjo ją, ir norėjo, kad ji jam pagimdytų vaiką, visos problemos ir kilo, atsiradus kūdikiui.

Viskas buvo taip: ji sako numezgusi savo vaikui megztinuką su gėlių aplikacija, ir tą aplikaciją ji sukomponavusi pati, ir daug gražiau už tuos vaikiškus rūbelius, kurie pakliūna į parodas, bent jau ji taip mananti. Ji lankėsi eksportui skirtų drabužių parodoje su naująja bendradarbe, žiūrėjo, ar ten yra ko nors vertingo. Tas kelias dienas jų bandomosios mašinos buvo sugedusios ir teko laukti, kol pataisys, todėl nebuvo darbo ir todėl jie darbo metu nuėjo pasidairyti po parodą bei pažiūrėti, ar ten yra kas nors, ką verta būtų nusipirkti. Jis ėjo kartu, sakydamas, kad galbūt nupirks ką nors savo žmonai. Galiausiai jie nieko nenusipirko. Tačiau jis jai pasakė, kad megztinukas, kurį ji numezgė vaikui, pranoksta visus tuos vaikiškus drabužėlius eksporto parodoje ir kad ji puikiai galinti pati kurti drabužius. Nuo to laiko ji pradėjusi tobulintis: nusipirkusi madingų drabužių knygą, kad galėtų pasinaudoti sukirpimo pavyzdžiais, tada panaudojusi anksčiau pirktą ir nepanaudotą šiurkščios mėlynos medvilnės atraižą bei nedėvimą skarą, sukarpiusi, sudėliojusi, susiuvusi kartu ir gavusi suknelę be rankovių, tinkamą eiti į darbą. Jis pamatė ją, prieš jai persirengiant ir einant į mašinų aikštelę, visaip ją išgyrė ir pasakė, kad ji turinti dėvėti tik savo pačios kurtus drabužius. Nepraėjo ir dvi dienos, o jis jau gavo du bilietus į madų šou ir pakvietė ją eiti drauge.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Dvasios kalnas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Dvasios kalnas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Dvasios kalnas»

Обсуждение, отзывы о книге «Dvasios kalnas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x