Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Jis paniekinamai šypsosi, rodydamas priekinius dantis. Visai galimas daiktas, kad aš irgi lygiai taip šypsausi paniekos kupina šypsena, ir tikriausiai mano dantys taip pat matyti, o veido išraiška neabejotinai tokia pat grėsminga, kaip ir jo, pravėręs burną, galėčiau iškošti keletą nešvankių žodelių, galėčiau įžeidinėti žodžiais, galėčiau durti peiliu į žmogų, bet tuo pat metu galėčiau pats pasitraukti iš gyvenimo. Tas jo įžūlus žvilgsnis, kai spaudžia tarp pirštų cigaretę, — argi ne tokias pačias mintis jis atliepia? Ar jis irgi gintųsi?

Šitie batai, kuriuos nusipirkau ilgai kelionei, atlaikė ir lietų, ir purvą, mirko upės vandenyje, senokai neteko formos, pajuodo, susipurvino, niekas net neįtartų, kad kažkada tai buvo brangi ir madinga turistinė prekė, nuo galvos iki kojų visiškai niekuo nepanešiu į potencialų apiplėšimo taikinį. Stipriai įtraukiu paskutinį dūmą, numetu nuorūką ant žemės ir priminu koja. Jis taip pat nukrečia cigaretę ir numeta ją ant žemės, tarsi atsakydamas į mano judesius, aišku paniekinamai, bet tuo pačiu tarsi saugodamasis.

Po to abu atsistojame nė nemėgindami vienas kito vengti, abu išeiname į kelio vidurį ir ramiai praeiname vienas pro kitą. Žmonės vis dėlto ne vilkai, jie greičiau neprijaukinti šunys — apsiuosto apsiuosto, įvertina varžovą ir puola vienas kitą gainioti.

Tiesiai priešais driekiasi pakalnė. Pradėjęs eiti, nebegaliu sustoti, kol kelias nepradeda kilti. Atsigręžęs matau, kaip už nugaros niūriais ir apleistais kalnais driekiasi dulkėtas, lygut lygutėlis kalnų kelias, dar vienišesnis po temstančiu dangumi.

44

Ji sakosi senstanti, ryte prausdamasi prieš veidrodį matanti raukšles akių kampučiuose, kurių joks makiažas nebegali paslėpti. Ir tas veidrodis jai aiškiai išduodantis, kad gražiausi jos metai jau praeity. Kas rytą ji būnanti prislėgta, ir nėra nė lašo energijos. Kai nereikia eiti į darbą, ji dažniausiai nenorinti keltis, nenorinti matyti žmonių. Ir tik nuėjusi į darbą, kuriame yra priversta bendrauti su žmonėmis, ji pradedanti plepėti ir juoktis, užsimirštanti ir šiek tiek prasiblaškanti.

Tu sakai, kad supranti.

Ne, tu negali suprasti, — ji sako, — tu negali suprasti nevilties, apimančios moterį, kai ji suvokia, jog vis dar nėra žmogaus, kuris ją iš tikrųjų mylėtų. Tik atėjus vakarui, ji tampa šiek tiek gyvesnė. Kas vakarą ji susiplanuoja programą, būtinai turi kur nors išeiti arba pas ją turi kas nors ateiti, ji negali pakęsti vienatvės. Ji trokšta gyventi, argi tu supranti šitą būtinybę? Nieko tu nesupranti.

Ji sako, kad tik šokiuose, jusdama partnerio rankos prisilietimą, užmerkusi akis ji pajuntanti, kad dar gyvena. Ji žinanti, kad nėra ją iš tikrųjų mylinčio žmogaus, ji negalinti pakęsti, kai kas ją nužiūrinėja, ji bijanti raukšlių akių kampučiuose, to senėjimo diena iš dienos. Ji žinanti, kad jūs, vyrai, užsigeidę moters, kalbate medumi pateptus žodžius, tačiau vos tik pasitenkinate, jums pasidaro nebeįdomu ir einate ieškoti naujos mylimosios, vos pamatę jauną, gražią moterį, tuoj pat imat kalbinti ir juokauti, tačiau kiekgi metų moters jaunystė tetrunka? Tokia jau moters lemtis. Tik nakčia, tavo lovoje, kai tu neįžiūri raukšlių jos akių kampučiuose ir kai ji suteikianti tau malonumą, tu dar gali pasakyti jai kelis dėkingumo žodžius, paklausyk, ką ji norinti tau pasakyti! Ji sako žinanti, kad tu ketini ją palikti, visa tai tėra tik pasiteisinimai, kuriais pasinaudojęs galėtum lengviau ja atsikratyti, nieko daugiau nebesakyk.

Nusiramink, ji sako esanti ne iš tų moterų, kurios mirtinai apsiveja vyrą ir nebepaleidžia, ji juk irgi dar galinti susirasti kitą vyrą, ji galinti pati save paguosti. Ji žinanti, ką tu nori pasakyti, nekalbėk jai apie darbą, jei ji nesugebėsianti susirasti vyro, ji lengvai galėsianti susirasti kokį darbą. Bet ji nesikišanti į kitų žmonių asmeninius reikalus, neketinanti tampyti žmonių už virvučių, būti jų tarpininke ar klausytis, kaip kiti aptarinėja jos kančią. Ji negalėtų būti budistų vienuole, kam tas tavo apsimestinis juokas, šventyklos šiais laikais irgi ima tik jaunas merginas, tai dabar madinga, skirta užsieniečiams. Tos, kurios šiandien užverbuojamos į budistų vienuoles, išteka ir gyvena visavertį šeimyninį gyvenimą. Ji galinti pati savimi pasirūpinti, pasigimdyti sau vaiką, nesantuokinį, klausykis, ką ji sako!

Tu juk galėtum padovanoti jai vaiką? Tu juk leistum jai gimdyti? Ji norėtų vieno nuo tavęs, ar duotum? Tu nedrįsti, tu bijai, nusiramink, ji nesakytų, kad tai tavo vaikas, jis neturėtų tėvo, jis būtų savo motinos ištvirkimo vaisius, jis niekada taip ir nesužinotų, kas jo tėvas, ji kiaurai tave permatanti, tu gali suvedžioti tik jaunas mergeles, bet ar jos iš tikrųjų supranta meilę? Ar galėtų iš tikrųjų mylėti tave? Rūpintis tavimi, kaip tikra žmona?

Moters kūnas nėra tik moteriškai seksualus, jis nėra tik įrankis jūsų seksualiniams potraukiams malšinti. Sveika moteris, žinoma, nori ir kūniškos meilės, tačiau vien kūniškos meilės nepakanka, moters prigimtis taip pat yra būti žmona, trokšti darnaus šeimyninio gyvenimo. Ką besusirastum, kiekviena jų neišvengiamai norės būti priklausoma nuo tavęs, moterys visada nori būti priklausomos nuo vyrų, ir ką gi tu čia bepadarysi? Tačiau nebūtinai kitos mylės tave taip, kaip ji, taip, kaip motina kad myli savo vaiką, jos glėbyje tu tik vargšas vaikas. Tu nepasotinamas, bet tik negalvok, kad esi stiprus, tu taip pat labai greitai pasensi, ir virsi niekuo. Eik, žaisk su jaunom merginom, bet galiausiai vis tiek būsi jos, galiausiai tu grįši pas ją, tik ji galės tau atleisti, tik ji galės pakelti tavo silpnybes, kurgi tu rasi tokią moterį, kaip ji?

Ji jaučiasi tuščia, ji sako, kad joje nelikę jausmų, kad visus išeikvojusi malonumams, kad likęs tik tuščias kūnas, ji jaučiasi, tarsi kristų į bedugnę, neturinčią nei pradžios, nei pabaigos, tarsi būtų plevenantis sudraskytas tinklas, lėtai lėtai krentantis žemyn, ji nieko nesigailinti, ji tiesiog gyveno, nieko daugiau, dar mylėjo, ir gali sakyti, kad buvo mylima, o tai, kas likę, panašu į neišgertą beskonę arbatą, išpylei — ir viskas, tai ne kas kita, kaip toji pati vienatvė, ji nebe jaučianti malonumo, o jei šiek tiek susijaudinanti, tai tėra pareigos atlikimas, ji tarsi sužeista, kraujuojanti gyvatė, kurią tu sukapojai, tavo ginklai žiaurūs, bet ji nieko nesigailinti, kaltinanti tik save pačią, kas prašęs ją gimti moterimi? Ji negalinti vidury nakties kaip išprotėjusi išlėkti į gatvę, atsisėsti viena po žibintu ir kvailai raudoti, kaip ir nebegalinti blaškytis vidury gatvės klykdama lietuje, priversdama susidaužti mašinas, vairuotojams apsipilant šaltu prakaitu, ant pavojingos uolos ji nebejaučianti mirties baimės, jos kūnas jos nebeklauso, jis jau krinta, niekas nebepakeis šito tinklo, likusios dienos nebetekusios spalvų, tiesiog krinta plevendamos vėjyje, kol vieną dieną pasieks dugną, ir ji paklusniai numirsianti, ji ne tokia, kaip tu, kuris šitaip bijai mirties, ne tokia, kaip jūs, kurie tokie silpnavaliai, jos širdis mirė daug anksčiau, moterys kenčia daug daugiau, nei jūs, vyrai, nuo pat pirmos dienos jūs minkote mūsų kūnus ir širdis, ko tu dar nori?

Jeigu nori ją palikti — palik! Liaukis kalbėjęs šituos meilius žodžius! Jie jos nė kiek neguodžia, juk ne ji nusprendusi skirtis, kai nori, moterys būna daug žiauresnės nei vyrai, moterys kenčia daug daugiau, nei jūs! Ji galinti tik ištverti, kokiu gi dar būdu ji galėtų atkeršyti? Moterys nori atkeršyti, ji sako neturinti omenyje keršto tau, ji tiesiog turinti iškęsti, ji turinti viską iškęsti, ne taip, kaip jūs, kurie dėl menkiausio skausmo iškart šaukiat, ir vis tik moterys yra daug jautresnės nei vyrai. Ji tikrai nesigailinti, kad gimė moterimi, moterys irgi turi moterišką savigarbą, ir tai nėra arogancija, ji visiškai nesigailinti, kitame gyvenime ji vėl norėtų atgimti moterimi, ir vėl norėtų patirti visas šias kančias, kurios skirtos moteriai, ir vėl norėtų patirti pirmojo gimdymo skausmą, džiaugsmą pirmą kartą tapus motina, tą perveriančio skausmo saldumą, vėl pirmą kartą patirti nekaltos mergaitės virpėjimą, tą ištisą dieną kankinančią nežinią, tą nerimastingą žvilgsnį, tą sumišimą, sutikus vyro žvilgsnį, nesustabdomą ašarų tekėjimą, patyrus pirmojo karto skausmą, ji norėtų dar kartą visa tai patirti, jeigu iš tikrųjų yra kitas gyvenimas, prisimink ją geruoju, prisimink meilę, kurią ji tau dovanojusi, ji žinanti, kad tu jos nebemyli, todėl bus geriau, jeigu ji išeisianti.