Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Ar jūs vis dar galvojate apie savo artimuosius? — paklausiu.

— Jie visi patys save išsilaiko.

— Nejaugi jūs nejaučiate jiems jokio prieraišumo?

— Budistai nejaučia nei prieraišumo, nei neapykantos.

— O jie jūsų neapkenčia?

Jis sako nelinkęs klausinėti, tačiau prabėgus daugybei metų nuo jo įstojimo į vienuolyną, jo vyresnysis sūnus kartą atvyko pas jį ir papasakojo, kad jį atleido nuo kaltinimų priklausius dešiniesiems ir turėjus įtartinų ryšių su užsieniečiais, jeigu jis grįžtų — būtų laikomas vyresniuoju kadriniu darbuotoju ir Revoliucijos veteranu, galėtų vėl dirbti savo senojoje darbo vietoje ir netgi gautų didžiulę sumą neišmokėto bei jam teisėtai priklausančio atlyginimo. Jis atsakė, kad jam tų pinigų nereikia, kad jie gali juos pasidalyti, juk jo žmona ir vaikai nenukentėjo nuo to, kad jis atsivertė į budizmą, todėl neturėtų daugiau jo ieškoti. Nuo to laiko jie pametė jo pėdsakus.

— Ar šiandien pragyvenate iš pakelyje surinktų aukų?

Jis sako, kad žmonių širdys surambėjo, rinkti aukas ne ką geriau nei kaulyti išmaldos — vis tiek nieko negauni. Daugiausia verčiasi iš gydytojo praktikos, gydydamas vilki pasauliečio drabužius, nenorėdamas pakenkti budistų vienuolių įvaizdžiui.

— Ar budizmas leidžia tokį lankstumą? — klausiu.

— Buda yra tavo širdyje.

Tikiu, kad jo širdis išsilaisvino nuo visokiausių rūpesčių, jo veidas dvelkia ramybe. Jis rengiasi į tolimą kelionę ir net tai jį džiugina.

Klausiu, kaip jis pakeliui susiranda prieglobstį nakčiai? Jis sako, kad pasiekus bet kokią šventyklą, tereikia parodyti vienuolio pažymėjimą, ir visos durys jam būna atviros, ir visi jį įsileidžia. Tačiau šiandien sąlygos blogos visur, budistų vienuolių nedaug, patys turi vargti, kad pramistų ir turėtų kuo apsivilkti, ilgai apsistoti vienoje vietoje neįmanoma, nes nebelikę žmonių, kurie išlaikytų, valdžia šiek tiek materialiai paremia tik didžiąsias šventyklas, bet ir ta parama beveik nežymi. Jis tikrai nenori tapti kitiems papildoma našta. Jis sako esąs keliaujantis vienuolis ir jau yra apkeliavęs daugelį žymiausių kalnų, sveikata dar nesiskundžia, dar galėtų pėsčiomis nukeliauti kokį dešimtį tūkstančių li.

— Ar galėčiau pamatyti tą vienuolio pažymėjimą? — susimąstau, kad jis už manąjį pažymėjimą žymiai veiksmingesnis.

— Tai nėra jokia paslaptis, budistai neturi jokių paslapčių, visa atvira kiekvienam.

Jis išsitraukia iš užančio didelį sulankstyto plonyčio popieriaus paketėlį, ant kurio atspaustas tušo atspaudas, vaizduojantis Budą, sėdintį jogo poza ant lotoso žiedo sosto, atspaudas skaisčiai raudonas, didelis, kvadratinis, jame įrašytas jo tonzūros vardas ir tikrasis budistų vienuolio vardas, akademinis laipsnis ir statusas, jis jau turi abato vardą, gali aiškinti sutras ir tvarkyti budistinius reikalus.

— Nežinia, galbūt vieną dieną aš paseksiu jūsų pavyzdžiu, — pats nesuprantu, ar juokauju, ar kalbu rimtai.

— Tada mūsų susitikimas buvo iš anksto nulemtas, — jis labai nuoširdus, tai sakydamas atsistoja ir atsisveikindamas su manimi suglaudžia delnus.

Jis eina labai greitai, kurį laiką jį seku, kol jis staiga pranyksta žioplinę į ančių turistų būryje, ir aš suprantu, kad vis dar nesu nutraukęs šaknų su pasaulietišku gyvenimu.

Vėliau, stovėdamas priešais budistinių relikvijų pagodą, pastatytą Sui dinastijos šalia Guodzingo šventyklos Tiantai kalno papėdėje, netyčia nugirstu pokalbį.

— Geriau grįžk su manimi, — iš už plytų sienos girdėti vyriškas balsas.

— Ne, keliauk vienas, — taip pat vyriškas balsas, tik, palyginti su anuo, daug aiškesnis.

— Tai ne dėl manęs, pagalvok apie motiną.

— Pasakyk jai, kad man viskas gerai.

— Tai tavo motina paprašė manęs atvykti, ji serga.

— Kuo?

— Ji vis skundžiasi skausmais paširdžiuose.

Sūnus nieko neatsako.

— Tavo motina prašė perduoti tau batus.

— Aš turiu batus.

— Tai sportiniai bateliai, kurių tu taip norėjai, kad galėtum žaisti krepšinį.

— Jie labai brangūs, kam reikėjo juos pirkti?

— O tu pasimatuok.

— Aš nebežaidžiu krepšinio, neturėsiu kur jų apsiauti. Neškis juos atgal, čia niekas tokių batelių neavi.

Ankstyvas rytas, miške linksmai čirškauja paukščiai. Tarškant daugybei žvirblių, girdėti vienišo strazdo treliavimas, tačiau jį slepia šalia augančio ginkmedžio66 lapija, ir aš negaliu įžiūrėti, ant kurios šakos jis tupi. Tada atskrenda kelios šarkos ir ima triukšmauti, tuo tarpu anapus plytinės pagodos jau kuris laikas stojusi tyla. Pamanęs, kad jie jau nuėjo, apeinu aplink ir pamatau jaunuolį, stebintį čiulbančius paukščius, jo plikai skusta, tamsi galvos oda dar nepažymėta iniciacijos smilkalo lazdelės įdagu, jis dėvi trumputį budistų vienuolio rūbą, jo veido bruožai švelnūs, skruostai rausvi, nė iš tolo neprimenantys pageltusio, ilgai pasninkavusio vienuolio veido. Jo tėvas dar pakankamai jaunas, matyt, ūkininkas, sunkiai šnopuodamas laiko rankoje ką tik iš batų dėžutės ištrauktus, baltapadžius raudonom ir mėlynom juostom dryžuotus naujutėlius krepšinio batelius, spėju, kad sūnus greit bus verčiamas tėvo vesti. Kaži, ar sugebės vaikis priimti vienuolio įžadus?

48

Tu nori papasakoti jai bidzi 67 istoriją iš Dzin dinastijos laikų apie galingą ir įtakingą valdingąjį Didįjį Karo Ministrą, prie kurio rūmų ateina budistų vienuolė, renkanti aukas. Vartų sargyba, kaip įprasta, praneša šeimininkui, šeimininkas perduoda tūkstančio monetų vėrinį, tačiau toji vienuolė atsisako jį priimti, reikalaudama pamatyti tą, kuris jį paaukojo. Šeimininkas liepia ūkvedžiui, kad šis per tarną atiduoti jai sidabro gabalą ir taip jos atsikratytų. Tačiau vienuolė ir vėl atsisako priimti auką, jeigu negalės pamatyti paties Didžiojo Karo Ministro, sakydama, kad generolas turįs bėdų, o ji tuo tikslu čia ir atvykusi. Ūkvedžiui nelieka nieko kito, kaip persakyti tai Didžiajam Karo Ministrui, o šis įsako atvesti vienuolę į prieškambarį.

Didysis Karo Ministras mato, kad vienuolės veidas, nors apdulkėjęs ir purvinas, iš tiesų yra dailių bruožų ir nė kiek neprimena kitų apsimetėlių, sąmokslininkų, gašlūnų ir kitokio plauko iškrypėlių, todėl pasiteirauja, koks tikslas, dėl kurio ji atvykusi. Vienuolė sudeda delnus jį pasveikindama, o tada atsako, kad ilgą laiką girdėjusi apie generolo širdies gailestingumą, todėl atvykusi iš toli specialiai tam, kad pasninkautų septyniskart septynias, keturiasdešimt devynias, dienas už jo velionės motinos sielą ir kad išmelstų iš bodhisatvų jam geresnę lemtį. Didysis Karo Ministras paliepia ūkvedžiui paruošti kambarį vidiniame kieme, o tarnams — pastatyti salėje altorių su smilkalais.

Paskui namuose kelias dienas iš eilės nuo ryto iki vakaro nenutyla medinio muji būgnelio68 dundėjimas, Didžiojo Karo Ministro širdis vis labiau minkštėja, ir su kiekviena diena jis vis labiau ima tą vienuolę gerbti. Tačiau kaskart vidurdienį, prieš pakeisdama smilkalus, ji vis nori išsimaudyti, o tai užtrunka dvi valandas, ir taip kasdien. Didysis Karo Ministras ima sau galvoti: vienuolės juk skutasi galvas plikai, joms, priešingai nei paprastoms moterims, nereikia nei šukuosenų, nei makiažo, o prausimasis prieš smilkalų keitimą juk tėra tik ritualas, skirtas apvalyti širdį, tai kodėl tai atima šitiek daug laiko? Be to, jai maudantis girdėti nesiliaujantis vandens teškenimas, ar gali būti, kad ji tiesiog plaka vandenį, visai nesimaudydama? Abejonė įsėlina į jo širdį.