Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Mergaitė žvilgteli į mane, nusisuka, labai aukštu moterišku balsu prasiveržia pro aplinkinių keliamą šurmulį spirale aukštyn, akimirksniu perkeldama mane iš lempos šešėlio į kalnų tyrus. Kalnų vėjas ir romūs šaltiniai, tekančios srovės čiurlenimas primena liūdesį — nusidriekusį tolumoje, bet nepaprastai skaidrų. Prisimenu nakties keleivių deglą, blykčiojusį kalnų šešėliuose, ir man prieš akis vėl iškyla tada regėtas vaizdas: senis, nešinas pušies deglu, ir išstypus mergaitė, panašaus amžiaus su dainuojančiąja, vilkinti gėlėtu švarkeliu ir kelnėm, jie praėjo pro kalnų kaimelio pradinės mokyklos mokytojo namą, kurio svetainėje aš tuo metu sėdėjau, nežinojau, nei iš kur jie atėjo, nei kur jie eina, o priešais stūksojo juodas tarsi rašalas kalnas. Jie žvilgtelėjo kambario vidun, pastebėjo mane, tačiau nė nestabtelėjo ir tą pat sekundę paniro į juodą kaip derva kalno šešėlį, po savęs palikdami keletą mirkčiojančių žiežirbų. Akimis vėl susiradau deglą, pasirodžiusį iš už medžių bei uolų ir virtusį mažyčiu, virpčiojančiu ugnies liežuvėliu, slystančiu juodutėliais kalnų šešėliais ir paliekančiu neryškų žiežirbomis nubarstytą pėdsaką. O tada nebeliko nieko — nei mažyčių, virpčiojančių ugnies liežuvėlių, nei tamsiai raudonų žiežirbų pėdsako — visa ištirpo, tarsi tyro ir skaidraus liūdesio sklidina daina, tarsi melodija, virptelėjusi lyg pupelės dydžio žvakės liepsnelė tarp kambario šešėlių. Tada aš buvau toks pat, kaip jie, basas dirbdavau ryžių laukuose, nusileidus sutemoms, neturėdavau, kur nueiti, pradinės mokyklos mokytojo namai buvo vienintelė vieta, kur galėdavau pasišnekėti, išgerti arbatos, tiesiog pasėdėti, išbūti savo vienišą būtį.

Šitas liūdesys apima visus susirinkusius viduje ir lauke, niekas daugiau nebesišneka. Ji nustoja dainuoti, ir tik po kurio laiko vos už ją vyresnė, bet jau tikriausiai laukianti, kol bus ištekinta, mergina, rymojusi prie durų, sunkiai atsidūsta:

— Kaip liūdna!

Tada jau atkunta ir kiti:

— Padainuok kokią linksmesnę dainą!

— Dėde, padainuokit tą, apie „Penktosios nakties sargybos dangų“.

— Geriau „Aštuonioliką smūgių“.

Šūkauja daugiausia jauni vyrai.

Kiek atsipūtęs, senolis nusivelka daoistinę mantiją, pakyla nuo medinio suolo ir ima vaikyti neseniai dainavusią merginą bei ant slenksčio sutūpusius vaikiščius.

— Vaikai, eikit visi miegot! Eikit miegot, dainų daugiau nebus, niekas nebedainuos.

Niekas nė neketina išeiti. Pusamžė moteris, stovinti anapus durų, ima šaukti juos vieną po kito vardais ir išsitempia juos lauk. Senolis trepteli koja, nutaiso piktą veido išraišką ir ima garsiai šaukti:

— Eikit visi lauk! Ir uždarykit duris, duris uždarykit, aš noriu miego!

Pusamžė moteris peržengia slenkstį, išsiveda mergaites, tuo pačiu šūkteldama berniūkščiams:

— Jūs irgi marš iš čia!

Vaikigaliai ima kaišioti liežuvius ir atžagariai atsikirtinėti:

— Jo jo.

Pagaliau dvi vyresnės merginos susipranta ir išeina. Tada visiems paeiliui niukinant ir raginant, mergaitės ir berniūkščiai irgi išsigrūda lauk. Ta pati moteris nueina uždaryti durų, suaugusieji, stovėję lauke, pagaliau turi galimybę prasibrauti vidun. Durys užsklendžiamos skląsčiu, viduje darosi tvanku ir trenkia prakaitu. Senolis prasiskalauja gerklę, nusispjauna ir mirkteli susirinkusiems. Jo išvaizda vėl pasikeitusi — dabar jis atrodo gudrus ir šelmiškas. Katės žingsniu praslenka pro minią ir ją nužvelgęs gergždžiančiu balsu užtraukia:

Vyrai puoselėja, jie puoselėja ką!

Puoselėja lazdą,

Moterys prižiūri, jos prižiūri ką!

Prižiūri vamzdį.

Minioje pasigirsta gausybė pagyrimų. Senukas ranka nusibraukia burną.

Ir kai lazda lenda vamzdžiu,

Ji virsta šokinėjančiu unguriu.

Susirinkusieji pratrūksta kvatotis, raitydamiesi iš juoko ir trypdami kojom.

— O dabar „Kaip senas kvailys žmoną ėmė“! — šūkteli kažkas.

Jaunimas ima unisonu šaukti palaikydamas.

Senolis atsigauna ir nustumia tolyn stalą, kad kambario vidury būtų daugiau vietos. Jis pritupia, bet tą pačią sekundę pasigirsta beldimas į duris. Senukas nieko gera nežadančiu balsu sugriaudi:

— Kas?

— Aš, — anapus durų pasigirsta vyriškas balsas. Durys tuojau pat atidaromos ir vidun įeina jaunas vyras su sklastymu plaukuose ir ilgu paltu.

— Kaimo seniūnas atėjo, kaimo seniūnas atėjo, kaimo seniūnas atėjo, kaimo seniūnas atėjo.

Senolis atsistoja. Atėjusysis pradžioje prisimerkęs šypsosi, tačiau pastebėjęs ant stalo diktofoną, dar sykį visus nužvelgia, pastebi mane ir jo šypsena akimirksniu išnyksta.

— Mano svečias, — sako senukas.

Atsisukęs į mane, pristato:

— Tai mano vyriausiasis sūnus.

Ištiesiu jam ranką, jis nusivelka paltą, bet rankos man nepaspaudžia, tik pasiteirauja:

— Iš kur atvykai?

Senukas puola aiškinti:

— Jis — mokytojas iš Pekino.

Jo sūnus suraukia antakius ir klausia:

— Turi oficialų raštą?

— Turiu pažymėjimą, — sakau, traukdamas Rašytojų asociacijos nario pažymėjimą su nuotrauka.

Jis, kelis kartus pavartęs, apžiūri pažymėjimą iš abiejų pusių ir tik tada grąžina sakydamas:

— Jeigu nėra oficialaus rašto — negerai.

— O kokio oficialaus rašto reikia? — klausiu.

— Tokio, ant kurio būtų miestelio arba apylinkės valdžios antspaudas.

— Bet juk mano pažymėjimas taip pat su antspaudu! — sakau.

Jis iš dalies tikėdamas, iš dalies abejodamas, paima mano pažymėjimą, dar kartą atidžiai ištyrinėją, bet vėl grąžina sakydamas:

— Sunku įžiūrėti...

— Aš atvykau iš Pekino specialiai rinkti liaudies dainų!

Neketinu nusileisti ir nesivarginu būti mandagus. Matydamas, kad tvirtai laikausi savo pozicijos, jis atsisuka į tėvą ir ima piktai priekaištauti:

— Tėve, tarsi nežinai, kad tai yra nusižengimas taisyklėms!

— Jis mano naujasis draugas, — senukas dar bando aiškintis, tačiau sūnaus, kaimo seniūno, akivaizdoje jo drąsa akivaizdžiai išblėsta.

— Eikit visi namo miegot, tai nusižengimas taisyklėms.

Jis dar sykį tai pakartoja susirinkusiems. Dalis žmonių jau buvo išslinkę, o jaunesnieji broliai tylomis išneša gongus, būgnus ir kitus instrumentus. Esu ne vienintelis nusivylęs, tačiau labiausiai nuliūsta senolis, jis atrodo toks pasimetęs, tarsi kas būtų jam ant galvos užpylęs kubilą šalto vandens, akyse nelikę spindesio, o pats taip susigūžęs, kad man pasidaro jo gaila. Nebeturėdamas kitos išeities, mėginu paaiškinti:

— Jūsų tėvas — unikalus liaudies menininkas, aš atvykau specialiai tam, kad iš jo mokyčiausi. Jūsų taisyklės nėra blogos taisyklės, tačiau yra kai kas aukščiau, yra aukštesnės taisyklės...

Tačiau šitas aukštesnes taisykles aš sunkiai galiu įvardyti.

— Nueik rytoj ryte pas kaimo valdžią, jei jie palaimins — gauk jų antspaudą ir galėsi vėl ateiti.

Jo tonas tampa švelnesnis, jis pasiveda tėvą į šalį, žemu balsu kažką jam pasako, užsimeta ant pečių paltą ir išeina.

Visi jau išsivaikščiojo, senukas užsklendžia paradines duris ir išeina į virtuvę. Netrukus į kambarį įeina jo liesa, mažutė žmona, nešina didžiuliu dubeniu sūdytos mėsos troškinio ir įvairiausių marinuotų daržovių. Sakau, kad nesu alkanas, bet senolis užsispiria, kad būtinai šiek tiek užkąsčiau. Prie stalo niekas neprataria nė žodžio. Po to jis pakloja man guolį šalia savęs kambaryje prie virtuvės, kuris sujungtas su kiaulių gardu, jau visa valanda po pusiaunakčio.