Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tu klausi jos, kaip tai baigėsi?

Ji sako nežinanti.

41

Atvykstu čia dveji metai po jo mirties. Tarp šimto miao gyvenviečių jis buvo paskutinis gyvas Aukojimo Ritualų Mokytojas, tačiau tokio masto aukojimo protėviams ceremonijų nebuvo rengiama jau keliasdešimt metų. Jis žinojo, kad netrukus — ta diena, kai jis apleis šią žemę, ir kad sulaukė šio garbaus amžiaus tik todėl, jog aukojo protėviams aukas ir daugybė piktųjų dvasių nedrįso taip paprastai jam pakenkti. Jis būgštavo, kad vieną ankstų rytą tiesiog nebeprabus, kad nebesulauks kitos žiemos.

Naujųjų metų išvakarėse, dar pavilkdamas kojas, jis užsikelia ant kupros kvadratinį kambario stalą, nusineša jį akmeniniais laiptais į lauką ir pasistato šalia namo. Visoj plačioj upės pakrantėj — nė gyvos dvasios, namų vartai užverti ir durys užsklęstos, visi valgo Naujųjų metų vakarienę. Jei šiandien žmonės ir aukoja protėviams aukas, tatai niekuo nesiskiria nuo įprastos Naujųjų metų vakarienės, kuo toliau, tuo labiau tai supaprastinama, atsisakant papildomų pagražinimų. Žmonės su kiekviena karta tampa vis silpnesni ir šito niekas nebesustabdys.

Ant stalo jis pasistato dubenėlį vyno, skiesto vandeniu, dubenėlį tofu, Naujametinio rafinuotų ryžių pyrago bei lėkštelę kaimyno atneštų sukapotų ir išvirtų jaučio žarnų, o po stalu pririša lipnių ryžių kotelių gniužulėlį, tada priešais stalą prikrauna malkų bei medžio anglių ir uždusęs stabteli atsikvėpti. Po to užlipa akmeniniais laiptais atgal į kambarį ir iš židinio nustveria degančią žariją, lėtai lėtai pritūpia ir remdamasis į žemę ima pūsti, dūmai graužia jo išdžiūvusias, aptemusias senas akis, versdami jas ašaroti. Galiausiai šokteli liepsnos, o jį ištinka kosulio priepuolis, atslūgstantis, jam tik gurkštelėjus vandeniu atskiesto vyno nuo aukojimų stalo.

Virš tamsžalių kalnų viršūnių užsilikę saulės spinduliai išnyksta, ir upės paviršiuje ima raudoti vakaro vėjas. Šnopuodamas jis atsisėda ant aukšto suoliuko priešais stalą, prispaudžia koja po stalu pririštą lipnių ryžių kotelių gniužulėlį, nusiramina ir, žvelgdamas į juodą kalnų virtinę, pajunta, kad gleivės, tekančios jam iš nosies, šaltos kaip ledas.

Tais metais, kai dar aukodavo protėviams aukas, jam patarnaudavo dvidešimt keturi žmonės: du mokytojai, du meistrai, du indų laikytojai, du ceremonmeisteriai, du kardininkai, du vyno pilstytojai, du maisto aukotojai, dvi drakono mergaitės, du pasiuntiniai, keletas žmonių, pirštais formuodavusių ryžių pyragėlius — kokia prabanga! Būdavo papjaunama nuo trijų iki devynių jaučių.

Aukojančiosios šeimos galva, norėdama išreikšti jam dėkingumą, turėdavo septynis kartus vaišinti jį ryžiais: pirmą kartą — už kelionę į kalnus kirsti medžių būgnams — septynias puodynes, — antrą kartą — už būgnų nešimą į kapus — aštuonias puodynes; trečią kartą — už būgnų kvietimą į gyvenvietę — devynias puodynes; ketvirtą kartą — už būgnų įtempimą — dešimt puodynių; penktą kartą — už būgnam paaukoto jaučio skerdimą — vienuolika puodynių; šeštą kartą — už būgnams skirtą šokį — dvylika puodynių, — septintą kartą — už būgnų palydėjimą — trylika puodynių. Tokia tvarka atėjo iš protėvių laikų.

Jam atliekant aukojimo ritualą paskutinį kartą, aukojančios šeimos galva pasiuntė dvidešimt penkis žmones, kurie nešė ryžius, vyną ir daržoves — koks įspūdingas tatai buvo reginys! Tos nuostabios dienos jau baigėsi, tačiau jis tai dar mena: prieš skerdžiant aukojamą jautį, plaukų pašalinimui atlikti ant žemės iškilo gėlėmis išpuoštas stulpas, visa šeima persirengė naujais drabužiais, buvo pučiamos nendrinės dūdos, mušami gongai ir būgnai. Jis dėvėjo ilgą purpurinę mantiją, jo galvą dengė raudona veltinio kepurė, iš apykaklės kyšojo paukščio Peng63 plunksnos, dešine ranka jis tilindžiavo varinį varpelį, kairėje laikė vėduoklę iš platano lapų, o...

O jauti jauti,

Tu iš ramių vandenų gimei,

Smėlėtose pakrantėse augai,

Su motina vandenis perbridai,

Su tėvu į kalnus įkopei,

Kovojai su skėriais-keleiviais dėl aukojimų būgno,

Koveisi su vabalais-maldininkais dėl aukojimų dūdų,

Keliavai į Tris Šlaitus kovoti,

Puolei Septynių Lygumų Įlanką,

Nugalėjai skėrį-keleivį,

Nužudei vabalą-maldininką,

Pagrobei ilgąją dūdą,

Pavogei didįjį būgną,

Ilgoji dūda — auka motinai,

Didysis būgnas — auka tėvui,

O jauti jauti,

Tu ant nugaros neši keturis sidabro indus,

Tu ant kupros neši keturis aukso indus,

Tu eini šalia motinos,

Tu seki paskui tėvą.

Eini į juodąjį kapą,

Žengi pro būgno vartus,

Drauge su motina saugai kalnų olą,

Drauge su tėvu prižiūri kaimo vartus,

Neleidi blogosioms dvasioms kenkti žmonėms,

Neleidi piktiesiems demonams pakliūti į protėvių kapus,

Už tai tavo motina gyvens ramybėje tūkstantį metų,

Už tai tavo tėvas jaus dar šimto kartų malonę.

Tada žmonės pririšo jaučiui prie nosies kanapinę virvę, apvyniojo jo ragus bambuko šakelėm ir išvedė jį lauk, naujais drabužiais apsirengę šeimos nariai tris kartus priklaupė ir devynis kartus nusilenkė priešais jautį, o jam aukštu balsu giedant šią panegiriką, šeimos galva paėmė ietį ir pervėrė jautį. Po to jauni stiprūs šeimos klano vyrai, dundant būgnams, paeiliui ėmė ietį ir badė jautį. Apsipylęs kraujais, jautis paklaikęs lakstė ratais aplink gėlėmis išpuoštą stulpą, kol išleido paskutinį kvapą ir krito negyvas žemėn, žmonės nukirto jaučio galvą ir padalijo mėsą, o jam, kaip aukojimų meistrui, atiteko visa jaučio krūtinė. Geros dienos tikrai baigėsi!

Dabar jo dantys visi iki vieno išbyrėję, vienintelis jo maistas — košė. Žinoma, nugyveno daug gerų dienų, bet šiandien jau niekas nebeateina jam patarnauti. Jaunikliai dabar turi pinigų, įsigudrino rūkyti cigaretes su filtru, nešiojasi triukšmą keliančias dėžes, dėvi tuos juodus demonų akinius — kur jau čia jiems begalvoti apie protėvius? Ir jis gieda, ir kuo toliau gieda, tuo vienišesnis pasijunta.

Jis prisimena, kad pamiršo pastatyti smilkalinę, tačiau, norint paimti ją iš kambario, reikėtų dar du kartus užlipti ir nulipti akmeniniais laiptais, todėl tiesiog pridega smilkalus nuo laužo ir paprasčiausiai susmaigsto juos į smėlį priešais stalą. Anksčiau ant žemės jis būtų patiesęs šešių či 64 ilgio žalsvai mėlyną audinį, o ant audinio būtų pribarstęs ryžių šiaudų.

Jis vėl prispaudžia koja ryžių šiaudų kuokštą, užsimerkia ir mato priešais dvi drakono mergaites, ne vyresnes nei šešiolikos metų, gražiausias visoje gyvenvietėje mergaites, jų akys protingos ir skaisčios tarsi skaidrus upės vanduo, žinoma, ne tada, kai siaučia bangos kaip šiandien, ypač lyjant, upė darosi siaubingai dumblina, o abiejuose krantuose dešimties li atstumu nerastum nė vieno didesnio medžio, tinkančio aukojimų ritualui. O tam juk reikia dvylikos porų skirtingų medžių, vienodo ilgio ir vienodo storio, baltasis medis — eglė, raudonasis medis — klevas, sukapojus eglę, ji virsta sidabru, sukapojus klevą, jis virsta auksu.

Eik, Kleve, būgno tėve,

Eik, Egle, būgno motin,

Paskui Klevą,

Kartu su Egle,