Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Ten, kur laukia karaliai,

Ten, kur protėvių vieta,

Palyda atneša būgnus,

Aukojimų Meistras ištraukia kardą iš makštų, o!

Ištraukia kardą, kad nukirstų medį,

Ir atneštų būgną,

Dong ka dong dong veng

Dong ka ka dong veng

Ka dong ka veng veng

Veng ka dong dong ka

Keliasdešimt kardų ir kirvių visą naktį pokšėdavo nepailsdami, po tam tikro kirčių skaičiaus pasirodydavo pora drakono mergaičių dailiais veido bruožais ir grakščiomis figūros linijomis.

Žmonoms reikia sutuoktinių,

Vyrams reikia moterų,

Eikite vidun gimdyti,

Tyliai tyliai darykit žmones,

Neleiskit kaulams ir šaknims sutrūkinėti,

Neleiskit sėklai išsekti,

Pagimdykit septynias vikrias, dailias mergaites,

Pagimdykit septynis protingus, gražius berniukus.

Pora drakono mergaičių, dvi poros nejudančių akių. Juodas spindintis akių švelnumas, jis žvelgė tiesiai į savo širdį, vėl grįžo jėgos, užplūdo energija, Dangus žavėjosi jo dainavimu, užgiedojo gaidys, Dievas Griausmavaldis iš dangaus švystelėjo žaibą, galvas pametę demonai ir piktosios dvasios nesustodami strykčiojo ant būgno odos, kaip į viršų mėtomos pupelės, iškilo sidabrinės galvos puošmenos, sunkūs sidabriniai auskarai, karšti garai, besiveržiantys iš varinio anglių katilo, numazgotos rankos ir išprausti veidai, džiaugsmas širdyse, Dangaus Viešpats irgi patenkintas, Dangaus Kopėčios nuleistos, Motina ir Tėvas jau leidžiasi, juos vilioja puikus būgnų garsas, klėtys atvertos, plūsta tokia daugybė sėklų ir ryžių, kad į devynias statines devynias puodynes nesutalpinsi, viryklė žvilga, anglys dega, šeimoje klesti gerovė ir garbė, kai tik nusileidžia Motinos protėvių dvasios, viskas išbrinksta, garuoja devynios medinės statinės karš tūtelių, baltutėlių ryžių, visi supuola ruošti ryžių rutuliukų, muškit būgnus, muškit būgnus, pirmas pradeda būgnų šeimininkas, iškart po to seka protėvių palikuonys, nuo pirmo iki paskutinio, visi — vienas prie kito, o iš paskos — būgnų mokytojas.

Maudykitės gerovės ir garbės vandenyse!

Laistykitės karštais turtų vandenimis!

Gerovės ir garbės vandenys augina sėklas,

Gėles laistantis lietus gimdo sūnus,

Vaikai ir vaikaičiai panašūs į vijoklius, apsivijusius palmes,

Ateities kartos panašios į žuvies jauniklius,

Visa lai ateina į būgnų šeimininko namus,

Išgerkit devynis ragus vandeniu atskiesto vyno,

Paimkit ryžius, kaip auką,

Paimkit vyną, nuliekite žemei,

Kvieskit dangaus dievus tai priimti,

Kvieskit žemės demonus vaišintis,

Būgnų šeimininkas mosuoja kirviu,

Protėviai apnuogina kardus,

Kad pranoktų ankstesnius giminės protėvius,

Besiilgėdami savo motinų,

Išpjaukite porą bambukinių dūdelių,

Padarykit porą būgnų,

Sukaupęs paskutines jėgas, jis aukštu balsu gieda aukojimų giesmę, o jo susenęs balsas, tarsi sulaužyta bambukinė dūdelė, kūkčiojo vėjyje. Jo gerklė išdžiūvo, jis dar gurkšteli vyno, atskiesto vandeniu, žinodamas, kad tai jau paskutinis kartas, ir jo siela išsiveržia pro gerklę paskui nuplaukiantį ir išsisklaidantį jo balsą.

Kas gi galėtų jį išgirsti toje tamsioje visų apleistoje upės pakrantėje, laimei, viena močiutė atidaro duris, kad šliūkštelėtų pamazgas, ir jai pasirodo, kad girdi žmogų raudant, o tada upės pakrantėje pastebi liepsnas, todėl pagalvoja, kad tai hanis brakonieriauja. Šiomis dienomis haniai lenda visur, kur tik galima gauti pinigo. Uždariusi duris, ji pagalvoja, kad Naujųjų metų išvakares vienodai švenčia ir haniai, ir miao, nebent yra visiškai nuskurdę, o gal tai keliaujantis elgeta? Taigi, ji prikrauna dubenėlį to, kas liko nuo Naujųjų metų stalo, išeina laukan, ir tik priėjusi prie pat laužo, prie stalo atpažįsta senąjį Aukojimo Ritualų Meistrą ir sustoja, kaip stabo ištikta.

Jos vyras pamato atlapas duris, pro kurias į vidų veržiasi ledinis vėjas, atsistoja, ketindamas jas uždaryti, bet prisimena, kad žmona sakė nunešianti vargetai dubenėlį maisto, nesulaukęs jos grįžtant, išeina ieškoti ir, priėjęs prie laužo, taip pat sustoja, kaip įbestas. Vėliau viena po kitos išeina visos šeimos dukterys ir sūnūs, bet niekas nežino, ką daryti. Galiausiai jauniausias vaikas, kelis metus pasimokęs kaimelio pradinėje mokykloje, prieina ir taria:

— Toks senas žmogus kaip tu neturėtų tokią naktį lauke šalti, leisk, mes parsivesime tave į kambarį.

Senoliui varva nosis, tačiau jis visiškai nekreipia į tai dėmesio ir toliau gieda vis dar užmerktomis akimis, o jo kimus balsas perdžiūvusioje gerklėje virpa silpnai ir nesuprantamai.

Vėliau vienos po kitų prasiveria aplinkinių namų durys, ima rinktis senos motinos ir šeimų vyrai drauge su mažais vaikais, kol galiausiai visa gyvenvietė jau kuris laikas stovi pakrantėje. Kažkas sugalvoja grįžti namo ir pasiimti ryžių pyragėlių, kažkas atsineša antį, kažkas — ąsotį vyno, skiesto vandeniu, ir artipilnį dubenį jautienos, o kažkas netgi atneša pusę kiaulės galvos — visa tai sukraunama priešais jį.

— Pamiršti protėvius yra baisus apsileidimas... — suvapa senolis.

Viena iš Šui seserų taip susijaudina, kad parbėga namo, atneša kraitinę vilnonę antklodę, apgaubia ja senolį, gėlėta nosinaite nušluosto jam nosį ir sako:

— Seneli, einam vidun!

— Koks vargšas senolis!

Atitaria jai jaunimas.

— Klevo motin, Eglės tėve, kas pamiršo savo protėvius, tas užsitraukė sau nemalonę! — senolio balsas užstringa išdžiūvusioje gerklėje už besikaupiančių ašarų ir gleivių.

— Seneli, greičiau, nebekalbėk.

— Greičiau grįžkim vidun.

Jaunimas padeda jį prilaikyti.

— Aš mirsiu čia... — senolis priešinasi, o galiausiai pradeda šaukti, tarsi aikštingas vaikas.

Tada viena senyva moteris taria:

— Pakluskit jo reikalavimui, jis juk neišgyvens ilgiau negu iki šio pavasario.

„Aukojimo būgnų giesmių“ kopiją, kurią laikau rankose, užrašė ir į kinų kalbą išvertė vienas mano draugas iš miao tautos žmonių, o ši mano parašyta istorija — atsidėkojimas jam.

42

Tai viena iš tų giedrų dienų, kai danguje — nė vieno debesėlio, o dangaus skliautas tave stulbina savo aukštumu ir švarumu. Po dangumi — vieniša gyvenvietė tvirtovė, kuri sluoksnis po sluoksnio buvo lipdoma ant pavojingai kyšančios uolos ir, žiūrint iš toliau, primena dailų, ant prarajos pakibusį vapsvų lizdą. Taip atrodo sapnų pasaulis — klaidžioji pirmyn atgal apačioje palei stačią uolą ir niekaip negali surasti kelio, vedančio aukštyn, regis, kad jau imi artėti, bet paaiškėja, kad tiesiog eini ratu. Pavaikščiojęs taip pirmyn atgal kurį laiką, pagaliau liaujiesi ir pasiduodi, tiesiog leidiesi vedamas kojų vienu iš kalnų takų, atrodytu, vedančiu tiesiai į gyvenvietę, bet galiausiai ir jis pranyksta už stačios uolos, ir tave neišvengiamai apima nusivylimas. Nebeturi jokio supratimo, kur link veda šitas takas po tavo kojom, nes akivaizdžiai pametei kryptį.

Eini tiesiai pirmyn, o kalnų kelias veda ratais aplink. Tavo gyvenimas iš esmės irgi neveda tiesiai į tikslą. Tie tikslai, kuriuos turi, bėgant laikui ir keičiantis aplinkybėms nuolatos kinta. Geriau pagalvojus, žmogus kaip ir neturi vadinamojo galutinio tikslo, visai kaip tas vapsvų lizdas — lyg ir nesinori jo palikti, bet vos pamėginus jį nuplėšti, tenka patirti vapsvų sugėlimą, todėl geriau tiesiog leisti jam ten kabėti ir tiesiog grožėtis juo. Taip begalvojant, tavo kojos tampa daug eiklesnės, ir kur jos benuves, ten bus gerai, svarbu, kad matytųsi peizažas.