Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Nesiartink! — ji tuoj pat piktai mane sustabdė ir apsivilko drabužius.

Gatvėje pasigirdo skubūs žingsniai ir balsai, matyt, į rytinį turgų traukiantys valstiečiai.

— Aš nebūsiu tau ištikima, — pasakė ji veidrodžiui, šukuodamasi plaukus.

Norėjau pasakyti, kad baiminausi, jog ji kentės mušama, baiminausi užtraukti jai nelaimę, baiminausi, kad ji galės netyčia pastoti, juk žinojau, ką reiškia netekėjusiai merginai tokiame miestelyje pasidaryti abortą, norėjau pasakyti:

— Aš...

— Nieko nesakyk, paklausyk manęs, aš žinau, ko tu bijai, galėčiau labai greitai susirasti, kas mane vestų, ir tavęs nekaltinčiau.

Ji giliai giliai atsiduso.

— Aš manau...

— Ne! Nejudėk! Jau per vėlu.

— Aš manau, kad turėčiau išvykti šiandien, — pasakiau.

— Žinau, kad tau netinku, bet tu esi geras žmogus.

Argi tikrai taip?

— Tavo mintys nesisuka tik apie moters kūną.

Norėjau pasakyti, kad yra visai ne taip.

— Ne! Nieko nebesakyk.

Tą sekundę tikrai turėjau ką nors pasakyti, bet nieko taip ir nepasakiau.

Susišukavusi plaukus, ji paduoda man vandens nusiprausti veidui, o tada atsisėda ant kėdės ir tyliai laukia, kol baigsiu praustis ir šukuotis. Visai prašvinta.

Grįžtu į savo kambarį baigti krautis daiktų. Po kurio laiko užeina ir ji. Žinau, kad ji man už nugaros, bet nedrįstu atsigręžti. Tik susigrūdęs visus savo daiktus ir užsegęs užtrauktuką, pagaliau apsisuku.

Tarpduryje ją apkabinu, ji nusuka veidą, užmerkia akis, skruostu prisiglaudžia prie mano krūtinės. Noriu ją dar kartelį pabučiuoti, bet ji išsprūsta.

Iki autobusų stoties ganėtinai ilgas kelias. Šio miestelio gatvės pilnos nuo pat ryto pirmyn atgal zujančių žmonių klegesio. Ji laikosi nuo manęs per atstumą, eina labai greitai, tarsi mudu būtume du vienas kito nepažįstantys praeiviai.

Ji nulydi mane į pačią autobusų stotį. Stotyje sutinka daug pažįstamų, su kiekvienu atskirai pasilabina, su kiekvienu randa daug kalbos, atrodo laisva ir atsipalaidavusi, tik vengia žiūrėti į mane, aš irgi nedrįstu pagauti akimis jos žvilgsnio. Girdžiu, kaip mane pristatinėja, sako, kad esu rašytojas, atvykęs čionai rinkti liaudies dainų. Ir tik autobusui pajudėjus, aš akimirkai sutinku jos žvilgsnį, tokį nepakeliamą savo skaidrumu, nepakeliamą savo tyru troškimu.

46

Ji sako nekenčianti tavęs!

Kodėl? Seki akimis jos ranką, žaidžiančią su peiliu.

Ji sako, tu palaidojęs jos gyvenimą.

Tu sakai, ji dar jauna.

Bet tu sugadinęs jos pačius gražiausius metus, tai tu, sako ji, tu! Sakai, galima pradėti gyvenimą iš naujo.

Tu gali, bet jai jau per vėlu, sako ji.

Nesupranti, kodėl per vėlu.

Todėl, kad ji moteris.

Betgi juk moterys ir vyrai — tokie patys.

Tai, ką tu sakai, skamba labai gražiai, pašiepia ji.

Matai, kaip ji pakelia peilį ir tuoj pat atsisėdi.

Ji sako taip lengvai tavęs nepaleisianti, ji norinti tave nužudyti!

Už žmogaus nužudymą teks užmokėti savo gyvenimu, sakai atsitraukdamas ir su nerimu ją stebėdamas.

Šis gyvenimas nevertas, kad jį gyvenčiau.

Klausi, ar anksčiau ji gyveno dėl tavęs? Tikiesi, kad taip nuraminsi ir atvėsinsi kaistančią atmosferą.

Niekam neverta gyventi! Nukreipia peilio smaigalį į tave.

Padėk peilį! Įspėji ją.

Bijai mirties? Ji ima kvatoti.

Visi bijo mirties, esi pasiryžęs pripažinti, kad bijai mirties, kad tik ji padėtų tą peilį.

O ji nebijanti, taip toli nuėjus, ji sako jau nieko nebebijanti.

Nedrįsti jos įsiutinti, bet privalai išlikti aštrus savo žodžiais, kad ji nepastebėtų, jog tu iš tikrųjų bijai.

Neverta taip mirti, sakai, geriausias būdas mirtį sava mirtimi.

Tu taip ilgai negyvensi. Jai kalbant, peilio geležtė blykčioja jos rankoje.

Atsitrauki ir stebi ją iš šono.

Staiga ji prunkšteli iš juoko.

Klausi, ar ji jau kraustosi iš proto?

Jeigu ir kraustosi, tai todėl, kad tu ją iki to privedei, sako ji.

Privedžiau iki ko? Tu sakai, kad nebegali daugiau su ja kartu gyventi, todėl geriausia išsiskirti. Juk abi pusės laisva valia yra kartu, todėl abi pusės ta pačia laisva valia gali ir išsiskirti. Stengiesi kalbėti kaip begalėdamas ramiau.

Nėra taip lengva.

Tada einam į teismą.

Neinam.

Tada išsiskiriam patys.

Ji sako negalinti tavęs taip lengvai paleisti, pakelia peilį ir artėja link tavęs.

Tu atsikeli iš lovos ir atsisėdi tiesiai priešais ją.

Ji irgi atsikelia, o jos nuoga viršutinė kūno dalis, jos nusvirusios krūtys, rūstus žvilgsnis taip tave gundo.

Negali pakęsti tokių jos isterijų, negali pakęsti tokio jos nepastovumo. Tu jau apsisprendei ją palikti ir, vengdamas toliau ją provokuoti, sakai, geriau pakalbėkime apie ką nors kita.

Sugalvojai išsisukti?

Išsisukti nuo ko?

Išsisukti nuo mirties, ji tyčiojasi iš tavęs, varto peilį rankoje, o kūnas dreba, ji panaši į skerdikę, dar nelabai įgudusią, virpančiais speneliais.

Sakai, kad nekenti jos! Šie žodžiai galiausiai išsprūsta tau pro sukąstus dantis.

Jau seniai jos neapkentei, bet kodėl iki šiol to nepasakei? Ji ima klykti, tarsi kas būtų jai trenkęs, ir jau ne tik speneliai — visas kūnas virpa.

Pradžioje dar nebuvę taip blogai, tu sakai negalvojęs, kad ji pasidarys tau tokia šlykšti, sakai, kad neapkenti jos iš visos širdies, svaidai į ją pačius bjauriausius žodžius.

Tau reikėjo pasakyti tai anksčiau, reikėjo pasakyti anksčiau, ji pravirksta, ir peilio ašmenys nusileidžia žemyn.

Sakai, kad toks jos elgesys tave pykina! Esi pasiryžęs galutinai ją įžeisti.

Ji numeta peilį šaukdama, kad turėjai tai pasakyti anksčiau, o dabar per vėlu, per vėlu, kodėl tu nesakei anksčiau? Kodėl tu nesakei anksčiau? Ji ima isteriškai klykti ir daužyti kumščiu grindis.

Norėtum ją paguosti, tačiau visos tavo pastangos ir apsisprendimas nebetektų prasmės, viskas vėl prasidėtų iš naujo, ir tau būtų dar sunkiau ją palikti.

Ji rauda, nuoga voliodamasi ant žemės, nekreipdama dėmesio, kad visai šalia guli peilis.

Pasilenki ir ištiesi ranką, ketindamas paimti peilį, tačiau ji stveria už ašmenų. Pamėgini atlenkti jos pirštus, bet ji tik dar tvirčiau suspaudžia.

Persipjausi delną! Šaukdamas suki jos ranką tol, kol ji paleidžia peilį. Pasipila tamsiai raudonas kraujas. Paimi jos delną ir stipriai pirštais užspaudi arteriją, ji griebia peilį kita ranka. Trenki jai delnu per veidą, tuo ją priblokšdamas, ir peilis iškrinta iš rankos.

Ji žiūri į tave kvailai, tarsi vaikas, akimis, pilnomis nevilties, dusdama nuo raudos.

Negali liautis jos gailėjęs, paimi sužeistą ranką ir nulaižai kraują.

Tada ji verkdama apsiveja tave rankomis, mėgini išsilaisvinti, bet jos rankos dar tvirčiau apglėbia, spausdamos tave prie krūtinės.

Ką tu darai? Tu visai pasiunti.

Ji nori, kad su ja pasimylėtum, dabar! Ji sako norinti su tavimi pasimylėti!

Tau pagaliau vargais negalais pavyksta nusnūsti, ir, gaudydamas orą, iškoši, kad nesi gyvulys!

Esi! Tu esi tikras naminis gyvulys! Ji klykia, kaip išprotėjus, o jos akių lėliukėse įsižiebia keistos liepsnelės.

Bandai ją guosti, bet tuo pat maldauji jos taip nebesielgti, maldauji jos nusiraminti.

Ji žliumbdama ir kūkčiodama sako, kad myli tave, ir šitas nesusivaldymo priepuolis irgi iš meilės, iš baimės, kad tu ją palieki.

Sakai, kad negali taikytis su moters nesivaldymu, negali tokiame šešėlyje gyventi, ji dusinanti tave, tu negali būti niekieno tarnas, nepasiduodi niekieno galios ar įtakos spaudimui, nesvarbu, kokiais metodais jis daromas, ir tu nepasiduosi moteriai, darančiai iš tavęs moters vergą.