Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Abu šlaitai apaugę sotvarynais, tačiau uogas raškyti dar ne laikas, tu nė nežinai, kur bus tavo kūnas, kai uogos pagaliau prisirps. Kurie kurių laukia — uogos žmonių ar žmonės uogų — metafizinis galvosūkis. Ir šis galvosūkis turi daugybę sprendimo variantų, buvo sprendžiamas begalybe būdų, bet uogos — vis dar uogos, o aš — vis dar aš. Žinoma, galima teigti, kad šiųmetės uogos nėra tos pačios, kurios užderės kitais metais, o žmogaus, kuris yra šiandien — rytoj nebebus. Klausimas tik tas, ar egzistuoja dabartis? Ar jos visgi nėra? Ir kokiais kriterijais remiantis galima tai nustatyti? Tegu metafizika lieka metafizikams, o tu tiesiog eik savo keliu.

Tiesiog aklai kopi kalnų keliu visas žliaugdamas prakaitu, kai netikėtai atsiduri anos tvirtovės papėdėje ir, bežiūrint į tvirtovės šešėlį, tavo širdį taip pat užlieja vėsa.

Visai netikėtai po mediniais namų poliais ir kolonom susiduri su didžiule minia, susėdusia ant ilgų akmeninių laiptų, tad turi brautis vinguriuodamas tarp jų kojų. Niekas nežiūri į tave, visi nunarinę galvas ir švelniais balsais nan-nan-na-na iš atminties gieda klasikinius tekstus, regis juos prislėgęs sielvartas. Palipi akmeniniais laiptais aukštyn ir pasuki už kampo į skersgatvį, abiejose pusėse mediniai namai pakrypę į šlaito pusę, atsirėmę vienas į kitą, neleidžia vienas kitam nuvirsti, tačiau vieną dieną, užėjus žemės drebėjimui ar nuošliaužai, vienas iš jų griūdamas nugriaus visus likusius.

Senukai, susėdę vienas prie pat kito, irgi atrodo panašiai: pastumk vieną, ir paeiliui sugrius visi, — kaip tame vaikiškame domino. Nedrįsti stumtelt, bijodamas sukelti katastrofą.

Atsargiai statai pėdas tarp sulenktų kojų. Visi apsimuturiavę, apsiraišioję drobinėm kojinėm vištos kojas primenančias savo pėdas, kaskart jiems sudejavus, sugirgžda ir mediniai namai, ir galiausiai jau nebesupranti, ar tai mediniai namai, ar jų kaulai girgžda. Visus kankina senatvinis paralyžinis drebulys, jų galvos, giedant ir visu kūnu linguojant, taip pat nesiliauja tirtėti.

Skersgatvis vingiuoja ir sukinėjasi be pabaigos, abiejose pusėse ant akmeninių laiptelių taip pat sėdi daugybė žmonių, visi apsivilkę pelenų spalvos, sulopytais, labai senais, tradiciniais drabužiais, vos išskalbus, šie iškart suirtų. Nuo aukštų pastatų turėklų nukarę, saulėje džiūsta paklodės ir tankaus audeklo tinkleliai nuo gausybės vabzdžių, dar labiau sustiprindami ir paskandindami tave šių senų žmonių skleidžiamame liūdesyje.

Jiems begiedant, veriantis garsas grybšteli tave tarsi katė, pagriebia ir nebepaleidžia, traukia tave eiti nesustojant pirmyn. Nepajėgi suprasti, iš kur sklinda šis garsas, bet virš vieno namo durų pamatai kabant kelis geltonų dvasių pinigų vėrinius, smilkalų dūmai grakščiai raičiojasi, prasiskverbę pro tarpduryje pakabintą užuolaidą. Tikriausiai čia mirė kažkoks žmogus.

Kuo toliau eini, tuo sunkiau darosi, žmonės susėdę vienas prie pat kito, vis labiau ir labiau susigrūdę, kol nebelieka kur pastatyti kojos, neužmynus kam nors ant kulkšnies, kuri beregint sulūžtų. Neturi jokios kitos išeities, kaip tarp kojų ir pėdų, primenančių išsirangiusias senų medžių šaknis, dar atsargiau ieškoti bent nedidelio tarpelio, kur galėtum pastatyti koją ir, sulaikęs kvėpavimą, stypčioti nuo vienos kojos ant kitos.

Brauniesi pro juos, bet nė vienas nepakelia į tave galvos. Vieni apsirišę galvas turbanais, kiti prisidengę medžiaginėmis nosinėmis, ir tu negali įžiūrėti jų veidų. Štai jie ima giedoti unisonu, gerai įsiklausęs, pamažu pamažu jau gali suprasti žodžius.

Ateikit visi,

Viena diena apsuka šešis ratus,

Vienas ratas apeina šešis kartus,

Požemių pasauly ryžių pribarstyta,

Jūsų pagalbos reikia darbui nudirbti.

Tą veriantį garsą skleidžia visai šalia tavęs ant akmeninio slenksčio krašto sėdinti sena moteris. Ji atrodo šiek tiek neįprastai, nuo pečių krenta juodos drabužio klostės, galva visiškai uždengta, drebančia ranka plekšnoja sau per kelį, o jos kūnas lėtai linguoja pirmyn atgal, pritardamas giedojimui. Šalia jos ant žemės — dubenėlis skaidraus vandens, ryžių prikimštas, perpjautas bambuko kamienas ir pluoštas keturkampių šiurkštaus popieriaus lapų su pradurtomis skylučių eilėmis. Ji vis pasišlapina pirštus dubenėlyje su vandeniu, paima popierinį dvasių pinigą ir paleidžia jį į orą.

Nežinia, prieš kiek laiko jūs atėjote,

Nežinia, už kiek laiko jūs išeisite,

Ten, kur žemės pabaiga,

Ten, kur Rytinis Šlaitas,

O, neganda, o, nelaimė,

Žmogui nužudyti nereikia nė pusės ryžio grūdo,

Žmogui išgelbėti nereikia nė pusės sruogos plaukų,

Ateikit padėkit, nes kančia ir nelaimė ištiko,

Meldžiam, visi ateikit!

Norėtum apeiti ratu, nes bijai, kad tau atsitrenkus į jos petį, jos kūnas čia pat sugrius, mėgini pastumti į šalį jos koją, bet staiga ji ima veriančiu balsu spiegti:

Viskas raudona, skendi raudonoj šviesoj,

Valgomųjų lazdelių laibumo kojelės,

Bambukinio ančių gardo didumo galva,

Jam atėjus, iškart bus taip, kaip pridera būti,

Jam prabilus, bus į tai atsižvelgta,

Maldaukit jo paskubėti,

Prašykit jo nebegaišti!

Giedodama veriančiu balsu, ji netikėtai pradeda stotis ir gestikuliuoti, krutindama alkūnes, vištos koją primenančiais pirštais bauginamai artėti link tavo akių. Nežinia iš kur atsiradusios drąsos apimtas, sulaikai jos rankas, pakeli galvą dengiančią juodą skarą — viduje susiraukšlėjęs mažytis veidelis, pora nereginčių, tuščių akiduobių, gili kaip akivaras burna, o pro praviras lūpas matyti vienintelis dantis, atrodo, lyg šypsotųsi, bet tai tikrai ne šypsena. Bešaukdama ji pradeda šokti.

Penkiaraštės raudonosios gyvatės įsikūrė upėje,

Tigrai ir leopardai sėlina aplink,

Kalnų Vartai girgžda praviri,

Keturiose pusėse aštuoniom kryptim girdėti verksmai,

Vienas po kito visi drauge šaukia,

Greičiau ateikit į pagalbą nelaimės ištiktajam!

Mėgini ištrūkti iš jos pinklių, tačiau lėtai lėtai vienas po kito pradeda stotis visi tie sudžiūvę tarsi malkos senukai, apsupa tave ratu ir drebančiais balsais visi kaip vienas ima šaukti:

Viskas raudonoj šviesoj, viskas raudona,

Greičiau, greičiau atverkit vartus, kviesdami visomis kryptimis,

Tik pakvieskit — ir jie atvyks,

Kvieskit Griausmų Viešpatį ir Motiną Perkūniją,

Ir jei bus žirgai — jie kartu atjos,

Ir jei bus atsisveikinimo vakarienė — jie kartu valgys!

Minia puola tave, užlieja tave savo baubimu, kuris užstringa jų gerklėse. Esi priverstas stumti juos šalin, jie vienas po kito linksta ir krinta ant žemės, lyg būtų lengvi ir plevenantys vėjyje, lyg padaryti iš popieriaus, nė garso, nė atsidūsėjimo, aplink mirtina tyla. Ir tada staiga supranti, kad už tos tarpduryje pakabintos užuolaidos ant lentų gulintis žmogus esi tu. Ne, tu nesutinki tiesiog šitaip imti ir numirti, privalai apsisukti ir tuojau pat grįžti atgal į žmonių pasaulį.

43

Palikęs miao gyvenvietę tvirtovę, nuo pat ryto iki vėlyvos popietės keliauju atšiauriu ir visų užmirštu kalnų keliu. Tais retais kartais, kai kas nors pravažiuoja pro šalį, nesvarbu, ar tai būtų tolimųjų reisų turistinis autobusas, ar bambukų ir rąstų pilnos sunkvežimių vilkstinės, vairuojamos man mojančių vairuotojų, aš vis pakeliu ranką, tačiau niekas nestoja.