Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Ji sako duosianti tau laisvę, tik mylėk ją, tik nepalik jos, tik būk šalia, tik patenkink ją, tik geisk jos, ji apsiveja aplink tavo kūną, kaip pamišus bučiuoja tave, šlapi bučiniai gula tau ant veido ir kūno, ir ji laimi, o tu nebesugebi pasipriešinti ir vėl paskęsti geisme, nebepajėgdamas išsilaisvinti.

47

Besileisdamas šešėline kalno puse, pakliūnu į liūtį, nei už manęs, nei priešais mane nematyti nė vieno žmogaus. Iš pradžių lietus visai nestiprus, netgi smagu jausti jį dulkiant į veidą. Tačiau kuo toliau, tuo jis ima labiau stiprėti, priversdamas mane bėgti, mano plaukai bei drabužiai permirksta, ir pakelėje pamatęs olą, negaišdamas įpuolu vidun, o ten randu didžiulę stirtą malkų. Olos lubos gana aukštos, viena įstriža siena eina gilyn, o iš ten atsklinda šviesa. Ant grubiai tašytų laiptų suręstas akmeninis ugniakuras, ant kurio pastatytas metalinis puodas, o šviesa skverbiasi iš kampo pro plyšį uoloje viršum jo.

Apsisuku, už manęs — negrabiai sukalta medinė lova, užklota patalais, o ant jos sėdi daoistų vienuolis ir skaito knygą. Labai nustembu, tačiau nedrįstu jo trukdyti, todėl tiesiog žiūriu pro plyšį į pilkšvas be perstojo tystančias lietaus čiurkšles. Lyja taip stipriai, kad nesinori net trumpam išlįsti.

— Neskubėk, gali čia šiek tiek pabūti, — tai jis prabyla pirmas, padėdamas knygą.

Jo plaukai siekia pečius, jis dėvi plačius, pilkus baltinius ir pilkas kelnes, atrodo maždaug trisdešimties.

— Ar tu šių kalnų daoistų vienuolis? — klausiu.

— Dar ne. Aš kertu daoistams malkas, — atsako jis.

Ant jo lovos viršeliais aukštyn guli „Mėnesio skaitiniai“.

— Domiesi? — pasiteirauju.

— Skaitau, kad užmuščiau laiką, — nerūpestingai atsako jis, — tu visas permirkęs, imk, nusišluostyk, — tai sakydamas iš puodo pasemia karšto vandens ir ištiesia man rankšluostį.

Padėkoju jam, tada tiesiog išsirengiu iki pusės, apsiprausiu, nusišluostau ir iškart pasijuntu daug geriau.

— Čia tikrai puiki vieta! — sakau, sėsdamasis priešais jį ant rąsto. — Tu šioje uoloje ir gyveni?

Jis atsako esąs iš kaimelio kalno papėdėje, tačiau negali jų visų — savo vyresnio brolio ir jo žmonos, kaimynų ir kaimelio kadrinių darbuotojų — pakęsti.

— Visi vertina tik pinigus, žmogus iš žmogaus siekia tik naudos, — sako jis, — nebeturiu su jais nieko bendra.

— Todėl kerti malkas, kad pragyventum?

— Greit bus metai, kaip atėjau į bendruomenę, tik jie vis dar nesurengia iniciacijos ritualo.

— Kodėl?

— Senoji daoistų galva nori patikrinti, ar esu sąžiningas ir ar turiu ištvermės.

— O tada jau galės priimti?

— Tada galės.

Matyti, kad jis tvirtai įsitikinęs, kad yra sąžiningas.

— Argi ne liūdna taip visai vienam visą laiką kalnuose?

Klausiu, užmesdamas akį į literatūrinį žurnalą.

— Palyginti su kaimu, čia daug ramiau, — atsako jis, nė neįtardamas, kad ketinu jį išprovokuoti. — Be to, aš kasdien mokausi, — priduria jis.

— Ar galiu paklausti, ką mokaisi?

Iš po patalų jis ištraukia akmenyje iškalto teksto atspaudą „Kasdienės daoistinės praktikos“.

— Tokią lietingą dieną, kaip ši, negaliu dirbti, todėl skaitinėj au apsakymus, — paaiškina jis, pastebėjęs mano įdėmų žvilgsnį į ant lovos gulintį atverstą žurnalą.

— Ar šitie apsakymai netrukdo mokymuisi? — man truputį maga sužinoti.

— Cha, jie apie įprastas vyrų ir moterų problemas, — nusijuokia ir sako, kad vidurinėje mokykloje šiek tiek studijavo literatūrą, todėl, kai neturi kuo užsiimti, šiek tiek paskaitinėja, — tiesą sakant, žmonių pasaulis tuo ir apsiriboja.

Nebedrįstu klausti, ar jis buvo kada vedęs merginą, negražu klausinėti ir apie vidinį jų bendruomenės gyvenimą. Monotoniškas lietus visai nuramina.

Nedera daugiau jo trukdyti, todėl, šniokščiant lietui, tiesiog sėdžiu drauge su juo tylėdamas, medituodamas ir visai užsimiršdamas.

Nepastebiu, kada liaujasi lietus. Kai pagaliau atsitokėju, atsikeliu, padėkoju jam ir atsisveikinu, o jis atsako:

— Nedėkok, visa tai likimas.

Tai nutinka Čingčengo kalnuose.

Vėliau Ou upės salelėje prie akmeninės pagodos sutinku budistų vienuolį plikai skusta galva, apsivilkusį skaisčiai raudoną vienuolio mantiją, kuris, sudėjęs delnus, klaupiasi ir puola kniūbsčias priešais budistinę pagodą, o turistai spiečiasi aplink spoksodami. Jis lėtai, neskubėdamas užbaigia savo apeigas, nusimeta mantiją, įsideda ją į dirbtinės juodos odos krepšį, pasiima į lazdą panašų skėtį išlenkta rankena, apsisuka ir nueina. Seku jam įkandin, įveikęs galą kelio ir palikęs už nugaros minią turistų, stebėjusių, kaip jis atlikinėja ritualines apeigas, pasiveju ir pasiteirauju:

— Garbingasis Mokytojau, ar galėčiau pakviesti jus puodeliui arbatos? Norėčiau jūsų paklausinėti apie budizmo doktriną.

Jis trumpam susimąsto, bet galiausiai sutinka.

Jo veidas liesas, pats gana energingas ir iš pažiūros jam galima būtų duoti maždaug penkiasdešimt, kelnių klešnės aprištos, žingsnis skubrus, todėl turiu skubėti, kad spėčiau drauge su juo.

— Garbingasis Mokytojas, regis, išsiruošęs į tolimą kelionę? — klausiu.

— Pirmiausia traukiu į Dziangsi aplankyti keleto senų vienuolių, o po to turiu pasiekti dar keletą vietų.

— Aš irgi esu vienišas keliautojas, tačiau nesu toks tvirtas savo žinojimu, kaip Mokytojas, kuris turi šventą tikslą, — tenka ieškoti, ką jam pasakyti.

— Tikras keliautojas niekada neturi išankstinio tikslo, tas, kuris neturi tikslo ir yra tikrasis keliautojas.

— Garbingasis Mokytojau, ar jūs iš šių kraštų? Ar ši kelionė — atsisveikinimas su gimtine? Nejau neketinate grįžti?

— Vienuolio namai yra ten, kur jis, nesvarbu, kur bebūtų jo gimtinė.

Jam tai pasakius, kuriam laikui nutylu. Tada pakviečiu jį į arbatinę parko vidury ir pasiūlau prisėsti ten, kur ramiau. Pasiteirauju jo budistinio vienuoliško vardo, pasisakau savo vardą ir pavardę, o tada sudvejoju.

— Nesivaržyk, klausk ko nori paklausti, nėra nieko, apie ką negalėtų kalbėti tas, kuris atsiskyrė nuo visuomenės, — jis prabyla pirmas.

Tada jau aš puolu prie reikalo:

— Jeigu jūs ne prieš, Garbingasis Mokytojau, norėčiau paklausti, kodėl jūs atsiskyrėte nuo visuomenės?

Jis vos vos šypteli, nupučia paviršiuje plaukiojančius arbatos lapelius, gurkšteli ir, žiūrėdamas į mane, sako:

— Įtariu, kad tu irgi ne šiaip sau keliauji, kokia tavo misija?

— Aš tikrai nieko netyrinėju, tiesiog kai pamačiau Jus, Garbingasis Mokytojau, tokį ramų, tai labai susižavėjau. Tačiau pats neturiu jokio konkretaus tikslo, bet vis tiek negaliu atsisakyti.

— Atsisakyti ko? — jo veide vis dar liko nežymi šypsena.

Atsisakyti šio žmonių pasaulio, — man tai pasakius, abu prapliumpame juoktis.

— Šio žmonių pasaulio atsisakyti galima tiesiog garsiai tai pasakius, — jo ėjimas visiškai paprastas.

— Tas tiesa, — pritariamai linkteliu galva, — tačiau norėčiau sužinoti, kaip Garbingasis Mokytojas sugebėjo jo atsisakyti?

Nė neketindamas išsisukinėti, jis papasakoja savąją patirtį.

Pasakoja, kad būdamas šešiolikos ir dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, jis pabėgo iš namų, prisijungė prie Revoliucijos ir metus kovojo kalnuose kaip partizanas. Septyniolikos drauge su visa armija įsiveržė į miestą, buvo paskirtas vadovauti bankui ir galėjo tapti partijos galva, bet apsisprendė baigti medicinos mokslus. Baigus mokslus, jį paskyrė į Visuomenės sveikatos departamentą, nors jis troško dirbti gydytoju. Vėliau susiginčijo su ligoninės partijos skyriaus sekretoriumi, buvo išmestas iš partijos, apšauktas prijaučiančiu dešiniesiems ir išsiųstas į kaimą dirbti žemės. Ir tik tada, kai kaimo bendruomenė pasistatė ligoninę, jis galėjo keletą metų padirbėti gydytoju. Per tą laiką vedė vietinę kaimo merginą ir paeiliui susilaukė trijų vaikų. Nežinia, kodėl staiga įtikėjo į krikščionišką dievą, o išgirdęs, kad į Guangdžou atvyko kardinolas iš Vatikano, specialiai nuvyko į Guangdžou pasiklausti tikrosios krikščionybės esmės. Tačiau galiausiai ne tik vyskupo nepamatė, bet netgi buvo apkaltintas įtartinais ryšiais su užsieniečiais, už tuos ryšius jį išbraukė iš bendruomenės ligoninės darbuotojų sąrašų, ir jam beliko pačiam pramokti tradicinės kinų medicinos, kad galėtų pramisti, derindamas šarlatanavimą ir gydymą žolelėmis. Vieną dieną staiga suprato, kad Popiežius yra labai toli Vakaruose ir nepasiekiamas, todėl geriau pasikliauti senuoju Budizmo pradininku, pasaulietiškos visuomenės jam taip pat nereikėjo, todėl įstojo į budistų vienuolių bendruomenę. Baigęs pasakoti jis nusijuokia.