Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Mano rūbuose tikriausiai pilna blusų, — pasakiau atsiprašinėdamas.

Ji nepatikėjo ir prapliupo juoktis, o po to pasakė: „Išsimaudyk, puode dar turėtų būti likę karšto vandens, kurį buvau užkaitusi vidury dienos, gal net ir du puodai, gali praustis šiame kambaryje, čia rasi viską, ko reikia.“

— Kad man kažkaip nepatogu, — pasakiau, — geriau eisiu į savo kambarį, tik gal galėčiau pasiskolinti dubenį?

— Koks skirtumas? Kibire dar liko šalto vandens, — tai sakydama ji iš po lovos ištraukė skaisčiai raudoną, medinį, lakuotą kibirėlį prausimuisi, padavė kvepiantį muilą ir rankšluosčius. — Nesijaudink, aš einu į kabinetą truputį paskaityti, gretimos durys — Kultūros archyvas, toliau — kabinetas, o pačiame gale — tavo kambarys.

— Ką laikote tuose archyvuose? — ieškojau, ką čia pasakius.

— Aš ir pati nežinau. Norėtum pamatyti? Aš turiu raktą.

— Žinoma, būtų nuostabu!

Ji pasakė, kad apačioje yra knygų ir periodinių leidinių skaitykla, taip pat poilsio kambarys, skirtas nedideliems renginiams, vėliau ji galėsianti viską man parodyti.

Nusiprausus nuo mano kūno sklido toks pats kvapas, kaip ir nuo jos. Ji grįžo ir paruošė man dubenėlį žalios arbatos. Sėdėdamas jos nedideliame kambarėlyje, visai nebetroškau apžiūrinėti jokių Kultūros archyvų.

Paklausiau, ką ji čia dirbanti. Ji atsakė, kad yra baigusi vietinę pedagogikos mokyklą, studijavusi muziką ir šokį. Senoji Centro bibliotekos darbuotoja apsirgusi, todėl jai tenką prižiūrėti skaityklą ir tikrinti knygų išdavimą. Greitai bus metai, kaip ji čia dirbanti, o jai beveik dvidešimt vieneri.

— Galėtum padainuoti vietinių liaudies dainų? — paklausiau.

— Kad nedrįsčiau, — atsakė.

— Ar čia esama senų vietinių dainių? — pakeičiau temą.

— Kaipgi nebus? Už keturiasdešimties li nuo čia yra nedidelis kaimelis, kuriame gyvenantis senolis galėtų padainuoti daugybę dainų.

— Ar galima būtų jį aplankyti?

— Nuvažiavęs rytiniu autobusu, galėtum grįžti tą pačią dieną, jis gyvena Liupu, šis kaimas mūsų apskrityje pagarsėjęs savo dainomis.

Ji apgailėjo negalėsianti palaikyti man draugijos, baiminosi, kad viršininkas jos neišleis, nes neras žmogaus, kuris ją pavaduotų, jeigu būtų sekmadienis — būtų daug lengviau. Tačiau nepaisant to, ji galinti paskambinti, tas kaimas — jos tėviškė, ji galinti paskambinti kaimo valdžiai, ji juos puikiai pažįstanti, ir paprašyti jų, kad perspėtų dainių laukti tavęs namuose. Autobusas atgal yra ketvirtą dienos, ji norėtų, kad grįžęs užeičiau pas ją pietų. Ji sakė, kad vis tiek sau gaminsianti.

Po to ji pradėjo kalbėti apie miestelio siuvėją, jos pradinės mokyklos klasiokės vyresniąją seserį, ypatingo, išskirtinio grožio merginą, oda tokia balta ir skaisti, tarsi būtų išdrožinėta iš jaspio, vos pamatytum, iškart...

— Iškart?

Ji sako pajuokavusi, ji tik norėjusi pasakyti, kad toji mergina turinti siuvyklą nedidelėje Liupu gatvelėje ir pati ten dirbanti, galėčiau pamatyti ją, tiesiog eidamas gatve. Žmonės kalba, kad jai raupsai.

— Kokia tragedija, niekas nedrįsta jos vesti, — pasakojo ji.

— Jei jai tikrai raupsai, ji turėtų būti izoliuota, — pasakiau.

— Visa tai tėra žmonių užgauliojimai ir įžeidinėjimai, — kalbėjo ji, — aš tuo netikiu.

— Ji galėtų galų gale pati nueiti į ligoninę ir gauti medicininę pažymą, — pasiūliau.

— Žmonės linkę į paskalas, jeigu ne tai, jie vis tiek rastų, kaip ją apšmeižti. Tai kokia nauda iš tos medicininės pažymos?

Ji dar papasakojo, kad yra labai artima su savo pussesere, jai ištekėjus už kažko iš mokesčių inspekcijos, jos kūnas nuolat nusėtas mėlynai violetinėm mėlynėm.

— Kodėl? — paklausiau.

— Todėl, kad vestuvių naktį jos vyras sužinojęs, jog ji nebėra nekalta! Čionykščiai žmonės labai grubūs, širdys kaip vilkų, ne taip, kaip jūsų, didmiesčių žmonių.

— O tu buvai ką nors įsimylėjusi? — išdrįsau paklausti.

— Mokytojų seminarijoje buvo toks bendramokslis, studijų metais mes labai gerai sutarėme, baigę mokslus toliau susirašinėjome. Tačiau ne taip seniai jis netikėtai vedė, man tai buvo smūgis. Tačiau tarp mūsų nieko nebuvo, tiesa, mes patikome vienas kitam, bet apie tai nekalbėdavome. Vis dėlto gavusi laišką, kuriame jis parašė, kad vedė, apsiverkiau. Tau neįdomu?

— Priešingai, — atsakiau, — tačiau būtų sunku iš to parašyti romaną.

— O aš ir neleidžiu tau apie tai rašyti. Bet juk jūs, romanų rašytojai, viską išgalvojate?

— Galime ir išgalvoti, jeigu norisi.

— Gaila jos, — atsiduso ji, tačiau buvo neaišku, ar tas atodūsis skirtas siuvėjai iš to paties kaimo, ar jos pusseserei.

— Taip, — negalėjau nepareikšti užuojautos.

— Kiek dienų ketini pasilikti? — paklausė ji.

— Dieną, dvi pailsėsiu ir keliausiu.

— Dar daug vietų ketini aplankyti?

— Dar daug vietų, kurių neaplankiau.

— Tu aplankei tiek vietų, kiek aš per visą savo gyvenimą neaplankysiu.

— Argi tau neteko keliauti darbo reikalais? Be to, tu gali pasiprašyti atostogų ir pati sau pakeliauti.

— Norėčiau nukeliauti ir pasidairyti po Šanchajų ir Pekiną, jeigu susitiksiu tave, ar tu mane atpažinsi?

— Kodėl turėčiau nepažinti?

— Iki to laiko tu būsi jau seniai mane pamiršęs.

— Iš to, ką sakai, akivaizdu, kad mane labai nuvertini.

— Aš kalbu tiesą, tu juk pažįsti galybę žmonių?

— Tokia jau mano profesija, kad esu priverstas susidurti su daugybe žmonių, tačiau malonių žmonių tarp jų labai nedaug.

— Jūs, rašytojai, visi labai gražiai kalbate. Ar tu negalėtum pasilikti keletą dienų ilgiau? Mūsų apylinkėse dainomis garsus ne tik Liupu.

— Net neabejoju, — atsakiau.

Mane supo jos mergaitiška šiluma, jaučiau, kaip ji rezga aplink mane tinklą, nors šitaip ją įtarinėti ir buvo labai negražu.

— Pavargai?

— Šiek tiek, — pagalvojau, kad reikėtų jau eiti iš jos kambario ir išsiaiškinti, kuriuo laiku rytoj ryte išvyksta autobusas į Liupu.

Negalvojau, kad viskas bus taip, kaip ji suplanavo, kad taip ir nenusnūdęs, neišsiskalbęs nešvarių rūbų, iš ankstyvo ryto lėksiu į Liupu, pralakstysiu visą dieną, negalėdamas sulaukti, kada pagaliau grįšiu ir vėl ją pamatysiu.

Kai temstant parsiradau, ji jau buvo padengusi stalą. Ant žibalinės krosnelės dar troškinosi nedidelis puodas. Pamatęs, kad ji tiek visko prigamino, pasakiau, kad einu nupirkti kokio alkoholio.

— Aš turiu, — atsakė ji.

— Ar tu irgi geri? — paklausiau.

— Geriu, bet nedaug.

Išsitraukiau mažoje krautuvėlėje priešais autobusų stotį pirktą, į lotoso lapus suvyniotą, sūdytą kiaulieną ir keptą žąsieną — šiame miestelyje dar išlaikyta tradicija į lotoso lapus vynioti sūdytą maistą. Pamenu, vaikystėje kavinukėse mėsinius patiekalus visada vyniodavo į lotosų lapus, tai suteikdavo ypatingai gaivų kvapą. Girgždančios grindys vaikštant, paslaptingos nuotaikos jos kambariui suteikiantis tinklelis nuo vabzdžių ir kampe stovintis skaisčiai raudonas, medinis, lakuotas kibirėlis — visa tai sugrąžino mane atgal į vaikystę.

— Ar matei senąjį dainių? — paklausė ji, pildama vyną, kuris pasirodė besąs puikiai išlaikytas.

— Mačiau.

— Ar jis padainavo?

— Padainavo.

— Ar jis dainavo ir tas dainas?

— Kokias tas dainas?

— Jis tau jų nepadainavo? O, tiesa, jis nedainuoja jų nepažįstamiems.