Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Viskas prasidėjo nuo drabužių modelių.

Ji nori, kad tu jos klausytumeisi toliau, ji pasakoja, jog jis sakė, kad jeigu ji apsivilktų savo mėlyną šiurkščios medvilnės suknelę be rankovių ir pereitų podiumu, ji lengvai užgožtų šituos modelius, ir kad jos labai graži figūra. Bet ji atsakiusi, kad yra nepakankamai gražių formų. „Modeliams nebūtina turėti didelę krūtinę, — kalbėjo jis, — svarbiausia ilgos kojos ir figūra“, o jos kūnas labai grakštus, ypač kai ji apsirengia tą mėlyną šiurkščios medvilnės suknelę. Ji sako, kad ir jai patikę dėvėti darbe suknelę, nes ji pati ją pasisiuvusi. Bet kaskart jai taip apsivilkus, jis nužiūrėdavo ją nuo galvos iki kojų. Kartą jai atėjus persirengti, jis ypatingai ją nužiūrėjo ir pakvietė kartu pavalgyti.

Ir ji nuėjo.

Ne, ji atsisakė, ji turėjusi eiti į vaikų lopšelį, ji atsakė „ne“, jeigu ji einanti pasivaikščioti, tai beveik visada pasiimanti su savimi ir vaiką, bet ilgai vakaroti negalinti, nes vaikui reikią anksti gultis. Žinoma, ji išeinanti ir viena naktį, palikusi vaiką vyrui, tačiau negalinti eiti su juo kartu vakarieniauti. Kartą jis pakvietė ją per pietų pertrauką pas save į namus bent sykį paragauti jo gamybos Keturių Džiaugsmų mėsos rutuliukų, jo ypatingojo patiekalo.

Ji vėl atsisakė.

Ne, ji sutiko. Bet jis dar pasakė, kad labai norėtų, jog ji apsivilktų tą mėlyną suknelę.

Ji sutiko?

Ne, ji nesutiko, pasakė, kad tikriausiai negalės ateiti. Tačiau kitą dieną darbe ji vilkėjusi mėlyna suknele. Per pietų pertrauką drauge su juo nuėjusi pas jį. Ji nesupratusi, kuo ta suknelė ypatinga, tiesiog susiuvusi dvi atraižas, ta šilkinė gėlėta skara atrodžiusi gan neskoningai, tad ji iškirpusi gėles ir užsiuvusi jas ant krūtinės ir juosmens, tik tai ir tebuvo šis tas ypatingesnio. Ji nemaniusi, kad jos kūno formos pakankamai gražios, jos vyras vis juokdavosi, kad per daug plokščia, kad trūksta seksualumo, ar gali būti, kad dėvėdama tą suknelę ji atrodžiusi taip ypatingai?

Sakai, kad tai ne suknelė.

O kas? Ji sako žinanti, ką tu nori pasakyti.

Sakai, kad dar nepasakei kas, bet tikrai ne suknelė.

Tai jos vyro abejingumas tam, ką ji dėvi, tas jo ignoruojantis požiūris! Ji sako neketinusi nieko suvedžioti.

Stengiesi paneigti, kad nieko panašaus nesakei.

Ji sako, kad daugiau nieko nebesakys.

Klausi, argi ji nenori kažkam išsikalbėti? Papasakoti apie savo rūpesčius? Papasakoti apie savo draugės rūpesčius? Tu nori, kad ji toliau kalbėtų.

Ji nebežinanti, apie ką dar kalbėti.

Apie Keturių Džiaugsmų mėsos rutuliukus, jo ypatingąjį patiekalą.

Ji sako, kad jis viską buvo gerai suplanavęs, jo žmona buvo išėjusi į darbą.

Tu primeni jai, kad pirma mintis juk buvo papietauti, o ne susitikti su jo žmona, ji tikrai turėjo numatyti, kad jo žmonos nebus, ir jai nereikia teisintis.

Ji sutinka, kad taip ir buvo, ir kuo ji smarkiau bandžiusi mintyse pasiteisinti, tuo didesnis buvęs spaudimas.

Tuo sunkiau jai buvo susivaldyti?

Ji nepajėgė priešintis.

Kai jis žiūrėjo į jos suknelę?

Ji užsimerkė.

Nes nenorėjo matyti, kaip pati netenka proto?

Pasinaudoti sukirpimo pavyzdžiais, tada panaudojusi anksčiau pirktą ir nepanaudotą šiurkščios mėlynos medvilnės atraižą bei nedėvimą skarą, sukarpiusi, sudėliojusi, susiuvusi kartu ir gavusi suknelę be rankovių, tinkamą eiti į darbą. Jis pamatė ją, prieš jai persirengiant ir einant į mašinų aikštelę, visaip ją išgyrė ir pasakė, kad ji turinti dėvėti tik savo pačios kurtus drabužius. Nepraėjo ir dvi dienos, o jis jau gavo du bilietus į madų šou ir pakvietė ją eiti drauge.

Viskas prasidėjo nuo drabužių modelių.

Ji nori, kad tu jos klausytumeisi toliau, ji pasakoja, jog jis sakė, kad jeigu ji apsivilktų savo mėlyną šiurkščios medvilnės suknelę be rankovių ir pereitų podiumu, ji lengvai užgožtų šituos modelius, ir kad jos labai graži figūra. Bet ji atsakiusi, kad yra nepakankamai gražių formų. „Modeliams nebūtina turėti didelę krūtinę, — kalbėjo jis, — svarbiausia ilgos kojos ir figūra“, o jos kūnas labai grakštus, ypač kai ji apsirengia tą mėlyną šiurkščios medvilnės suknelę. Ji sako, kad ir jai patikę dėvėti darbe suknelę, nes ji pati ją pasisiuvusi. Bet kaskart jai taip apsivilkus, jis nužiūrėdavo ją nuo galvos iki kojų. Kartą jai atėjus persirengti, jis ypatingai ją nužiūrėjo ir pakvietė kartu pavalgyti.

Ir ji nuėjo.

Ne, ji atsisakė, ji turėjusi eiti į vaikų lopšelį, ji atsakė „ne“, jeigu ji einanti pasivaikščioti, tai beveik visada pasiimanti su savimi ir vaiką, bet ilgai vakaroti negalinti, nes vaikui reikią anksti gultis. Žinoma, ji išeinanti ir viena naktį, palikusi vaiką vyrui, tačiau negalinti eiti su juo kartu vakarieniauti. Kartą jis pakvietė ją per pietų pertrauką pas save į namus bent sykį paragauti jo gamybos Keturių Džiaugsmų mėsos rutuliukų, jo ypatingojo patiekalo.

Ji vėl atsisakė.

Ne, ji sutiko. Bet jis dar pasakė, kad labai norėtų, jog ji apsivilktų tą mėlyną suknelę.

Ji sutiko?

Ne, ji nesutiko, pasakė, kad tikriausiai negalės ateiti. Tačiau kitą dieną darbe ji vilkėjusi mėlyna suknele. Per pietų pertrauką drauge su juo nuėjusi pas jį. Ji nesupratusi, kuo ta suknelė ypatinga, tiesiog susiuvusi dvi atraižas, ta šilkinė gėlėta skara atrodžiusi gan neskoningai, tad ji iškirpusi gėles ir užsiuvusi jas ant krūtinės ir juosmens, tik tai ir tebuvo šis tas ypatingesnio. Ji nemaniusi, kad jos kūno formos pakankamai gražios, jos vyras vis juokdavosi, kad per daug plokščia, kad trūksta seksualumo, ar gali būti, kad dėvėdama tą suknelę ji atrodžiusi taip ypatingai?

Sakai, kad tai ne suknelė.

O kas? Ji sako žinanti, ką tu nori pasakyti.

Sakai, kad dar nepasakei kas, bet tikrai ne suknelė.

Tai jos vyro abejingumas tam, ką ji dėvi, tas jo ignoruojantis požiūris! Ji sako neketinusi nieko suvedžioti.

Stengiesi paneigti, kad nieko panašaus nesakei.

Ji sako, kad daugiau nieko nebesakys.

Klausi, argi ji nenori kažkam išsikalbėti? Papasakoti apie savo rūpesčius? Papasakoti apie savo draugės rūpesčius? Tu nori, kad ji toliau kalbėtų.

Ji nebežinanti, apie ką dar kalbėti.

Apie Keturių Džiaugsmų mėsos rutuliukus, jo ypatingąjį patiekalą.

Ji sako, kad jis viską buvo gerai suplanavęs, jo žmona buvo išėjusi į darbą.

Tu primeni jai, kad pirma mintis juk buvo papietauti, o ne susitikti su jo žmona, ji tikrai turėjo numatyti, kad jo žmonos nebus, ir jai nereikia teisintis.

Ji sutinka, kad taip ir buvo, ir kuo ji smarkiau bandžiusi mintyse pasiteisinti, tuo didesnis buvęs spaudimas.

Tuo sunkiau jai buvo susivaldyti?

Ji nepajėgė priešintis.

Kai jis žiūrėjo į jos suknelę?

Ji užsimerkė.

Nes nenorėjo matyti, kaip pati netenka proto?

Taip.

Nes nenorėjo matyti, kad ji pati tokia pat nesuvaldoma?

Ji sako visai pasimetusi, ji nemaniusi, kad viskas taip susiklostys, nesvarbu, kaip bežiūrėtum, bet tuo metu ji jo nemylėjusi. Jos vyras buvęs už jį geresnis.

Tu sakai, kad iš tikrųjų ji nieko nemylinti.

Ji sako mylinti tik savo sūnų.

Tu sakai, kad ji mylinti tik save.

Gal taip, gal ne, ji sako, kad po to ji išėjusi ir nebenorėjusi daugiau su juo susitikti.

Bet susitiko?

Taip.

Ir dabar jau pas ją namuose?

Ji sako norėjusi su juo išsiaiškinti...

Tu sakai, kad kalbomis to neišsiaiškinsi.

Taip, ne, ji nekentė jo ir nekentė savęs.

Ir vėl ištiko aistrų protrūkis?

Liaukis taip kalbėti! Ji pyksta, ji nežino, kodėl norėjusi tai aiškintis, tiesiog norėjusi, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.