Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Vieną dieną jam vaikštinėjant po kiemą, medinio būgnelio dundėjimas nutyla. Po akimirkos pasigirsta tekančio vandens garsas, jis žino, kad vienuolė rengiasi pakeisti smilkalus, todėl nueina į salę ir ima pagarbiai laukti. Kuo toliau, tuo vandens teškėjimas darosi garsesnis ir vis nesiliauja. Jis nebegali suturėti įtarumo, nejučiomis užbėga laiptais aukštyn ir prieina jos kambarį, durys ne visai lygiai sueina su stakta, tad jis tiesiog žvilgteli pro plyšį. Viduje išvysta budistų vienuolę — ji atsisukusi į duris, išsirengusi nuogai, sėdi sukryžiavusi kojas kubile, semia abiem delnais vandenį ir prausiasi veidą, kuriame per kelias akimirkas visai nebelieka ankstesnio pilkumo, jos veidas spinduliuoja, jos dantys baltutėliai, skruostai rausvutėliai, kaklas kaip iš nefrito, glotnūs pečiai, apskriti sėdmenys, vienu žodžiu — tikras brangakmenis.

Teškančio vandens garsas iš jos kambario vis nesiliauja akivaizdžiai gundydamas jį dar sykį žvilgtelti, tad jis vėl sėlina ant pirštų galų koridoriumi atgal prie durų. Sulaikęs kvapą, apmirusia dvasia, prisiklijavęs prie pat durų plyšio, jis mato, kaip jos dailūs pirštai trina ir gniaužo pilnas krūtis, skaisčiai baltas tarsi sniegas, išpuoštas besiskleidžiančiais gėlių pumpurais. Jos drėgna oda banguoja, žemyn nuo bambos driekiasi gyvybės linija, Didysis Karo Ministras parpuola ant kelių ir sustingsta. Jis mato, kaip baltos rankos paima iš kubilo žirkles, kaip iš visų jėgų smeigia ašmenis sau į pilvą, kaip akimirksniu iš bambos plūsteli tamsiai raudonas kraujas. Ištiktas šoko, jis nedrįsta net krustelėti ir užsimerkia, negalėdamas daugiau to pakelti.

Po kurio laiko vėl pasigirsta vandens teškėjimas, jis įsižiūri atidžiau ir mato vienuolę plikai skusta galva, mirkstančią kraujyje, jos rankos nesustodamos traukia vieną po kito vidinius organus ir deda juos į kubilą!

Didysis Karo Ministras kilęs iš garsios karvedžių šeimos, vadovavęs šimtams mūšių, todėl nepraranda sąmonės, tik giliai įkvepia, suraukia kaktą ir pasiryžta viską pamatyti aiškiai iki galo. Tuo metu vienuolės veidas visiškai netenka spalvos, akių vokai nusvyra, blakstienos sulimpa, lūpos pamėlsta, po to išbąla ir ima vos vos palengva krutėti, tarsi dejuotų, tačiau atidžiau įsiklausius girdėti tik vandens teškėjimas.

Kruvinomis rankomis ji ima minkštas žarnas, patrina jas pirštų galiukais, nuplauna ir po truputį vynioja ratu nuo delno iki alkūnės, tai užtrunka gan ilgai. Galiausiai baigusi plauti, ima vieną po kito vidinius organus ir kiša tvarkingai atgal į pilvą. Tada paima samtį ir ima mazgoti rankas, krūtinę, pilvą, šlaunis, tarpkojį, kojas, pėdas ir netgi kiekvieną kojos pirštelį, kol galų gale vėl tampa tokia pat graži, kokia buvo. Didysis Karo Ministras paskubomis atsistoja, užlipa aukštyn į salę ir lieka laukti stovėdamas.

Po kurio laiko durys prasiveria ir vienuolė, rankoje laikydama budistinį rožančių bei persirengusi budistiniu drabužiu, įeina į salę kaip tik tą akimirką, kai smilkalai baigia degti. Pakilus paskutinei tamsių dūmų sruogai, ji neskubėdama įsmeigia naujas smilkalų lazdeles.

Didysis Karo Ministras tarsi atsibunda iš sunkaus sapno ir, nors visai pasimetęs, paklausia jos apie tai, ką regėjęs. Vienuolė, nekeisdama nei balso intonacijos, nei veido išraiškos, atsako: jeigu jūs, pone, ketinate užimti valdžią, tai viskas atrodys būtent taip. Išdidusis Generolas, kuris iš tiesų rengė sąmokslą, ketindamas užgrobti valdžią, išgirdęs tai baisiai nusivilia, tačiau vis dėlto eiti prieš įstatymą neišdrįsta ir lieka ištikimas ir sąžiningas ministras. Ši istorija — tai politinio perspėjimo pavyzdys.

Sakai, kad pakeitus šios istorijos pabaigą, ji galėtų būti puikus pamokymas žmonėms apie ištvirkimą ir geidulius.

Ši istorija taip pat galėtų būti transformuota į religinį pasakojimą, skirtą atversti žmonėms į budizmą.

Ši istorija galėtų tarnauti kaip elgesio visuomenėje filosofija, paaiškinanti, kaip svarbu doram žmogui kasdien triskart save permąstyti, arba kad žmogaus gyvenimas yra kančia, arba kad gyvenimo kančia kyla iš savęs paties, bet gali būti ir dar daugiau įmantrių ir giliamintiškų teorijų, kadangi viskas galiausiai priklauso nuo pasakotojo interpretacijos.

Šioje istorijoje veikiantis personažas — Didysis Karo Ministras — turi ir vardą, ir pavardę, istorinių įrašų ir senovinių knygų tyrinėtojai pateikia puikų sūniškojo nuolankumo įrodymą. Kadangi nesi istorikas, neturi politinių ambicijų, nesijauti esąs labai išsilavinęs, nesiruoši skelbti jokios religijos, neketini tapti aukštos moralės žmogumi, tau lieka tik grynoji šios istorijos dalis, tiesą sakant, visi tie paaiškinimai su pačia istorija neturi nieko bendra, ir tu paprasčiausiai norėjai ją perpasakoti šnekamąja kalba.

49

Senojoje šio apylinkės centro gatvėje, priešais bakalėjos krautuvėlę, ant dviejų iš tos pačios parduotuvės paimtų lentų išdėlioti jo kaligrafijos ritinėliai. Juostos su raudonais laimę nešančiais kupletais ant blizgančio popieriaus, aukojamos mėnulio metų gale, sukabintos ant lentos. „Drakonas ir Feniksas dovanoja sėkmę — džiaugsmas beldžiasi į duris“, „Išėjus iš namų, smagūs dalykai nutinka — sidabras iš žemės išdygsta“, „Verslas klesti tarp keturių jūrų, pajamos tarpsta palei visas tris upes“ — tai senoviniai posakiai, kuriuos keliasdešimt metų buvo pakeitę revoliuciniai lozungai ir Mao citatos. Yra ir dar dvi juostos su užrašu „Sutikęs žmogų, nusišypsok — ir būsi triskart laimingesnis; susidūręs su rūpesčiais, numok į juos ranka — ir jie savaime išnyks“, tik neaišku, ar čia jo paties kūryba, ar protėvių sukaupta elgsenos visuomenėje patirtis. Šis kupletas užrašytas kaligrafiniu žolės stiliumi, hieroglifai neblogai suguldyti, netgi primena slaptą daoistų raštą, naudojamą ant talismanų.

Jis sėdi už prekystalio, susenęs, vilkintis senoviniu švarku, susagstomu nugaroje, ant pakaušio užtupdyta nuskalbta, išblukusi kareiviška kepurė — atrodo ganėtinai juokingai. Pastebiu, kad ant prekystalio jis prispaudęs popierių aštuonių trigramų kompasu, todėl prieinu arčiau ir pradedu pokalbį:

— Garbingas senoli, kaip prekyba?

— Neblogai.

— Kiek kainuoja kupletų rinkinys?

— Po du, po tris juanius, visokių turiu, kuo daugiau hieroglifų — tuo brangiau.

— O jei užrašyti tik vieną — „laimės“ — hieroglifą?

— Būtų vienas juanis.

— Bet tai juk tik vienas hieroglifas?

— Užtai turėčiau jį tau specialiai rašyti.

— O gal galėtumėt nupiešti magišką daoistinį talismaną, malšinantį uždegimus ir saugantį nuo piktųjų dvasių?

Jis pažvelgia aukštyn į mane ir sako: „Negalėčiau.“

— Kodėl?

— Tu gi kadrinis darbuotojas, negi pats nežinai kodėl?

— Aš nesu kadrinis darbuotojas, — sakau.

— Juk valstybė tave maitina, — pareiškia jis kategoriškai.

— Garbingasis senoli, — noriu palenkti jį savo pusėn, eidamas arčiau reikalo, — ar jūs daoistų šventikas?

— Jau seniai nebesu.

— Suprantu, — atsakau, — senoli, norėjau sužinoti, ar jūs negalėtumėt atlikti daoistinio ritualo?

— Ar negalėčiau atlikti? Valdžia neleidžia praktikuoti jokių religinių ritualų.

— Kas gi prašo tikro religinio ritualo? Aš renku dainų įrašus, gal jūs galėtumėt tiesiog sugiedoti? Šiandien Čingčengo kalno daoistų asociacija vėl įsiregistravo ir vėl veikia, ko jūs baiminatės?

— Tai didžiulė šventykla, o mes, šeimos židinį sukūrę daoistai šamanai, neturime teisės užsiimti praktika.

— Būtent tokių liaudies šamanų daoistų aš ir ieškau, — mano susidomėjimas ima augti. — Ar jūs negalėtumėt pagiedot keleto ištraukų? Pavyzdžiui, iš daoistinių laidotuvių apeigų arba kokį senovinį piktųjų dvasių išvarymui skirtą tekstą?